Marytė Marcinkevičiūtė
Rugpjūčio 10 dieną savo 70-ąjį gimtadienį sutinka buvęs ilgametis Lietuvos sambo federacijos prezidentas, pasaulio ir Europos savigynos imtynių bronzinis prizininkas, sporto mokslininkas Eduardas Rudas.
Jis – ir 10 kartų Lietuvos čempionas (9 kartus savigynos imtynių ir vieną – dziudo), įžymus treneris, tarptautinės kategorijos ekstra klasės savigynos imtynių teisėjas (2002).
E. Rudas – garsus sambo imtynių meistras, sportininko karjeros metais ant menčių guldė daugybę varžovų, o vėliau užkopė iki šios sporto šakos federacijos vadovo sosto ir tapo visos federacijos veidu.
Šios sambo legendos paklausus, koks jausmas, kai metų jau tiek, o prieš akis dar nemažai neįgyvendintų svajonių, jis atsakė: „Jausmas toks, kad laikas bėga greičiau už kojas, tačiau ilsėtis dar anksti. Žinoma, labai liūdna, kad tie metai taip greitai bėga, bet optimizmą kelia tai, jog iki 100 lieka ne tiek jau daug – tik trys dešimtys.
Labai norisi sulaukti tiek metų ir išvysti kito šimtmečio aušros. Tai mano slapta svajonė ir gražiausia gyvenimo kelionė.
Visą laiką buvau ir dabar esu didelis optimistas, džiaugiuosi savo gyvenimu.
Visus metus stengiuosi nugyventi kokybiškai, siekti savo tikslų. Neseniai sugrįžau iš Šamoni (Prancūzija), kur paminėjome mūsų bendradarbio, draugo alpinisto Artūro Bazio 10 metų žūties sukaktį.
Buvo laikomos mišios, uždegtos žvakelės prie memorialinės lentos Šamoni kapinėse.
Monblano papėdėje teko įkopti į treniruoklių uolą, alpinistų sieną. Turiu pripažinti, kad nusileidimas nuo įkoptos uolos buvo ne ką lengvesnis.
O šiaip gyvenu ramiai, be didesnės įtampos. Džiaugiuosi savo šeima: dukra Viktorija, baigusi kelis universitetus Lietuvoje bei Londone, yra teisininkė ir gyvena šalia manęs Jeruzalėje, o sūnus Adas, baigęs Londono universitetą ir dirbęs Anglijoje, dabar trečius metus gyvena Amerikoje, Naujajame Džersyje ir dirba renginių organizavimo vadybininku.
Šiemet jį aplankiau, gražiai praleidome laiką. Dabar jį aplankyti ruošiasi dukra.
Turiu vieną anūką. Šiemet 19 metų sulauksiantis Dovetas (dukra Viktorija šį vardą sudėliojo iš senelių, tėvų, kitų artimųjų žmonių pirmųjų vardo raidžių) šiemet baigė gimnaziją ir Vilniaus universitete studijuos tarptautinius santykius. Jis lankė plaukimą, o dabar treniruojasi irklavimą.“
Ar vis dar yra didelė trauka žaisti vaikystėje pamėgtą futbolą, nardyti po vandeniu, padėti Lietuvos sambo federacijai, kuriai su pertraukomis vadovavote ilgus metus?
Trauka dar yra, bet amžius daro savo. Teko padaryti kelio sąnario operacijas, kurios sėkmingai pavyko, bet į aikštelę jau vienerius metus nebeeinu.
Džiaugiuosi, kad vaikštau savomis kojomis. Iš futbolo perėjau į plaukimą. Šiais metais itin įdomiai naktis leidau prie televizijos ekrano, stebėdamas užburiantį pasaulio futbolo čempionatą.
Iki šiol žaviuosi povandeniniu nardymu, 2015-aisiais baigiau nardymo kursus ir gavau licenciją.
Anksčiau apie 15 metų per savo atostogas važiuodavau į Egiptą ir nardydavau Raudonojoje jūroje.
Šiais metais teko nardyti Zanzibare, kurio dugne pasaulis atrodė visiškai kitaip – tylus, šiltas ir gyvas.
Buvo įspūdinga, patyriau daug emocijų, tiek daug įvairiaspalvių jūros žvaigždžių dar nesu matęs.
Išėjau iš visų Lietuvos sambo federacijos, kurios vairą nuo 2025 -ųjų perėmė dr. Linas Obcarskas, veiklų ir neturiu jokių įsipareigojimų.
Tačiau federacijai savanoriškai padedu organizaciniais klausimais, prisidedu prie vienos ar kitos veiklos.
Įsiliejo naujų veidų, tikimės, kad jaunesnioji karta sulauks sambo pripažinimo, ir mūsų mėgstama sporto šaka taps olimpine sporto šaka.
Ar dar dirbate Muitinės mokymo centro personalo mokymo specialistu ir este atsakingas už būsimųjų pareigūnų fizinį parengimą?
Muitinės mokymo centre ketverius metus pareigūnams teko organizuoti fizinio parengimo pratybas ir normatyvų laikymą.
Dabar darbuojuosi Kalnų parke, Policijos stadiono administratoriumi. Perėjau į dar ramesnį režimą.
70 metų – tai laikas, kai galima su nostalgija pažvelgti į nueitą kelią ir pasidžiaugti savo pasiekimais, kurios akimirkas labiausiai prisimenate?
Visais gyvenimo etapais (sporte, moksle, federacijos veikloje) iki pensinio amžiaus ėjau į kalniuką, o dabar po truputi tenka leistis.
Sambo sporte aš nuo šešiolikos, tuo metu Lietuvoje šį sporto šaka nebuvo reklamuojama, treniruodavomės paslapčia.
Mane tobulino puikus treneris Eduardas Techovas, 1992 ir 1993 metais tapau Europos čempionato, o 1993 metais – dar ir pasaulio neolimpinių sporto šakų žaidynių bronzos medalininku.
Kai 1983-aisiais pirmą sykį iškovojau SSRS „Dinamo“ draugijos čempiono vardą, šeimoje gimė dukra, kurią pavadinome Viktorija.
Triskart tapau pasaulio meistrų čempionu. Minėtos akimirkos niekada neužsimirš, jos – mano karjeros puošmena.
Apsigyniau disertaciją tema „Šoklumą ugdančio krūvio komponentų įtaka jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų motorinės sistemos funkcinių savybių kaitai“, tačiau nepanorau žengti mokslo keliu.
Esu tos nuomonės, kad pasisemti žinių visada malonu, bet trenerio darbas – irgi didelis mokslas.
Kokia buvo sunkiausia ir labiausiai įsimintina jūsų kova ant kilimo?
Dabar labai sunku vertinti, man teko kovoti pusėje (48, 52, 57, 62, 68 kg) tuo metu iš dešimties svorio kategorijų.
Žinojau, kad kiekvienai kovai reikia nusiteikti taip, lyg tai būtų lemiama paskutinė kova.
Gerbiau kiekvieną savo varžovą, bet jokiu būdu negalvojau, kad jis už mane yra stipresnis. Ir jei buvau fiziškai bei techniškai stipresnis, buvo realu siekti pergalės.
Sunkiausia buvo trenerio Eduardo Techovo treniruotėse. Gi per varžybas stengiausi kuo greičiau ir švariau įveikti varžovą.
Be abejo, sunkiausios buvo finalinės kovos, nes į finalą patekdavo patys stipriausi.
Kas jums psichologiškai padėdavo nepalūžti prieš lemiamas kovas?
Sportinio kelio pradžioje, 1976 -aisiais dar būdamas 19 metų, tapau SSRS čempionu.
Didelis treniruočių įdirbis, draugų ir trenerio palaikymas mane ypač stiprino ir motyvavo siekti dar daugiau. Netrukus atėjo ir patirtis.
Prieš lemiamas kovas nepalūžti daug padėdavo geležinė disciplina, aiškus tikslas ir vidinė ramybė.
Jausmas buvo toks, kad kovų erdvė ant kilimo buvo mano namai, kur buvau šeimininkas, o ne svečias.
Su sambo atsisveikinote nepralaimėjęs ne bet kur, o pasaulyje, kai pergalingai kovojote planetos veteranų čempionatuose, tad kiek iš viso metų truko jūsų, profesionalaus kovotojo, karjera?
Dvidešimt šešerius. Pradžia buvo 1972-aisiais Kaune, o paskutinė kova, berods, 1998 metais – Mentone, Prancūzijoje.
2003-iaisiais trečią kartą laimėjus pasaulio veteranų čempionatą, nutariau baigti savo karjerą. Išeidamas sakiau, kad svarbu laiku pradėti ir laiku baigti.
Ar buvo sunku iš sportinio režimo persiorientuoti į trenerio darbą?
Dar studijų laikais Kaune visuomeniniais pagrindais pradėjau ruošti jaunuosius sportininkus.
Tai buvo labai gera praktika studijuojant. 1974 metais, baigus Lietuvos kūno kultūros institutą, sportinis ir trenerio gyvenimas buvo vienas šalia kito.
Treneriu buvote ne prastas, pavyko išugdėte pasaulio ir Europos čempionų, tokių kaip Sergejus Grečicho ar Vytautas Gušauskas, prizininkų, kuris auklėtinių pareikalavo daugiausiai kantrybės ir emocinių jėgų?
Perspektyvių sportininkų buvo ir daugiau, bet ne visi panoro eiti tuo sunkiu dvikovininko keliu.
Trenerio darbas labai nedėkingas. Buvo netgi momentų, kai perspektyvūs sportininkai mesdavo treniruotes, o su jais ir man norėjosi nutraukti trenerio veiklą.
Tačiau tas sunkias akimirkas pavyko išgyventi. Labai sėkmingi man buvo pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai: vienu metu parengiau septynis šalies čempionus iš 10 svorio kategorijų.
Tada dar ir pats aktyviai sportavau ir iškovojome teisę dalyvauti Europos čempionate.
Kokia buvo pagrindinė taisyklė, kurią stengdavotės įdiegti jaunam atletui prieš išleidžiant jį ant kilimo?
Kiekvienam sportininkui pagal jo antropometrinius duomenis, fizines ir technines galimybes dar treniruočių metu parinkdavau tinkamą veiksmą, aptardavome kovos taktiką, nuteikdavau kovai.
Kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė sambo imtynių stilius ir psichologinis kovotojų pasiruošimas?
Per mano karjerą šiek tiek keitėsi ir taisyklės, kilimo diametras (buvo 9, o dabar – 8 metrai), kovos trukmė nuo 6 iki 10 min.
Dabar kovos intensyvesnės, kilimas standesnis, ne toks klampus, trukmė suaugusiems 5 min. Sumažėjo svorio kategorijų nuo dešimties iki septynių.
Sportiniame sambo pradėjo kovoti ir moterys – mes turime pasaulio čempionę Ievą Klimašauskienę.
Be sportinio sambo, kur tarptautinėje arenoje pirmasis pasižymėjo triskart pasaulio ir Europos čempionas Česlovas Jezerskas), atsirado dar ir kovinis sambo – triskart pasaulio ir dukart Europos čempionu tapo Sergejus Grečicho.
Dabar vyksta ir jaunimo kovinio sambo pasaulio bei Europos čempionatai, galime pasidžiaugti, jog turime Europos čempionato prizininką Mantą Jaugelį.
Vadovaudamas Lietuvos sambo federacijai, tęsėte šviesaus atminimo Pranciškaus Eigmino darbus, savo iniciatyva jo garbei išleidote knygą „Pranciškus Eigminas – Lietuvos sambo legenda“. Siekėte, kad sambo būtų pripažintas ir plėtojamas Lietuvoje, tapote ir didelio meistriškumo teisėju, tad kas reikalavo daugiau jėgų – sportuoti pačiam ar organizuoti sportą kitiems?
Sportuoti pačiam reikalavo fizinių jėgų, skaudėdavo visą kūną, bet pailsėdavo galva, o organizuoti kitiems reikalavo sveikatos, nervų ir kantrybės.
Pratybos man buvo tarsi poilsis lyginant su tuo, kiek daug sudegindavau nervų ląstelių, organizuojant turnyrus, rengiantis čempionatams.
Mūsų šviesaus atminimo pirmasis Lietuvos sambo imtynių federacijos prezidentas dr. Pranciškus Eigminas buvo neeilinė asmenybė ne tik Lietuvoje.
Jis–- vienas aktyviausių sambo veikėjų, vadovų, Tarptautinės ir Europos sambo federacijų generalinis sekretorius, siekė, kad mūsų sporto šaka taptų pripažinta olimpine
Tęsiant Pranciškaus darbus, 2011-aisiais teko organizuoti pasaulio sambo čempionatą Vilniuje, kuris, kaip pripažino specialistai, buvo vienas iš geriausių čempionatų.
Sambo sportas Lietuvoje išgyveno įvairių etapų, kaip vertinate šios sporto šakos dabartinę padėtį ir perspektyvas, ko mūsų jaunajai kartai labiausiai trūksta, siekiant didelio meistriškumo?
Šiuo metu Lietuvos sambo išgyvena ne pačius geriausius laikus. Labai neigiamos įtakos turėjo COVID-19 pandemija, o vėliau – karas Ukrainoje.
Ukrainos sambo federacijos prašymu mūsų federacijos sprendimas buvo boikotuoti Europos ir pasaulio čempionatus.
Porą metų mes nedalyvavo tuose čempionatuose, tai labai atsiliepė mūsų sportininkų meistriškumui.
Sambo sporte sujudimas atsirastų, jei ši sporto šaka būtų įtraukta į olimpinių žaidynių programą.
Norėtųsi, kad Lietuvoje būtų daugiau sambo trenerių, reikalingas ir rimtesnis jo finansavimas.
Mūsų treneriams, sportininkams, organizatoriams linkėčiau ištvermės ir sėkmės, ruošiant jaunąją Lietuvos rinktinę atsakingiems tarptautiniams startams.
