
Marytė Marcinkevičiūtė
Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Jonas Čižauskas – žinomas sporto organizatorius, vienas iš ankstesnės sporto sistemos, kuri Lietuvoje veikė nuo 1997-ųjų, kūrėjų.
Sausio 3 dieną jis minėjo savo 65 metų gimtadienį. Didesnę dalį savo gyvenimo J. Čižauskas atidavė irklavimui, kuriame, kaip pats teigia, buvo laimingas. Jis ir pats sėkmingai irklavo, meistriškumą kėlė Trakų internatinėje sporto mokykloje, per Lietuvos čempionatus pelnė medalių.
Po to tapo puikiu irklavimo treneriu, per 20 aktyvios karjeros metų išugdė daug garsių irkluotojų merginų, dirbo Lietuvos moterų pavienio irklo rinktinės vyriausiuoju treneriu.
Atsiskleidė ir neeiliniai jo, sporto organizatoriaus sugebėjimai, vadovaujant svarbioms šalies sporto įstaigoms.
Dabar kiekvieną dieną J. Čižauskas po 75 kilometrus važinėja į Vilnių iš Kaišiadorių rajono Dovainonių gyvenvietės, esančios prie Kauno marių, kurioje gyvena. Yra pasinėręs į krepšinio mokyklos darbus, rūpinasi jos infrastruktūra ir džiaugiasi, kad mokykla yra garsi ne tik Lietuvoje, ją lanko daug talentingų sportininkų, kurių neaplenkia įspūdingos pergalės, dirba puikus kolektyvas.
Savo gyvenimą susiejote su sportu. Kada apsisprendėte, kad būtent reikia žengti šiuo, o ne kitu keliu, kas turėjo didžiausios įtakos, renkantis profesiją?, – paklausiau J. Čižausko.
Sportu domėjausi ir sportavau nuo vaikystės. Gimiau ir augau Kaišiadorių rajone, lankiau Rumšiškių vidurinę mokyklą.
Kaip ir visi vaikai, žaidžiau krepšinį, futbolą, tinklinį, šachmatais, šaškėmis, slidinėjau, bėgiojau.
Turėjome gerą fizinio lavinimo mokytoją Klemensą Lukševičių, kuris mus sudomino sportu, išmokė įvairių sporto šakų pagrindų, tarp jų – ir krepšinio.
Baigus devynias klases, buvo paskelbta atranka į irklavimo sportinę klasę Trakų internatinėje mokykloje. Praėjus atranką savo rajone, buvome nuvežti į atranką Trakuose. Ten buvo patikrinta mūsų sveikata, išlaikyti kontroliniai normatyvai ir buvome priimti į sportinę klasę. Taip ir susiejau savo ateitį su irklavimu.
Kokius turėjote savo idealus vaikystėje ir jaunystėje, ar svajojote žengti jų pėdomis, o gal netgi būti geresniu už juos?
Vaikystėje labai patiko krepšinis, šeimoje visada žiūrėdavome „Žalgirio“ rungtynes ir gėrėdavomės Modesto Paulausko žaidimu.
Pasukus į irklavimą, sužinojome apie mūsų legendinių irkluotojų Zigmo Juknos ir Antano Bagdonavičiaus pasiekimus.
Z. Jukna mane ir supažindino su irklavimu, o A.Bagdonavičius buvo mano treneris.
Jūsų karjeroje irklavimas suvaidino ypač didelį vaidmenį: baigęs sėkmingą sportininko karjerą tapote ir puikiu treneriu, 1985-2002-aisiais treniravote Lietuvos moterų irklavimo rinktinę, 1987-aisiais jums buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Kaip vertinate tą laikotarpį?
Baigęs Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto unversitetas), pagal paskyrimą 1982-aisiais atvykau dirbti į Trakų internatinę mokyklą, kurią pats ir baigiau.
Tuo metu irklavime buvo didelė konkurencija. Liaudiškai sakant, pradėjau nuo nulio – nuo sulūžusios valties, važinėjau po Lietuvą ir ieškojau gerų fizinių duomenų merginų, jas kviečiau į Trakus.
Surinkau mergaičių grupę iš visos Lietuvos, būsimąsias irkluotojas suradau Klaipėdoje, Skuode, Plungėje, Biržuose, Kaišiadoryse.
Daug prisikviesti negalėjau, nes buvo ribojamas skaičius, ir pradėjau darbą. Sąlygos buvo geros, gal kiek trūkdavo ti geresnio sportinio inventoriaus.
Laiptelis po laiptelio ėjome į priekį. Pradėjome laimėti Lietuvos jaunių pirmenybes, o 1985-aisiais Dnepropetrovske (Ukraina) per atrankines varžybas kelios auklėtinės pateko SSRS jaunių rinktinę.
Prasidėjo įdomi ir turininga mano, trenerio, karjera, pasiekėme daug gražių pergalių.
Tais laikais, siekiant dalyvauti pasaulio U19 čempionate, reikėdavo laimėti ne tik Lietuvos pirmenybes, bet ir sąjungines varžybas, taip pat sugalvotas įvairias atrankas, gauti leidimus išvykti į užsienį.
Pirmieji tarptautiniai laimėjimai prasidėjo 1986-aisiais. „Družba“ varžybose mano auklėtinės Audronė Jonušauskaitės yrininkaujama aštuonvietė laimėjo varžybas, aplenkdama VDR sportininkes.
1987-aisiais pasaulio U19 čempionate Kelne (Vokietija) mūsų keturvietė su vairininke – Audronė Jonušauskaitė, Aušra Bertašiūtė, Diana Butkutė (pirmasis treneris – Antanas Lavickas), Regina Lukauskytė (pirmoji trenerė – Veronika Žilinskienė) tapo vicečempione.
1988-aisiais irgi buvo laimėti sidabro medaliai U19 pasaulio čempionate. Jais džiaugėsi Regina Lukauskytė ir Aušra Bertašiūtė, irklavusios SSRS aštuonvietę, kurią man teko treniruoti.
Džiaugėmės daugeliu pergalių Lietuvos ir sąjunginėse varžybos. Po paskutiniojo SSRS čempionato buvau pakviestas dirbti Lietuvos moterų pavienio irklo vyriausiuoju treneriu.
Per visą trenerio karjerą pergalių buvo iškovotą gausybė, garsinome Lietuvą, tuo džiaugiausi ir didžiavausi.
Tačiau buvo ir nerimą keliančių akimirkų. Kažkodėl mano treniruojamos sportininkės 1999 metais dėl neaiškių priežasčių nebuvo nuvežtos į pasaulio čempionatą Kanadoje, kur vyko atranka į Sidnėjaus olimpines žaidynes.
Irklavimo treneriu dirbau apie 20 metų. Savo geriausias auklėtines vyliausi matyti startuosiančias olimpinėse žaidynėse.
Tačiau pinigų stygius joms neleido išvykti treniruotis į šiltus kraštus, sezonui tekdavo rengtis namų sąlygomis. Tai atsiliepė jų rezultatams.
Kokius kėlėte sau uždavinius, dirbdamas treneriu, kokie buvo pagrindiniai jūsų darbo principai?
Kaip ir kiekvienas treneris, taip ir aš, sau keldavau aukščiausius tikslus. Norint pasiekti gerą rezultatą, turi būti bendri tikslai ir aukščiausi siekiai tarp trenerio, sportininkų, federacijos ir įstaigos, kurioje tu dirbi.
Kodėl pasirinkote treniruoti moteris irkluotojas, o ne vyrus?
Taip jau išėjo. Atvykus dirbti į Trakų internatinę mokyklą, man buvo priskirta vyresnių mergaičių grupė bei leista susirinkti jaunesnių mergaičių grupę.
Toks buvo pasirinkimas. Per visą trenerio karjerą neturėjau konfliktinių situacijų ar neišsprendžiamų klausimų, kadangi turėjome bendrus tikslus –laimėti.
O kai dėl vyrų, tai kitų trenerių prašymu tekdavo konsultuoti jų ugdomas komandas.
Išugdėte daug talentingų irkluotojų, SSRS jaunimo čempionatų medalininkių, pasaulio jaunių ir jaunimo vicecečempionių. Ar nebuvo sunku viską vienam aprėpti?
Buvome jauni, ambicingi ir norėjome kažką pasiekti gyvenime. Buvo didelis noras kuo geriau atlikti savo darbą, kad būtų kuo svaresnis rezultatas.
Darbo valandų tikrai neskaičiavome. Irklavimo trenerio darbas – labai sudėtingas. Ugdytinius reikia išmokyti ne tik irkluoti, bet ir plaukti, slidinėti, bėgioti, dirbti su treniruokliais, štangomis.
Treneris taip pat yra ir valčių meistras, reguliuotojas, turi mokėti katerio variklį remontuoti ir daug kitų dalykų atlikti, kurių čia visų ir neišpasakosi. Buvome bendraminčiai, padėdavom vieni kitiems.
Kada ir kodėl nutrūko jūsų trenerio karjera?
Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, buvau tuomečio Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus Algirdo Raslano pakviestas prisidėti prie Lietuvos sportininkų rengimo sistemos kūrimo.
Buvau paskirtas Respublikinio sportininkų rengimo centro direktoriaus pavaduotoju (1990-1992 m.), vėliau tapau direktoriumi (1992-1997 m.)
Teko viską kurti, pradėti nuo švaraus popieriaus lapo. Kaip vėliau gyvenimas parodė, ėjome teisingu keliu.
Vėliau Respublikinio sportininkų rengimo centras buvo pertvarkytas į Lietuvos olimpinį sporto centrą.
Buvo pereita prie centralizuoto sportininkų rengimo sistemos. Tuo metu turėjom gerus trenerius.
Su sportininkų rengimu augo ir medicininis personalas, daug prisidėjo sporto mokslininkai.
Tai leido mums pasiekti aukštų rezultatų ir laimėti medalių jau per 2000 metų Sidnėjaus olimpines žaidynes.
Pasinėrėte į vadovaujantį darbą: buvote ir Lietuvos olimpinio sporto centro vyr. treneris (1997- 2002 m.) ir generalinio direktoriaus pavaduotojas (2002-2005 m.), Respublikinio sporto ir rekreacijos centro direktorius (2005-2008 m.), Trakų nacionalinio sporto ir sveikatingumo centro direktoriaus pavaduotojas (2008-2009 m.), Lietuvos olimpinio sporto centro Trakų sporto skyriaus vedėjas (2009-2016 m.). Sakykite, su kokiomis problemomis anksčiau tekdavo susidurti ir kaip jas spręsdavote?
Visi minėti etapai buvo svarbūs ir kiekviename jų teko spręsti nemažai susidariusių iššūkių.
Pirmas labai svarbus etapas buvo 1990-1997 metų sportininkų rengimo sistemos sukūrimas, padėjęs pasiekti gerų rezultatų tiek olimpinėse žaidynėse, tiek pasaulio ir Europos čempionatuose.
Kitas svarbus etapas – sukurtos sportininkų rengimo sistemos stiprinimas ir plėtra, kai teko darbuotis Kaune, kai 2002-2008 metais buvo įkurtas Lietuvos olimpinio sporto centro filialas.
Tai buvo sistemos stiprinimas ir pagalba Kauno miesto sportininkams, kurių į 2004 metų Atėnų olimpines žaidynes pateko daugiau negu vilniečių.
Svarbus etapas buvo ir dirbant LOSC Trakų sporto skyriaus vedėju. Buvo palaipsniui perimta irklavimo sporto bazė LOSC žinion.
Tai užtikrino geresnes sąlygas sportininkų rengimui. Bazė palaipsniui buvo atremontuota, pastatytas naujas finišo bokštelis, sutvarkyta krantinė, nupirkta ir nutiesta nauja olimpinė irklavimo trasa, įsigyta katamaranų, irklavimo treniruoklių, kitos reikiamos įrangos.
Tai padėjo Lietuvos irklavimo federacijai gauti teisę 2009-aisiais surengti pasaulio meistrų čempionatą, 2012-aisiais – pasaulio jaunimo čempionatą, o 2013-aisiais – pasaulio jaunių čempionatą, kuris pagal dalyvių skaičių buvo didžiausias irklavimo istorijoje.
Kadangi esate sukaupęs didelę sporto organizatoriaus patirtį, sakykite, kas dabar jus labiausiai neramina, kaip vertinate šiandienos sporto padėtį?
Buvau vienas iš ankstesnės sporto sistemos, kuri Lietuvoje veikė nuo 1997-ųjų, kūrėjų, todėl, žinoma, dabar yra skaudu, kad suardyta didžiojo sporto sistema.
Ilgus metus kurta ir gerai veikianti sportininkų sistema buvo sunaikinta, treneriai, medikai, vadybininkai tiesiog buvo išmesti į gatvę, atsisakyta mokslininkų pagalbos.
Tai mes pajutome Tokijo ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Mūsų sportininkai pagal iškovotą medalių skaičių tikrai gerai pasirodė, bet nereikia pamiršti, kad olimpinėse žaidynėse nedalyvavo Rusijos ir Baltarusijos sportininkai.
Kokie jūsų patarimai ir pasiūlymai?
Čia daug ką gali patarti, bet pirmiausia – nereikėjo griauti senos sistemos, kol nesukūrėme naujos geresnės.
Atidavę sportininkų rengimą sporto šakų federacijoms, sportininkų rengimo lėšomis išplėtėme aptarnaujantį personalą, todėl ir trūksta lėšų, o rudens pasiruošime nevyksta mokomosios treniruočių stovyklos.
Pagal patirtį tik žaidimų federacijos gali vykdyti savo komandų pasirengimą.
Individualių sporto šakų federacijos neturi sukauptos patirties, o kokia buvo sukaupta LOSC, ta duomenų bazė niekam nereikalinga.
Nuo 2016 metų dirbate Vilniaus krepšinio mokykloje, kaip sekasi darbas, už kokį darbo barą esate atsakingas?
Sekasi gerai, darbų daug, mokykla didelė. Esu atsakingas už mokyklos infrastruktūrą ir visus ūkinius reikalus.
Vilniaus krepšinio mokykla per pastaruosius trejus metus pagal moksleivių krepšinio lygoje pasiektus rezultatus užėmė pirmą vietą. Mokyklai suteiktas NBA mokyklos vardas.
Nuo irklavimo – į krepšinį. Ar dabar savo malonumui sėdate į valtį, ar esate aktyvus krepšinio veteranų judėjime, žaidžiate krepšinį?
Į valtį tikrai nesėdu, bet krepšinio kamuolį dar paimu į rankas. Žaidžiu su bendraminčiais iš „Olifėjos“ vieną-du kartus per savaitę.
Krepšinį žaidžia mano sūnėnas Vytenis Čižauskas, dabar atstovaujantis „Šiauliai-Casino Admiral“ komandai, rungtyniaujančiai LKL.
Krepšininkas buvo ir mano brolis Vytautas, kuris atstovavo Kaišiadorių rinktinei ir Vilniaus „Šviesai“, žaidė šalies čempionate.
O sūnus Jonas Čižauskas pasirinko lengvosios atletikos trenerio kelią ir dirba Kauno „Starto“ sporto mokykloje.
Sausio 3 dieną sulaukėte 65 metų sukakties. Kaip ją pažymėjote, ką pasižadėjote savo šeimai, artimiesiems ir draugams, kokias svajones norėtumėte įgyvendinti?
Gimtadienį pagal klubo tradicijas pažymėjau su krepšinio kamuoliu. Po to buvo tradiciniai pietūs, o namuose – šeimos ir draugų rate.
Kai sulauki 65-erių, nėra ką pasižadėti, tik norisi visiems palinkėti sveikatos ir gerų metų.








