Marytė Marcinkevičiūtė
Žinomas Lietuvos sporto organizatorius, Rokiškio sporto legenda Augutis Kriukelis lapkričio 10 dieną sutinka savo 70 metų jubiliejų.
„Senstu – ir tai jaučiu, juk tai neišvengiama. Tačiau džiaugiuosi, kad visą gyvenimą mane lydėjo darbas ir sportas – jie buvo geriausi mano draugai.
Manau, šis jubiliejus yra tarsi liudininkas to, kad judėjimas, veikla ir noras būti naudingu duoda vaisių.
Tiesa, paties jubiliejaus nelaukiu taip, kaip savo artimųjų – anūkų, dukrų, sūnaus, draugų.
Šiandien visi gyvena greitu tempu, todėl kiekvienas susitikimas tampa tikra švente“, – mintimis dalijasi jubiliatas.
Didelis A. Kriukelio džiaugsmas – ir darbas su neįgaliaisiais. Viskas prasidėjo 2019-aisiais. Tada Rokiškio rajono Kūno kultūros sporto centro kolektyvas jį, įstaigos vadovą, gražiai išlydėjo į užtarnautą poilsį.
KKSC direktoriui buvo dėkojama už kartu praleistus ilgus metus, neįkainojamą patirtį ir išmintį, atsidavimą darbui ir linkima, kad kiekviena diena būtų kaip savaitgalis, daug sveikatos ir ramių pensijos metų.
„Užverčiau vieną gyvenimo puslapį, bet naujo nepradėjau. Jau po poros savaičių netikėtai gavau pasiūlymą dirbti su Rokiškio rajono „Artrito“ klubo žmonėmis, turinčiais negalią.
Pasiūlymą priėmiau su nerimu širdyje, nes gerai žinojau, kas manęs laukia. Viena yra dirbti su sveikaisiais ir visai kas kita – su neįgaliausiais.
Tai du skirtingi dalykai. Laukė nemaži iššūkiai. Tačiau darbas su neįgaliaisiais man visada buvo ypatingas, tai – vienas sudėtingesnių darbų sporte.
į neįgaliųjų judėjimą įsitraukiau todėl, kad norėjau padėti jiems jaustis geriau, suteikti pasitikėjimo savimi ir džiaugsmo.
Kai matau jų šypsenas, suprantu – mano pastangos turi prasmę“, – akcentuoja A. Kriukelis.
Papasakokite plačiau apie savo darbą su neįgaliaisiais?
Pas mus veikia Rokiškio rajono neįgaliųjų draugija ir žmonių su negalia klubas „Artritas“. Jie abu vienija po daugiau nei 100 žmonių. Su jų nariais dirbu po du kartus per savaitę nuo ryto iki pietų. Susirenka po 15-20 vyresnio amžiaus žmonių.
Šaltuoju metų laiku mūsų aktyvaus judėjimo treniruotės vyksta Kūno kultūros ir sporto centro salėje, o vasarą – stadione, poilsio ir treniruoklių zonose, muziejaus teritorijoje.
Treniruočių programoje – įvairūs jėgos savybių ugdymo, judrumo, lankstumo pratimai, sąnarių, akių gimnastika.
Taikome viską, kas tik šiuo metu yra pažangiausia. Dalyvaujame įvairiose Lietuvos neįgaliųjų varžybose, Panevėžio, Utenos ir kitų regionų organizuojamuose renginiuose.
Rengiame savo varžybas. Neseniai vyko gražus mūsų renginys, kuriame neįgalieji buvo ypač aktyvūs. Dabar lapkričio 22 dieną su mūsų komandomis ruošiamės vykti į Visaginą.
Sulaukiame daug gražių žodžių iš rajono savivaldybės mero Ramūno Godeliausko, kuris giria mūsų veiklą, apsilanko mūsų renginiuose ir per varžybų atidarymą pasveikina sportininkus.
Ar dar turite reikalų su jaunystėje pamilta sunkiąją atletika, kurioje pavyko pasiekti gerą meistriškumą?
Turiu, esu Rokiškio rajono sunkiosios atletikos klubo tarybos narys, tenka spręsti nemažai įvairių organizacinių klausimų.
Esu kone vienmetis su Rokiškio rajono sunkiąja atletika. 2023- iaisiais gruodžio pabaigoje suorganizavome šios sporto šakos rajone 70 metų jubiliejaus paminėjimą.
Būtent 1953-aisiais Rokiškio rajone įvyko pirmosios sunkiosios atletikos varžybos, kuriose dalyvavo 13 stipruolių.
Paminint tą datą visą dieną pas mus vyko tarptautinės varžybos, kuriose dalyvavo daugiau nei 80 sportininkų iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos.
Galime pasididžiuoti, kad mūsuose išaugo stipriausiu visų laikų Rokiškio sunkiaatlečiu tituluojamas tarptautinės klasės sporto meistras Raimondas Bliūdžius, iškėlęs 225 kg štangą, sporto meistras Benjaminas Kirstukas, Petras Vilčinskas, kiti.
Puoselėjame gražią tradiciją ir daug metų organizuojame varžybas bendrovės „Rokiškio sūris” taurei laimėti.
Džiaugiuosi, kad mano puoselėjama sporto šaka Rokiškyje neužgeso, daug jaunimo dabar nori užsiiminėti sunkiąja atletika, KKSC sportininkus ugdo du treneriai.
Gimėte ir augote Rokiškyje, čia įvyko ir jūsų pažintis su sportu. Ar sunkioji atletika buvo ta sporto šaka, kuri iš karto pakerėjo jūsų širdį?
Nuo vaikystės buvau smalsus, judrus, stiprus. Domėjausi įvairiomis sporto šakomis. Lankiau šaudymo, lengvosios atletikos treniruotes, žaidžiau šachmatais.
Anksti netekau mamos, sunkiu metu lemtingas buvo trenerio, buvusio ilgamečio rajono sporto komiteto pirmininko Augusto Čepelio pasiūlymas pabandyti jėgas sunkiojoje atletikoje.
Būtent tada sportas ir tapo nebe pomėgiu, o gyvenimo dalimi. Sunkioji atletika man buvo tikras iššūkis, o kartu ir atradimas. Traukė didžiulis noras tobulėti, vis siekti daugiau, įveikti save.
Tapau Lietuvos čempionu, įvykdžiau SSRS sporto meistro normą, 1969–1977 atstovavau Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinei.
Dalyvavau įvairiuose turnyruose, rungtyniavau su stipriais sportininkais iš kitų respublikų. Tai buvo gera mokykla – tiek sportinė, tiek žmogiška.
1977-1978-aisiais buvau išrinktas geriausiu Rokiškio rajono sportininku, aktyviai dalyvaujančiu sunkiosios atletikos sporto klubo veikloje.
Kurioje svorio kategorijoje varžėtės, kokius svorius iškėlėte?
Pusvidutinio 75 kg svorio kategorijoje. Pavyko pagerinti Lietuvos jaunių rekordą, išstūmęs 145 kg, tapau Lietuvos suaugusiųjų čempionu.
Dar ir šiandieną mano akyse – dvikovos su šilutiškiu Liudu Čičirka, kuris pasiekė geresnių rezultatų, mane dažniau nugalėdavo, įvykdė tarptautinės klasė sporto meistro normą.
Su juo tapome gerais draugais, dalyvaudavome ne tik varžybose, bet ir Lietuvos įvairaus amžiaus grupių rinktinių treniruočių stovyklose.
Šilutiškiai garsėjo savo puikia sunkiosios atletikos mokykla, ją ypač išgarsino Bronius Mačernis, kuris Lietuvoje tarp sunkiaatlečių vienas pirmųjų įvykdė SSRS tarptautinės klasės sporto meistro normą.
Rokiškyje neturėjome gerų treniruočių sąlygų, glaudėmės visur, kur tik papuola, daugiausiai prie vidurinių mokyklų. Mums salę atstodavo pagalbinės patalpos.
1975 metais jums pakluso SSRS sporto meistro norma, ar tuomet Lietuvoje buvo didelė konkurencija?
Sporto meistro norma buvo vienas svarbiausių mano gyvenimo tikslų. Ji pakluso po daug metų sistemingo darbo, disciplinos ir neišpasakytos kantrybės.
Savo laiką dalijau dar ir būsimai savo žmonai. Teko atlikti ir tarnybą sovietų kariuomenėje. Viskas reikalavo pastangų, išsiugdžiau stiprų charakterį.
Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje sunkioji atletika buvo labai populiari, didelė konkurencija.
Mano pusvidutinio svorio kategorijoje per Lietuvos čempionatus susirinkdavo net 12 sporto meistrų, kiekvienose varžybose tekdavo kaip reikiant pakovoti.
Stipriausi varžovai kartu buvo ir draugai, vieni iš kitų mokėmės, kartu augome.
Treniruotėse Minske kartu dirbome su pasaulio rekordininku Arnoldu Golubovičiumi, tai buvo gera mokykla ir didelė motyvacija.
Sunkiaatlečiai dažnai patiria traumas, ar jums pavyko jų išvengti?
Ne, nepavyko. Per Lietuvos rinktinės stovyklą Tuapsėje Krasnodaro krašte prie Juodosios jūros patyriau rankos riešo traumą.
Ji man buvo didžiulis iššūkis, stabdė tolesnį progresą. Traumos sportiniame gyvenime yra neišvengiamos.
Trauma man davė laiko viską apsvarstyti ir įvertinti, pradėjau analizuoti, kodėl, ką blogai dariau – taip pasukau į mokslą, studijavau Lietuvos kūno kultūros institute.
Mus, sunkiaatlečius, tobulino dėstytojas Vytautas Leitonas, pasitreniruodavau ir su KPI sunkiaatlečiais, kurie turėjo geras sąlygas.
LKKI baigiau 1982 metais ir jaučiau, kad turiu ne tik praktinės, bet ir teorinės patirties.
Norėjau dalytis žiniomis, padėti augti kitiems. Tapti sporto organizatoriumi buvo natūralus žingsnis – juk reikia žmonių, kurie matytų sportą plačiau nei tik savo asmeninius pasiekimus.
Kodėl pasukote sporto organizatoriaus, o ne sunkiosios atletikos trenerio keliu, kas nulėmė tokį jūsų sprendimą?
Manau branda ir sportinė trauma.
1984–1990-aisiais dirbote Rokiškio rajono kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku, 1990–1995-aisiais – rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoju, 1995–1997-aisiais – savivaldybės administracijos sporto organizatoriumi, 1997–2019-aisiais – Kūno kultūros ir sporto centro direktoriumi. Kuris darbas buvo labiausiai prie širdies, kurį gyvenimo etapą labiausiai vertinate?
Kiekvienas etapas buvo savitas. Brangiausia, kad per tuos metus stengiausi būti visoms sporto šakoms vienodas.
Į priekį mane vedė geri rezultatai ir trenerių iniciatyvos, balanso paieškos ir sąžinės balsas.
Man vadovaujant Rokiškio rajono sportiniam sąjūdžiui, ypač populiari buvo lengvoji atletika, stiprūs metikai ir šuolininkai į aukštį.
Pas mus sportinį kelią pradėjo šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys, 2012 m. Europos vicečempionas ir Londono olimpietis, bei ieties metikė Iveta Jasiūnaitė, kuri 2018-aisiais Berlyne tapo Europos čempionato bronzine metike, dalyvavo Tokijo ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Labai populiarus buvo merginų krepšinis, Rokiškyje sportinį kelią pradėjo Daiva Jodeikaitė, Jolanta Vilutytė, Aušra Bimbaitė, kurios visos žaidė Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje.
Mūsų KKSC užsiaugino ir stiprius krepšininkus vaikinus, kurių du – Šarūnas Vingelis ir Gintautas Matulis – padėjo Lietuvos 3×3 krepšinio rinktinei iškovoti istorinius bronzos medalius 2024 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Rokiškis garsėjo ir savo ledo ritulininkais.
Galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime didžiausią uždarą šaudyklą, kuri tokia tapo iš mažos, ją išplėtus, geri ir mūsų šauliai.
Savo darbo karjerą vadinčiau gana sėkminga. Tikiuosi, kad galbūt mano gyvenimo istorija įkvėps jaunimą pasirinkti sportą kaip profesinį siekį.
Buvote ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo vienas iniciatorių (1988), pasidalykite savo įžvalgomis apie tą laikotarpį Rokiškyje?
Tai buvo nuostabūs metai, kupini entuziazmo ir tikėjimo. Rokiškyje rinkome delegatus, diskutavome, balsavome.
Visi jautėme, kad kuriame naują Lietuvos sporto istorijos puslapį. Didžiuojuosi, kad galėjau būti šios iniciatyvos dalimi
Turėdamas tokią didelį patirtį, kaip dabar vertinate Rokiškio sportinį gyvenimą, kas jus labiausiai džiugina ir neramina?
Rokiškyje sportas išliko gyvas – turime stiprių trenerių, daug aktyvaus jaunimo.
Džiugina, kad neformalaus ugdymo infrastruktūrai skiriama vis daugiau dėmesio, manau, tai turi didelę vertę.
Vis dėlto neramina kvalifikuotų specialistų stoka, ypač mažesniuose miesteliuose. Jaunimui reikia paskatų, kad jie liktų ir dirbtų čia.
Dar ir dabar dar esate savotiškas Lietuvos sambo legendos Pranciškaus Eigmino atstovas Rokiškyje?
Visada palaikau ir tikiu Pranciškaus Eigmino atminimu bei jo darbais. Jis buvo ne tik sportininkas, bet ir asmenybė, palikusi gilų pėdsaką mūsų krašto sporte.
Sambo ir dziudo imtynės šiandien Rokiškyje turi didelį potencialą, stengiuosi, kad ši tradicija nenutrūktų.
Kada pastarąjį kartą kilnojote štangą, koks jūsų laisvalaikis, fizinis aktyvumas?
Štangos nekilnoju, bet žinau, kaip sumažinti sveikatos rizikas. Teisingos technikos daro ilgalaikius stebuklus.
Fizinis aktyvumas niekur nedingo, turiu sodą, ten susilieju su gamta, daug judu ir dirbu.
Vis dar sportuoju kartu su neįgaliaisiais. Tai man laisvalaikis ir darbas, džiaugiuosi prisidėdamas savo patirtimi, manau, kad ten yra vieta, kur atsiskleidžia mano patirtis.
Ar jūsų vaikai irgi pasuko sporto keliu?
Jaunesnioji dukra Elinga visada buvo ir dabar yra aktyvi, sportiška. Ji studijavo Lietuvos edukologijos universitete kūno kultūrą, o dabar dirba Rokiškio lopšelyje–- darželyje „Nykštukas“ judesio korekcijos specialiste.
Vyresnioji Ridana visada pataria finansiniais klausimais, o sūnus Deividas – tas, kuris viską aiškinasi ir ypatingai domisi techniniais dalykais.
Visi vaikai skirtingi ir tobuli. Džiaugiuosi, kad visi esame artimi, palaikome vieni kitus, gyvename kaip kumštis – o kaip kitaip?
Turiu šešis anūkus, tikiuosi, kad jie mane dar nustebins – turiu jiems daug ką papasakoti, o jei reikės, visada patarti ne vien sporto klausimais.
Vienuolikmetis anūkas Radvilas jau lanko šaudymo pratybas, o 14-metis Denas, per treniruotes įgijęs sambo įgūdžių, dabar yra aktyvus Šaulių sąjungos narys.
