„Maži veiksmai – dideli pokyčiai“, – tokiu šūkiu savo ir bendraminčių veiklą pristato Vita Vitkutė-Degutienė. Jos įkvėpta iniciatyva „Minam 100“ per dešimt metų išsiplėtė į daugybę projektų, kuriais ugdomas fizinis aktyvumas, dviratininkų saugumas keliuose, didinamas dviračių sporto masiškumas bei jaunų talentų meistriškumas. O kaip vieną svarbiausių tikslų ši aktyvi visuomenininkė įvardija siekį ugdyti žmonių patriotiškumą.
Verslininkė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, aktyvi šaulė V.Vitkutė-Degutienė tapo pirmąja Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Lyčių lygybės komisijos inicijuoto projekto „Čempionė“ nugalėtoja.
„Čempionė“ – tai apdovanojimas moteriai, kuri savo asmeniniu pavyzdžiu, profesine veikla ir iniciatyvomis aktyviai prisideda prie lyčių lygybės, įvairovės ir įtraukties sporte. Projektas rengiamas kartu su Tarptautinio olimpinio komiteto Olimpiniu solidarumu.
Pagrindinį prizą – specialiai šiam projektui įmonės „Stiklo galerija“ pagamintą apdovanojimą – žinomai sporto visuomenininkei gegužės 15 d. Kaune vykusiame LTOK olimpiniame forume įteikė LTOK prezidentė, olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė. Be paties prizo, nugalėtoja visus metus bus olimpinio judėjimo ir olimpinių vertybių ambasadorė.
Kam atiteks „Čempionės“ titulas, atsižvelgusi į socialiniuose tinkluose vykusio balsavimo rezultatus, sprendė LTOK lyčių lygybės komisija. Tarp projekto finalininkių taip pat buvo žolės riedulio specialistė Joana Gaidamavičienė, imtynių atstovė Indrė Bubelytė, orientavimosi sporto puoselėtoja Gabija Ražaitytė bei buriavimo bendruomenės narė Irina Žičkuvienė.
Pati kone kasdien dviračio pedalus minanti V.Vitkutė-Degutienė neslepia, kad būtent dviračiai, kurie jau daug metų jai yra ne pomėgis ar transporto priemonė, atvedė į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Bet vilnietei svarbu ne tik sostinės gyventojų sveika gyvensena, fizinis aktyvumas ar saugumas gatvėse. „Minam 100“ iniciatyvos apraizgė kone visą Lietuvą, o V.Vitkutė-Degutienė jau planuoja, kaip įgyvendinti dar daugiau idėjų.
„Mano tėtis sakydavo, kad judėjimas yra gyvybė. Sportuodami, aktyviai gyvendami žmonės gali labai daug pasiekti“, – neabejoja legendinio mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus, po sunkių traumų išgelbėjusio Arvydo Sabonio karjerą, duktė. Ji vadovauja anapus netikėtai iškeliavusio savo tėvo klinikai „VitkusClinic“.
Vita, kiek vietos sportas ir fizinis aktyvumas užima jūsų gyvenime?
Mano įžadas sau – kiekvieną dieną bent po valandą sportuoti, užsiimti fiziniu aktyvumu. Juk tai didžiulė prevencija siekiant išvengti nebūtinų vizitų pas gydytojus. Išsirašiau sau tokį sporto receptą, nes nuo sporto labai priklauso visa gyvenimo kokybė. Jei nepasportuoju, sunkiau miegu, sunkiau priimu visus gyvenimo iššūkius. Man sportas – labai svarbi gyvenimo dalis. Ir, kaip sakau mūsų bendruomenei, jo svarbą pajutau per savo patirtį.
Esu netekusi ir tėvelių, ir brolio. Mamytė ilgai sirgo sunkia liga, žinojau, kad nepagis. Slaugydama tik vieną kartą apsiverkiau prie jos, kai iki mamytės išėjimo buvo likusios kelios dienos. Visą kitą laiką šypsodavausi, bet vos uždarius duris pasipildavo ašaros. Ką tada darydavau? Sėsdavau ant dviračio. Iš pradžių kaip zombis mindavau, o po keliasdešimties minučių man palengvėdavo. Sumažėdavo adrenalino kiekis kraujyje, išsiskirdavo endorfinai, prasivėdindavo galva. Ir aš galėjau toliau gyventi, dirbti, įveikti sunkumus.
Tad dabar, kai lankomės mokyklose, vaikams visada sakau: jeigu jums pasidaro nors truputį liūdniau, reikia fizinio krūvio – pasivaikščioti, pabėgioti, pasivažinėti dviračiu. Po valandos būsite kiti žmonės.
O kada sportas atsirado jūsų gyvenime?
Jau vaikystėje. Man kiekvieną rytą tėtis sugadindavo (juokiasi), nes atsikėlusi gaudavau visos dienos darbų sąrašą, ką turiu nuveikti. Ir visada tarp veiklų būdavo įrašytas sportas.
Po to, kai tėtis atliko operaciją Arvydui Saboniui, drauge su juo važiavo į Ameriką. Ten ir pamatė visą sporto kultūrą. Grįžęs skiepijo ją mums.
O mano, kaip visuomenininkės, pagrindinė misija dabar – stiprinti Lietuvos žmones. Tiek emociškai, tiek fiziškai. Per sportą, per pozityvą tikrai galima daug nuveikti. Siekiu atkreipti visų įmanomų institucijų dėmesį, nes tai puikus būdas išspręsti opią visuomenės sveikatinimo problemą.
Kada atradote dviračių sportą?
Mano pirmi sutaupyti pinigai iš taupyklės, kurią su tėčiu sudaužėme, buvo skirti dviračiui įsigyti. Dar net ne moksleivė buvau. Pamenu, mūsų namuose Antakalnyje, savo kiemelyje, susimaišiau baltus dažus su raudonais ir nudažiau tą dviratį rožine spalva.
Tačiau užsiimti dviračių sportu tėvai man neleido, tėtis veždavosi į ligoninę ir rodė traumas patyrusias dviratininkes. Tėvams atrodė, kad tai pernelyg pavojingas, ne merginoms skirtas sportas. Rodydavo ir pasakodavo: ta krito, jai veidą atkūriau, kitai dar kas nors nutiko. Spaudimas buvo nemažas. Bet aš vis tiek važinėjau po visą miestą.
Vėliau visi siekė atkalbėti mane, kas neįsigyčiau plento dviračio. Maždaug prieš dvylika metų. Tada parduotuvėse net normalios aprangos moterims nebūdavo. Man buvo didžiulis iššūkis, nes reikėjo pasipriešinti tėvams, vyrui, kuris irgi nenorėjo, kad važinėčiau plentu.
Bet vyras dabar pats važinėja plento dviračiu ir net dalyvauja varžybose?
Taip, užkrėčiau jį. Jau ne vieną pergalę yra iškovojęs varžybose. Jis suprato, kad labai smagu mums drauge važinėti.
Ar sportuojate tik mindama pedalus?
Ne. Labai dažnai atlieku jėgos pratimus, gerinu bendrą fizinį pasirengimą. Tai būtina, nes kūne turi būti balansas, nepakanka tik važinėti dviračiu.
Esate sakiusi, kad vieną dviratį jums padovanojo olimpietė dviratininkė Modesta Vžesniauskaitė.
Ji buvo pirmoji mano mokytoja. Atskraidino dviratį, padovanojo savo batelius, su kuriais dalyvavo aukščiausio lygio varžybose. Juos iki šiol turiu. Ji visą laiką mane labai palaiko.
Aš labai atsakingai, kiek bijodama, žiūrėjau į plento dviračių sportą. O Modesta taip lengvai, lyg žaistume žaidimą, padėjo man ant dviračio jaustis kaskart vis tvirčiau.
2017 m. pirmą kartą sukvietėte moteris į labdaros važiavimą „Minam 100“, kurio tikslas – numinti 100 kilometrų. Dabar „Minam 100“ – gerai žinoma organizacija ir prekės ženklas. Kaip apibūdintumėte „Minam 100“?
Šiemet vyks jau dešimtasis „Minam 100“ labdaros važiavimas. Per dviračių sportą mes vienijame pilietiškų žmonių visuomenę, skatiname aktyvų gyvenimo būdą ir sveikatingumą. Šiuo metu vykdome beveik 15 projektų. Viską, ką pradedame, norime tęsti, kad projektai nesustotų.
Labai džiaugiuosi visa bendruomene. Mes jau dešimtus metus viską darome savanorystės pagrindais. Galėtume dar daugiau nuveikti, jei turėtume etatą pasamdyti žmogui, kuris viską koordinuotų. Dabar viskas vyks chaotiškai, nes visos esame dirbančios, viską darome laisvu nuo darbo metu. Bet kai sezono pabaigoje suskaičiuoji, kad per metus suorganizuoji apie 50 renginių visuomenei, supranti, kad nuveikta labai daug.
Kiekvieną vasaros trečiadienį 18 val. rengiame nemokamas treniruotes moterims. Kai pirmą kartą mynėme 100 kilometrų, mūsų buvo 47-ios. O dabar į treniruotes ir 170 susirinkdavo. Jau pradėjome riboti skaičių iki šimto, moteris padalijame į mažas grupes po dešimt–dvylika. Reikia, kad kelyje jas kas nors lydėtų, nes važiuoti gatvėmis išties pavojinga, ypač pradedančiosioms.
Nuo pirmojo važiavimo labai daug kas pasikeitė. Pirmais metais dalyvės gėdydavosi mautis specialius šortus su paminkštinimais. Ir įsigyti juos būdavo sunku. Bet vėliau dviračių sporto inventoriaus ir aprangos platintojai pamatė, kad moterys – labai didelė perkamoji galia, tad rengė ir pristatymus, ir mokymus.
Į pirmuosius važiavimus atmindavo miesto dviračiais, ant kurių krepšeliai prikabinti būdavo. O dabar atvažiuoja prie pedalų prisegamais batais, specialiomis aprangomis.
Būna ir griuvimų. Bet visada sakau, kad nebijotų, nes čia kaip gyvenime: visi mes krentame, bet reikia atsikelti ir važiuoti toliau.
Koks į treniruotes ir labdaros važiavimą susirenkančių moterų amžius?
Ateina ir paauglių, yra ir septyniasdešimtmečių. Amplitudė didžiulė. Ir kai visos susirenkame čia, mūsų „Minam 100“ kiemelyje, visos beveik vienodai atrodome – su šalmais, akiniais, aprangomis.
Būna, kokiame renginyje susitinki įtakingą moterį. Susipažįsti, o ji sako: aš irgi myniau šimtą. Tada peržiūri nuotraukas – išties, pamatai, kad ji buvo. Tokia bendrystė, kai nesvarbu nei amžius, nei statusas, kai visos drauge patiriame streso, sutinkame pavojų kelyje ir kartu įveikiame iššūkius, – labai suartina.
Dabar jau yra „Minam 100 Junior“, „Minam 100 Kids“, „Minam 100 Med“, „Minam 100 Ginam“ ir dar daug kitų projektų.
Man patinka multitaskinti (juokiasi). Jei mini, tai turi turėti tikslą. Iš pradžių svarbiausia buvo suburti moteris, išdrįsti pradėti. O vėliau atsirado naujų idėjų.
Jau antraisiais veiklos metais pradėjome remti sporto mokyklų dviratininkų būrelius. Dabar tie pirmieji vaikai, prie kurių tobulėjimo prisidėjome, jau suaugę. Ir man didžiausias džiaugsmas matyti, kaip jie jau pasiekia puikių rezultatų ir suaugusiųjų varžybose. Juk matei, kaip tie vaikai auga, stiprėja. Dabar Lietuvos jaunių čempionate yra daug tokių, kuriuos mes remiame.
Labai svarbus dalykas, kurį mums pavyko pasiekti, kad pradėjo bendrauti skirtingų mokyklų ir miestų vaikai. Būdavo, nuvažiuoja į stovyklą užsienyje ir net tarpusavyje nesisveikina. Bet nuvykę į sukarintą „Geležinio vilko“ stovyklą ir savaitę pabuvę pratybose miškuose, atlikę komandines užduotis, kur visi už vieną, o vienas už visus, – labai susidraugavo. Kai šiemet su vyru jauniesiems dviratininkams surengėme rinktinės stovyklą Fuerteventūroje ir atsivežėme vaikų, džiaugėmės, kaip jie bendrauja. Ir jų tėvai dėkoja, kad vaikai tapo labai draugiški. Sportinė konkurencija likusi, bet jokių asmeniškumų, visi puikiai sutaria.
Remiame visas sporto mokyklas, kurios kultivuoja dviračių sportą, tačiau jų mažai. Mano svajonė – įtraukti Molėtus ir Druskininkus, labai svarbius man miestus. Lankausi savivaldybėse, kalbuosi su miestų, rajonų vadovais.
Dabar labiausiai trūksta lėšų dviračiams įsigyti. Esame pateikę paraišką Nacionalinei sporto agentūrai inventoriui įsigyti. Privatūs verslininkai irgi mums padeda. Kai turėsime pakankamai resursų, startuosime ir su Molėtais bei Druskininkais. Ir trenerių turime, ir komanda yra, bet norint stabilumo reikia nevienadienio projekto.
Visos sporto mokyklos kasmet atsiunčia savo poreikių sąrašą. O tada mūsų paramos skirstymo vadovė Jurgita Mačernė paskirsto lėšas ir inventorių pagal galimybes. Šis sezonas jau trečias, kai ir metų eigoje galime prisidėti, jei atsiranda poreikis.
Esame sukūrę dviratininko pažymėjimo deklaraciją. Mūsų tikslas – mokyti vaikus saugaus eismo, diegti patriotinį ugdymą. Norime pasiekti, kad dviračių sportas turėtų tokią pat programą kaip plaukimas, kuri būtų įtraukta į švietimo procesą. Kol kas tik 13 iš 60 savivaldybių turi dviračių sporto būrelius. O treneriams didžiausias iššūkis – surinkti vaikus. Jie nenori eiti į pratybas, nes tai sunkus sportas. Be to, kol kas labai prastos sąlygos.
Man labai rūpi saugumas keliuose, nes tai itin pavojingas sportas, čia didelis greitis, kiekvieną kartą reikia prasilenkti su automobiliais. O plente vaikai gali minti nuo dvylikos metų. Ir nesvarbu, kokios oro sąlygos: lietus, šlapdriba – treniruotė vis tiek vyksta. Taip mina po 3–5 valandas. Todėl jaučiu didžiulę atsakomybę globoti dviračių sportą ir edukuoti visuomenę.
Žinoma, kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narei, man svarbios visos sporto šakos, ypač kai kalbame apie vaikus ir jaunimą. Stengiuosi visiems skirti dėmesio.
Bet dviračiai – viso gyvenimo meilė. Per juos ir patekau į tarybą, nes nuolat eidavau į savivaldybę, prašydavau geresnių sąlygų. Tikriausiai užknisau juos, paskambino Valdas Benkunskas ir pakvietė kandidatuoti. Iš karto atsisakiau, bet šeima įkalbėjo, sakė, kad čia gausiu daug žinių, panaudosi savo patirtį, įgytą privačiame versle. Išties, labai daug sužinojau, viskas kitaip atrodo.
Iš mūsų iniciatyvų gimė „Minam 100 Junior“ – pilietinė visuomeninė organizacija, vienijanti jaunuosius dviratininkus ir siekianti sukurti geresnes sąlygas sportui bei aktyviam gyvenimo būdui. Šią nevyriausybinę organizaciją sudaro 14–29 metų sportininkai. Jie turi savo vadovus, valdybą, o mes juos paremiame. Tikiu, kad ši jaunimo organizacija užaugs ir užims labai svarbią vietą Lietuvos dviračių sporte.
Iš kur gaunate lėšų? Vien pernai skyrėte 160 tūkst. eurų?
Mus paremia įmonės, fiziniai asmenys, lėšos įplaukia iš susigrąžinamo GPM, taip pat gauname paramą prekėmis ir paslaugomis. Apie 28 tūkst. eurų skiriama pagal projektinį finansavimą. Tiesa, pirmąkart mūsų projektai buvo finansuoti tik 2024 m.
Neblogai sekasi prekyba „Minam 100“ aprangomis. Uždirbame rengdami aukcionus. Per labdaros važiavimą kiekviena dalyvė sumoka po 75 eurus. Pernai taip surinkome 17 500 eurų. Visus juos skyrėme labdarai, nupirkome specialių radarų su kameromis ir žibintais, tvirtinamų ant dviračių.
Esame labai dėkingi bendrovei „Deloitte“, kuri nuolat atlieka nepriklausomą mūsų veiklos auditą. Jo išvadas visą laiką skelbiame mūsų tinklalapyje, nes skaidrumas mums – vienas svarbiausių dalykų.
Birželio 14-ąją Vilniuje vyks antrasis Lietuvos vaikų dviračių plento čempionatas bei atviras 5 km vaikų ir jaunimo važiavimas „Minu už Lietuvą“. Kuo ypatingas šis renginys?
Norime, kad vaikai ir jaunimas ne tik sportuotų, bet ir augtų pilietiški, atsakingi, gebantys veikti kartu. Dviračių sportas ugdo discipliną, ištvermę, komandinę dvasią, o šiandien tai svarbu ne tik dėl asmeninio augimo, bet ir dėl stiprios, vieningos valstybės.
Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena, pagerbiant pirmųjų masinių trėmimų aukas. Renginio metu vyks iškilminga rikiuotė tremties aukoms atminti, bus giedamas Lietuvos himnas, o jaunieji dalyviai simboliniu važiavimu išreikš vienybę ir meilę savo šaliai. Kiekvienas dalyvis apdovanojamas atminimo medaliu – kaip simboliniu padėkos ženklu už bendrystę ir pagarbą tėvynei.
Pilietiškumas prasideda nuo mažų dalykų – nuo bendrystės, pagarbos savo valstybei, atsakomybės už šalia esantį žmogų. Tikime, kad sportas yra viena geriausių terpių šioms vertybėms augti. Be to, norime, kad ši diena jaunimui būtų ne tik prasminga, bet ir įsimintina. Pernai po renginio girdėjome daug vaikų įspūdžių, kad tai buvo teigiamų emocijų suteikęs pats geriausias minėjimas, kuriame yra tekę dalyvauti.
Šis renginys vyksta savanorystės pagrindais. Ir svarbiausios jose yra tos kelios minutės, kai visi kartu giedame Lietuvos himną, keliame trispalvę, stovime iškilmingoje rikiuotėje. Ir pernai buvo nesupratusių, kodėl šauliai atvyko, skautai.
Šiemet šventėje dalyvaus Lietuvos kariuomenė, Lietuvos šaulių sąjunga, policija, ugniagesiai, skautai bei kitos organizacijos, kurios vaikams padeda kurti saugią, įkvepiančią ir gerų emocijų kupiną atmosferą. Aš visada sakau vaikams, kad pamojuotų policininkams, kitiems pareigūnams.
Paauglystėje mokiausi Amerikoje, taigi kartą ten stoviu stotelėje, laukiu geltono autobuso ir matau važiuojančius policininkus. Visi vaikai pamojavo, tik aš ne. Aplinkiniai nustebo – kaip galima nepamojuoti policijai?
Ir kai mano mažoji dukra mokėsi Ispanijoje, prie mokyklos budėdavo ekipažai ir visus vaikus pervesdavo per gavę. O kartą per mėnesį būdavo išvyka su policija. Pas mus pradėtų piktintis, kad čia mokesčių mokėtojų pinigai švaistomi. O jie augina kartą, kuriems pasirinkti tokią profesiją yra garbė. Norisi, kad ir Lietuvoje ugdytume tokią kartą, kuriai būtų garbė saugoti savo šalį ir tvarką joje.
Gal iš Ispanijos parsivežėte norą, kad ir Lietuvoje vairuotojai gerbtų dviratininkus taip, kaip vadinamosiose dviračių sporto šalyse? Jūsų iniciatyva prieš kelerius metus keliose Lietuvos vietovėse atsirado ženklai, rekomenduojantys lenkti dviratininkus ne mažesniu nei pusantro metro atstumu, o dabar ši rekomendacija jau oficialiai įteisinta kelių eismo taisyklėse.
Dešimt metų kovojome dėl šios labai svarbios eismo saugumui taisyklės. Buvo labai sunku. O dabar atsirado kitas iššūkis. Vairuotojai, norėdami saugiau aplenkti dviratininkus, priversti kirsti ištisinę liniją ir dėl to net yra kuriam laikui praradusiųjų teises. Todėl visose instancijose pabrėžiu, kad žmonės, kurie dirba kabinetuose ir rengia įstatymų projektus ar teisės aktus, suprastų, jog ne į visas situacijas reikia žiūrėti formaliai. Pavyzdžiui, Ispanijoje net policija lenkia per dvigubą ištisinę, jei įsitikina, kad tai saugu, geras matomumas, nėra mašinų.
Sportininkai nepasitreniruos dviračių takuose, nes jie važiuoja greitai. O prasilenkdamas su greta tako einančiu pėsčiuoju privalai smarkiai sumažinti greitį. Čia dar viena bėda, kurią stengiamės spręsti edukuodami dviratininkus. Nes jie pyksta, kad mašinos nesaugiai juos lenkia, nors patys praskrieja pro pėsčiuosius. Norisi nuo mažumės ugdyti atsakingumą, apie kurį nuolat kalbame.
Netrukus pradėsime labai gražią ir svarbią kampaniją „Matyk žmogų, o ne kliūtį“, skirtą saugiam dviratininkų lenkimui ir pagarbai vieni kitiems. Nuotraukose įamžinome įvairaus amžiaus ir profesijų žmones, kurie važinėja dviračiais. Susisiekimo ministerija nerado šiai kampanijai lėšų, tad visą projektą ant savo pečių užsikrovė „Minam 100“.
Kiek žmonių sudaro „Minam 100“ komandą?
Branduolys – apie dešimt. Mūsų prezidentė Loreta Šlėguvienė – didelės kompanijos vadovė, daugiavaikė mama. Nežinau, kaip ji viską spėja ir dar mus remia. Kitos irgi pasiskirsčiusios veiklos barais. Tos moterys nuo pirmų dienų, kai atėjo į kiemelį, taip ir žengia kartu per ugnį ir vandenį. Yra tekę nusivilti, rankas nuleisti, bet vėl atrandame jėgų ir noro. Viskas vyksta savanorystės pagrindais. Tik kai vykdome biudžetinius projektus, įsipareigojame skirti lėšų sklaidai, fotografavimui, treneriams už darbą.
Iš kur ateina savanoriai?
Iš visur. Tarp jų – ir artimieji. Mano anyta irgi buvo tarp savanorių „Minu už Lietuvą“. Pati pasisiūlė. Labai daug padeda vyras, būsimas žentas, dukros dalyvauja. Žmonės mato prasmę.
Kad ir kaip ten šnekama, Lietuvoje didžioji dalis žmonių yra pozityvūs, nuostabūs, tik jie mažiau reiškiasi socialiniuose tinkluose, o daro savo darbą, myli savo šalį. Ir važinėdama po Lietuvą tuo ne kartą įsitikinau, nes mačiau, kaip visur priėmė. Nesvarbu, kokios tavo politinės pažiūros, – visur durys buvo atviros.
Pernai į sukarintą vaikų ir jaunimo stovyklą „Geležinis vilkas“ pirmą kartą nemokamai sukvietėte ne tik dviratininkus – subūrėte įvairių sporto šakų atstovus.
Tai projektas, kuriuo aš labai tikiu. Pernai Anykščių rajone savaitei susirinko 81 sportininkas, atstovaujantis 19 skirtingų sporto šakų. Tarp jų – 22 mergaitės. Jie atvyko iš dvylikos miestų ir rajonų.
Kai prieš stovyklą gydytojas klausinėjo, kokios kiekvieno vaiko sveikatos problemos, ko negalima daryti, visi sakė, kad jokių bėdų nėra. Susirinko emociškai ir fiziškai stiprūs vaikai. Iki galo neišbuvo tik du. O buvo tokių, kurie kitose pamainose pasiliko. Ir klausinėjo, kada vėl bus. Šiemet liepos viduryje rengsime tokią pat stovyklą
Vilniaus miesto savivaldybė sostinės vaikams skyrė 4 tūkst. eurų dalyvauti stovykloje. O visa kita surinkome per privačius rėmėjus. Ir mano vyras skyrė nemažą sumą, nes labai tikime idėja.
Dirbdama Vilniaus savivaldybės sveikatos ir sporto komitete matau daug problemų. Ir į kariuomenę nesurenkama pakankamai jaunimo, nes labai daug sveikatos bėdų. Jei valstybė imtųsi prevencijos, vyktų tokios stovyklos, daugiau dėmesio skirtume sportui – turėtume kitą situaciją. Ne senėjančią ligotą visuomenę, o pozityvią ir stiprią.
Į visuomeninę veiklą įsitraukusi visa jūsų šeima?
Taip, visada visi savanoriaujame – aš, vyras, vyresnioji dukra su sužadėtiniu per renginius budi kaip gydytojai, jie ir pirmosios pagalbos mokymus veda. Ir jaunėlė labai aktyvi.
Kaip visur spėjate?
Visi to klausia. Aš nieko nespėju. Visą laiką turiu begalinį darbų sąrašą.
Tik kai esu savo ūkyje prie Molėtų, jaučiu, kad gyvenu sau. Penktadienį, po savaitės darbų, nuvažiuoji, apsirengi kaip ūkininkė, gyvūnų auksą valai, tvarkaisi. Žiūri, ar neapspjaus kuris, ar avis atbėgusi nepargriaus. Tiek veiksmo. Ir taip atsigauni per savaitgalį, kad atrodo, jog iš viso kitame pasaulyje gyveni. Ir tada vėl neri į darbus jau su naujomis jėgomis. Ir vyras pasinėręs į ūkio darbus. Šis ūkis paveldėtas – tėtis ten po savaitės darbų šeimininkaudavo ir taip pat atsigaudavo.
Skleidžiate dviračių sporto ir fizinio aktyvumo virusą, remiate sportininkus. O pati dalyvaujate varžybose?
Pirma mano varžybų patirtis buvo 2018 m. Ispanijoje, tada dalyvavau kalnų dviračių varžybose.
Po mamos mirties porai savaičių tėtį išsivežėme į Fuerteventūros salą. Tėčiui sakiau: „Dalyvausiu varžybose, tu mane pasitik prie finišo.“ Buvau nusiteikusi laimėti, nors visi stojo prieš. Net vyras užsiregistravo, kad man galėtų padėti trasoje. Starte atsistojau į pirmą juostą kartu su vyrais ispanais. Pirmi kalnai ir… prabudau greitojoje. Smarkiai susitrenkiau galvą, išgelbėjo šalmas. Tėčiui sukėliau didžiulį stresą. Planavo mane skraidinti į Gran Kanariją. Tai tas dvi savaites, per kurias buvome išskridę gedėti mamos, vyrai prasėdėjo prie manęs. Tėtis nuolat klausinėjo, koks mano vardas, iš kur esu. Net pyktelėjau, ko jis manęs to paties per tą patį klausinėja. Ir vyrui sakė: „Jei pradės nusišnekinėti, iškart skraidiname operuoti.“
Pastaruoju metu dalyvauju asmeninėse lenktynėse laikui, du kartus esu tapusi amžiaus grupės Lietuvos čempione, gal tik šiemet nepavyks startuoti. Man tai gražiausia plento rungtis – ir apranga, ir specialus dviratis. Man patinka greitis, o čia nereikia grupėje važiuoti, vienas važiuoji saugiai.
Kaip patekote į projektą „Čempionė“?
Merginos siurprizą padarė. „Minam 100“ bendruomenė.
Ar reikalingas toks projektas?
Taip, labai reikalingas. Tai labai garbingas apdovanojimas ir įpareigojimas.
Aš už tai, kad būtų kuo daugiau pozityvo visuomenėje, padėkos. Aš kiekvieną dieną esu dėkinga, visą laiką padėkoju už bet ką. Ir projekto iniciatoriui LTOK esu dėkinga, nes tai labai pozityvi iniciatyva.
Dabar mus supa per daug blogio. Ypač socialiniuose tinkluose, kur pilna netikrų profilių, žmonėms keliamas stresas. Mes turime nugalėti blogį ir kuo daugiau viešinti, rodyti gerus darbus. Tai yra mūsų pilietinė pareiga.
Man labai svarbu daryti mažus darbus. Nors vieną žmogų išmokyti važiuoti dviračiu, nors vieną vaiką paruošti, kad gautų dviratininko pažymėjimą, o ne daug kalbėti, kaip daroma didžiojoje politikoje. Ten keliauja politikai per renginius, atidarymus, taigi nėra kada dirbti. O man svarbu nors ir mažus dalykus, bet nuolat daryti.
LTOK informacija
