
Marytė Marcinkevičiūtė
Gruodžio 11 dieną Sidnėjuje mirė vienas iškiliausių užsienio lietuvių, buvęs ilgametis LR generalinis garbės konsulas Australijoje, didelis Lietuvos sportininkų bičiulis, 89 metų Viktoras Šliteris.
Šį pasaulį paliko šviesus, plačios širdies ir tyros sąžinės žmogus, be galo mylėjęs Lietuvą ir kiekvieną stengęsis uždegti meile gimtam kraštui.
V. Šliteris gimė 1933 metais Panevėžyje, bet jo vaikystė prabėgo Kaune, kur gyveno 10 metų. 1944-aisiais jis traukėsi į Vakarus – Kaune, Aleksote, paliko supiltą tėvo, žuvusio per 1941 metų birželio 23 dieną vykusį sukilimą, kapą.
Penkerius metus jis praleido Vokietijos lageriuose, o vėliau su mama ir broliais likimo buvo nublokštas į Australiją.
Neblogai mokėdamas anglų kalbą, V. Šliteris 1966 metais baigė elektronikos ir vadybos kursus bei pradėjo darbą verslo srityje. Jis buvo žinomas pramonininkas, ilgametis metalo apdirbimo įmonės „Neringa“ direktorius.
Buvo akyvus Australijos lietuvių bendruomenės, teatro, meno ansamblio, kitų lietuviškų organizacijų valdybos narys, „Kovo“ sporto klubo garbės narys.
Pirmą sykį V. Šliteris savo gimtinėje apsilankė 1975 metais. Lankytis Lietuvoje buvo galima tik kas trejus metus. Vėliau jis Lietuvą aplankydavo 2-3 kartus per metus.
Pirmoji pažintis su Lietuvos sportininkais
V. Šliteris stebėjo Melburno ir Miuncheno olimpines žaidynes, matė rungtyniaujančius ir Lietuvos sportininkus, tačiau tada ne taip lengva buvo su jais artimiau susipažinti ir pabendrauti.
Vis dėlto Miunchene įvyko jo pirmoji pažintis su ten dalyvavusiais Lietuvos olimpiečiais: Nijole Sabaite, Modestu Paulausku, Vladu Česiūnu, kitais.
Susipažino ir su sporto žurnalistu Mindaugu Barysu, kuris savo knygoje apie Miuncheno olimpines žaidynes aprašė ir judviejų susitikimą.
V. Šliteris ruošėsi vykti ir į Monrealio olimpines žaidynes, bet olimpiados dienomis jų šeimoje gimė dukrelė, ir jis pasiliko namie.
„Australai visą laiką giriasi, kad jie turi gerų plaukikų. Taip, turi. Bet ne prastesni ir jūsiškiai. Stebiuosi, kaip tokio didelio meistriškumo plaukikus Lietuva sugeba išugdyti. Vasaros – trumpos, plaukimo baseinų nedaug“, – kalbėjo konsulas.
Per televiziją stebėdamas Atlantos olimpines žaidynes, V. Šliteris matė daug krepšinio rungtynių ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės triumfą, kai buvo laimėti bronzos medaliai.
Olimpiados išvakarėse konsulas rūpinosi mūsų olimpinės krepšinio rinktinės atvykimu į Australiją, Lietuvių klube Sidnėjuje susitiko su rinktinės treneriais Vladu Garastu ir Jonu Kazlausku, žaidėju Rimu Kurtinaičiu.
„Aš jau tada sakiau, kad Lietuvos krepšininkai Atlantoje laimės medalius. Buvo labai pajėgūs, turėjo didžiulį norą pakartoti sėkmę Barselonoje“, – kalbėjo V. Šliteris.
Lankydamasis Lietuvoje, konsulas labai norėjo, kad jo gimtinėje suklestėtų dvi sporto šakos – golfas ir tenisas.
„Golfas – pelningas sportas, labai populiarus visame pasaulyje, jį žaidžia dideli šios sporto šakos fanatikai. Pas mus per golfą žmonės netgi praranda savo verslą. Jį anksčiau irgi žaidžiau. Esu netgi laimėjęs savojo Sidnėjaus „Kovo“ klubo varžybas, tačiau šiai sporto šakai vis pritrūkdavau laiko.
Kas rimčiau pradeda žaisti golfą, su juo jau sunkiai išsiskiria. Pas mus žaisti golfą atvažiuoja netgi entuziastai iš Australijos. Golfas – tai azartas, laiku iš jo išėjau“, – atmintieji išliko jo pamąstymai apie golfą.
Australijoje V. Šliteris, be visų kitų, šefuodavo ir į kengūrų žemę atvykstančius Lietuvos sportininkus bei komandas, dažnai juos netgi naktimis pasitikdavo oro uostuose, rūpindavosi jų nakvyne.
17 metų žaidė regbį
Nuo pat jaunystės V. Šliteris – aistringas sporto mėgėjas. Gyvendamas Vokietijos lageriuose, jis žaidė krepšinį ir futbolą.
Australijoje atletiškas jaunuolis pamėgo regbį, kuriam atidavė net 17 metų. Atstovavo profesionalioms komandoms, buvo vienintelis regbininkas, kengūrų krašte kalbantis lietuviškai.
„Žaidžiau profesionalų komandose, bet pinigus gaudavau mažus – penkis ar dešimt svarų už rungtynes, žaistas per savaitę. Žaidžiau puolėjo pozicijoje. Iš regbio nepragyvenau, ilgainiui supratau, kad per ilgai jame užsibuvau.
Dar ir dabar jaučiu kelio skausmą, pagelia rankų sąnarius. Džiaugiuosi, kad sūnus Viktoriukas nepažengė mano pėdomis ir žaidžia krepšinį, plauko savo malonumui. Pas mus Australijoje tėvams įteigiam, kad, jeigu vaiko neleidžiate sportuoti, tada neleiskite jo ir į gimnaziją. Sveikas žmogus būtinai turi sportuoti“, – 1996 metais, viešėdamas Lietuvoje, kalbėjo LR generalinis garbės konsulas Australijoje.
Tada Lietuvoje jis apsilankė ir Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje, susižavėjo šios mokyklos veikla, turiningu vaikų užimtumu ir susigundė per mokinių atostogas čia leisti pasitobulinti savo sūnui.
Jaunasis žaidėjas vilniečių mokykloje praleido visą mėnesį – susirado daug naujų draugų. išmoko gerai žaisti krepšinį ir kalbėti lietuviškai.
V. Šliteris ypač apsidžiaugė, kai jaunieji Š. Marčiulionio krepšinio mokyklos auklėtiniai apsilankė ir Australijoje – konsulas jais nuoširdžiai rūpinosi ir daug padėjo.
Per Sidnėjaus olimpines žaidynes darbų netrūko
Tie, kas pažinojo šį Australijos lietuvį, nuolat matydavo jį vaikščiojantį sparčiu žingsniu ir su išeiginiu kostiumu.
Lietpalčio konsulas gyvenime nėra turėjęs (Australijoje žiemą – 13-15 laipsnių šilumos), jis labiausiai mėgo vilkėti šiltą megztinį arba trumpą striukę.
Tačiau kai 1998 metais V. Šliteris atvyko į Lietuvą, tik išlipęs iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, jis susigūžė ir bene pirmą sykį ištarė: „Šalta, neužsakėte gero oro“.
Tačiau išgelbėjo Šarūnas Marčiulionis, su kurio vadovaujama mokykla ir legendiniu žaidėju konsulas palaikė glaudžius ryšius.
Jis davė konsului savo lietpaltį ir šypsodamasis pasakė: „ Tik nesušalkite, ką mes be jūsų Australijoje darysime“.
Toje viešnagėje konsulas daugiau laiko praleido su sportininkais, nei su verslininkais, mokslininkais, kultūros atstovais ar aukštais pareigūnais.
Mat artėjo Sidnėjaus olimpinės žaidynės, ir V. Šliteris lankėsi Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamente, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, Lietuvos sporto draugijoje „Žalgiris“. Atvežė naujausios literatūros, su mūsų sporto vadovais kalbėjosi apie artėjančią olimpiadą jų žemyne.
„Sidnėjaus olimpinės žaidynės bus įspūdingos, australai joms kruopščiai rengiasi, apie jas tik ir kalba. Mes, konsulai, gauname daug įvairiausios literatūros apie pasirengimą žaidynėms, tuo gausiu informacijos srautu netgi stebiuosi“, – kalbėjo konsulas.
Olimpiados dienomis V. Šliteriui ypač pagausėjo darbų, tačiau jam didžiausias rūpestis buvo, kad Lietuvos sportininkai pelnytų kuo daugiau medalių.
Su Lietuvos sportininkais bei vadovais LR generalinis konsulas Australijoje buvo per visas olimpines žaidynes, matė pačias įspūdingiausias mūsų atletų pergales, susitiko su žaidynes stebėjusiu LR prezidentu Valdu Adamkumi, surengė susitikimą su Lietuvos olimpiečiais Sidnėjaus lietuvių namuose.
V. Šliteris vyko stebėti ir Atėnų olimpinių žaidynių, matė įspūdingą disko metiko Virgilijaus Aleknos pergalę, per žaidynes vėl buvo su Lietuvos olimpine delegacija ir sportininkais.
„Mano simpatijos visą laiką buvo ir bus vienpusiškos, jos jau nepasikeis – palaikysiu tik Lietuvą“, – sakydavo konsulas.
**
Užuojauta
Sunkią netekties valandą, mirus buvusiam ilgamečiam LR generaliniam konsului Australijoje, dideliam Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ bičiuliui
Viktorui Šliteriui,
nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą ir artimuosius.
Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“




