
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos aklųjų sporto federacijos (LASF) prezidentas kaunietis Juozas Miliauskas, augęs vaikų namuose ir jautęs nepriteklių, žmonių atstūmimą ir nepagarbą, puikiai žino, kaip svarbu negalią turinčiam žmogui ištiesti pagalbos ranką ir stengtis, jog jo gyvenimas būtų kuo lengvesnis.
Jis – ne tik LASF prezidentas, bet turi ir daugiau įvairių veiklų, susijusių su pagalba žmogui.
J. Miliauskas pasirengęs kandidatuoti į prezidentus ir antrai savo kadencijai kitąmet įvyksiančiuose LASF rinkimuose.
Dabar LASF vadovo didžiausias rūpestis – kaip karantino sąlygomis padėti regėjimo negalią turintiems sportininkams kuo geriau pasirengti kitąmet įvyksiančioms Tokijo paralimpinėms žaisynėms
Lietuvos aklųjų sporto federacijai vadovaujate ketvirtus metus, su kokias iššūkiais teko susidurti pirmaisiais metais ir ar nekilo noras į viską nusispjauti bei sugrįžti į ramesnį gyvenimą?, – paklausėme J. Miliausko.
Pirmieji metai buvo ypatingai sunkūs, kadangi viskas buvo pradėta nuo nulio.
Ankstesnysis prezidentas nepasidalijo jokia informacija ir darbo patirtimi, kontaktais, su kuo būtų galimybė bendradarbiauti.
Visko ieškojau ir siekiau pats. Tai buvo išties sunkūs metai, begalė iššūkių. Ne kartą norėjosi spjauti ir viską mesti, tačiau galvojau apie sportininkus ir žinojau, kad savo užsispyrimu pasiekti galiu daug ir tai pasimatė, prabėgus ketveriems metams.
Kokiais darbais per savo kadenciją galite pasidžiaugti?
Darbų, kuriais galime pasidžiaugti, yra daugybė. Tai – ir rėmėjų pritraukimas, glaudžių ryšių su Seimo nariais užmezgimas, devyniems treneriams sukurtos darbo vietos.
Anksčiau mūsų treneriai dirbo be atlygio, tik savanoriškai ir matėme, kad greitu metu jų neteksime, todėl teko imtis radikalių sprendimų, ieškant lėšų treneriams išlaikyti.
Norime padėkoti Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus visuomenės sveikatos biurui, kurie suteikė mūsų treneriams darbo vietas ir skyrė finansavimą.
Siekiant ir toliau gerinti trenerių darbą su mūsų didelio meistriškumo sportininkais ir tais, kurie nesiekia aukštų rezultatų, rašėme projektą, kurio dėka galėjome suteikti ir įkurti devyniems treneriams darbo vietas.
Mano kadencijos metu pagaliau apie mus išgirdo visa Lietuva, kadangi daug jėgų ir dėmesio skyriau, jog būtume matomi visuomenėje – socialinių tinklų sukūrimui, kur žmonės gali pamatyti mūsų organizuojamą veiklą ir pasiektus rezultatus.
Noriu pasidžiaugti, kad kasmet, minint baltosios lazdelės dieną, vykstame į mokyklas ir viešuosius renginius, kur pristatome mūsų visas sporto šakas, taip tikėdamiesi į savo gretas pritraukti naujų perspektyvių sportininkų. Atsirado glaudūs ryšiai ir su sporto klubais bei jų vadovais.
O ko nepavyko padaryti ir dabar dėl to kremtatės?
Labai gaila, kad nepavyko sukurti darbo vietų mūsų sporto klubų pirmininkams, kurie yra atsakingi už klubo veiklą ir administravimą.
Buvo bendrauta su savivaldybių sporto skyrių vedėjais, tačiau jų požiūris yra labai pasyvus. Tai – vienintelis tikslas, kurio nepavyko įgyvendinti.
1989-aisiais Vilnių iškeitėte į Kauną. Kuo jus patraukė Kaunas, kad pakeitėte savo gyvenamąją vietą?
Gyvenime man labai svarbu yra šeima, kadangi augau vaikų namuose, jaučiau nepriteklių, žmonių atstūmimą ir nepagarbą tokiems vaikams.
Vieninteliai artimi žmonės, kuriuos turėjau, buvo mano broliai ir seserys, kurie taip pat gyveno Vilniuje.
Tačiau, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, jiems teko keisti gyvenamąjį miestą į Kauną. Likti vienam nesinorėjo ir sekiau jiems iš paskos.
Neįgalieji jus pavadino ypatingu žmogumi, kaip galvojate, kodėl? Gal dėl savo aktyvaus gyvenimo būdo, nuveiktų darbų, kadangi esate Kauno Žaliakalnio bendruomenės centro „Spindulys“ pirmininkas, vadovaujate Kauno aklųjų ir silpnaregių sporto klubui „Parolimpietis“?
Mano svarbiausias darbas – Lietuvos aklųjų sporto federacijoje, kurioje rūpinuosi akluoju sportininku taip, lyg jis būtų mano artimasis.
Manau, kad žmonės jaučia mano rūpestį, gal dėl to mane ir laiko ypatingu žmogumi. Darau viską, kad jiems būtų geriau.
Nemėgstu švaistytis tuščiais pažadais, viską, ką sakau, įgyvendinu. Žinoma, turiu ir daugiau visokių veiklų, jos visos susijusios su pagalba žmogui. Tiek jaunam, tiek ir pagyvenusiam.
Mėgstu teikti pagalbą žmonėms ir jais rūpintis, gal dėl to, jog vaikystėje neturėjau, kas mane saugotų ir globotų.
Skauda širdį, kai matai, jog aklasis negali saugiai pereiti gatvės, kur yra neįgarsinti šviesoforai. Nenugenėtos šakos, kurios bado akis.
Norisi padaryti taip, jog ten, kur yra daugiausia aklųjų žmonių, jiems gyvenimas būtų kuo lengvesnis.
Džiaugiuosi, kad likimas mane suvedė su gerbiama Seimo nare Audrone Jankuviene, su kuria nuveikėme labai daug aklųjų žmonių labui.
Ar jūs pats sportavote, kokie rezultatai?
Sportuoti pradėjau nuo 16 metų. Viskas prasidėjo nuo lengvosios atletikos. Pirmasis mano treneris buvo Jonas Burakovas, treniravęs visus Kauno paralimpiečius.
Noriu jam nuoširdžiai padėkoti už tai, kad tik jo dėka atėjau į didįjį sportą. Specializavausi ilgųjų nuotolių bėgime, tapau daugkartiniu Lietuvos čempionu, užėmiau aukštas vietas Pabaltijo šalių čempionatuose.
Lengvajai atletikai atidavęs aštuonerius metus, pradėjau domėtis plaukimu. Ši sporto šaka mano širdžiai buvo artimesnė.
Siekiau didesnio meistriškumo: tapau Lietuvos daugkartiniu čempionu, Baltijos šalių čempionu, dalyvavau Europos čempionatuose. Plaukimo rungtyse dar ir dabar skinu pergales.
Lietuvos aklųjų sporto federacija kultivuoja 8 sporto šakas ir tiek pat turite klubų, ką galite apie juos pasakyti?
Mūsų klubai įsikūrę didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Vilniuje veikia aklųjų ir silpnaregių sporto klubas ,, Šaltinis“ bei sutrikusios regos vaikų ir jaunimo sporto klubas ,,Vėjas“.
Kaune – aklųjų ir silpnaregių sporto klubai ,,Sveikata“ ir ,,Parolimpietis“, Klaipėdoje – aklųjų ir silpnaregių sporto klubas ,,Pamarys“, Panevėžyje – sporto klubas ,,Šviesa“, Šiauliuose – aklųjų ir silpnaregių sporto klubas ,,Perkūnas“, Utenoje – aklųjų ir silpnaregių sporto klubas ,,Vyžuonaitis“.
Šiuose klubuose dirba aukšto meistriškumo treneriai: geriausius mūsų lengvaatlečius ugdo Linas Balsys, Alfonsas Buliuolis, Albinas Miliauskas ir Rimantas Plungė, plaukikus – Arnoldas Januškevičius, Ramūnas Leonas ir Dita Jovita Kareckienė, dziudo imtynininkus – Algis Mečkovskis, golbolo žaidėjus – Valdas Gecevičius.
Sportinė veikla vyksta visuose sporto klubuose. Tik vieni klubai dirba aktyviau, o kituose sportinis gyvenimas šiuo metu yra pasyvesnis.
Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau ne visi klubai gali gyvuoti vienodomis sąlygomis ir pritraukti vienodą skaičių sportininkų.
Daugiausia sportininkų vienija didžiuosiuose Lietuvos miestuose įsikūrę klubai, o mažesniuose – aktyvių sportininkų skaičius mažesnis.
Kaip šiuo sunkiu karantino laikotarpiu jaučiasi jūsų sportininkai?
Laikotarpis iš tiesų sudėtingas. Dauguma mūsų planuotų varžybų, turėjusių vykti už Lietuvos ribų, šiais metais buvo atšauktos dėl susiklosčiusios COVID-19 situacijos pasaulyje.
Mūsų sportininkai, stengdamiesi parodyti kuo geresnius rezultatus svarbiausiose įvairiose varžybose ir Tokijo paralimpinėse žaidynėse, treniruojasi ne vienerius metus.
Kai nėra varžybų, nėra ir emocijų, kurių taip reikia neįgaliems sportininkams. Jiems stengiamės padėti fiziškai, morališkai ir finansiškai, kad išgyventų šį laikotarpį, kad galėtų toliau siekti savo užsibrėžtų tikslų.
Ar regėjimo negalią turintiems sportininkams didelė problema – sporto bazė?
Neturime nė vienos nuosavos sporto bazės, jas visas tenka nuomotis ir mokėti didelius nuomos mokesčius.
Mūsų viltis Tokijo paralimpinėse žaidynėse golbolo rinktinė treniruojasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklausančiame sporto komplekse, tačiau dėl nenorėjimo bendradarbiauti su sportininkais mums tenka mokėti ir už šių patalpų nuomą.
Visur susiduriame su neteisybe ir nenoru glaudžiai bendradarbiauti bei padėti mūsų sportininkams.
Susidaro įspūdis, jog dėl aklųjų ir silpnaregių sportininkų stengiasi tik mūsų sporto federacija, o Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovai, turintys padėti regėjimo negalią turintiems sportininkams, ieško būdų pasipelnyti.
Parašėme ne vieną raštą bei prašymą leisti naudotis sporto baze, kuri tūrėtų tarnauti aklųjų sportui, tačiau vis sulaukiame to pačio atsakymo: už sporto bazės nuomą privalome mokėti, kadangi golbolo rinktinė neatitinka keliamų reikalavimų.
Kyla klausimas – tai kas gali naudotis sporto baze Skroblų gatvėje Nr. 3, jei to daryti negali garsioji ir visame pasaulyje pripažinta mūsų aklųjų golbolo rinktinė? Į šį klausimą jau trejus metus negauname atsakymo.

Lietuvos golbolo rinktinė labiausiai garsina jūsų federaciją, Rio de Žaneire paralimpinėse žaidynėse ji iškovojo aukso medalius, dukart tapo pasaulio ir keturiskart Europos čempione. Kas jai lemia tokią sėkmę?
Šią mūsų rinktinę treniravo ir treniruoja nuostabūs treneriai, kurių dėka ir pasiektos tokios įspūdingos pergalės.
Trenerių atsidavimas ir užsibrėžtų tikslų siekimas – štai šių įspūdingų pergalių formulė.
Norime pasidžiaugti, kad, atėjus naujam treneriui Valdui Gecevičiui, komandoje vyrauja labai šilta atmosfera.
Šis treneris tarsi suvienijo visą komandą ir ją pavertė šeima, kuri žiūri viena kryptimi ir siekia bendro tikslo – skinti pergales visur ir visada bei garsinti Lietuvos vardą pasaulyje.
Jūsų dėka į plaukimą atėjo pasaulio neįgaliųjų čempionas, Rio de Žaneiro olimpietis Egaras Matakas, kurį suradote ir jam pasiūlėti plaukioti. Ar sunku buvo talentingą sportininką prikalbinti ateiti į baseiną?
2015 metais, ieškodamas naujų perspektyvių sportininkų, nuvykau į Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių internatą.
Mano akį patraukė judrus, geros fizinės formos vaikinukas Edgaras Matakas.
Pasikalbėjus su juo nusprendėme pabandyti sportuoti. Su šiuo perspektyviu sportininku pradėjo dirbti puikus treneris Romualdas Bičkauskas ir kartu pamatėme, jog galime siekti svarių rezultatų. Taip Edgaras liko su mumis.
Kultivuojate tik vasaros sporto šakas, o ar tarp regėjimo negalią turinčių sportininkų neatsiranda norinčiųjų šliuožti slidėmis, su jomis leistis nuo kalnų, dalyvauti biatlono varžybose?
Mūsų federacijoje yra vienas aklasis kalnų slidininkas, kurį remia Lietuvos paralimpinis komitetas.
Tai – Karolis Verbliugevičius, kuris jaunystėje iki 19 metų, kol nebuvo patekęs į autoįvykį, aktyviai žaidė tenisą, o dabar leidžiasi nuo kalnų juodomis trasomis, skrieja banglente, skrieja vandens slidėmis.
Prieš kelerius metus jis netgi buvo išvykęs į Šveicariją, kur veikia speciali slidinėjimo mokykla neregiams, ir mokėsi slidinėti San Morico kurorte.
Karolis, ko gero, buvo pirmasis neregys iš Lietuvos, išbandęs kalnų slidinėjimą.
Šis sportininkas yra pasižymėjęs Europos taurės etapo slalomo rungtyje ir užėmęs šeštąją vietą.
Džiaugiamės, kad atsiranda naujų sportininkų, kurie siekia rezultatų ir garsina Lietuvą pasaulyje.
Ateityje tikimės, kad ir mes turėsime atstovą, debiutuojantį žiemos paralimpinėse žaidynėse.
2004 metais įkūrėte Kauno aklųjų ir silpnaregių sporto klubą „Parolimpietis“, kuriam ir vadovaujate, ką galite apie jį pasakyti?
Šis mano klubas egzistuoja jau 18 metų. Per visą jo gyvavimo laikotarpį čia išugdytas ne vienas didelio meistriškumo sportininkas, kuris garsina ne tik klubo, bet ir Lietuvos vardą visame pasaulyje.
Kiekvienais metais pritraukiu vis naujų narių, kurie įsilieja į klubo veiklą. Noriu pasidžiaugti, kad klubo nariai yra mano ŠEIMA.
Turime gilias tradicijas, kurių laikomės kasmet. Keliaujame baidarėmis, Šventojoje rengiame mobilumo stovyklas.
Buvimas kartu skatina toliau eiti pirmyn. Noriu padėkoti kiekvienam klubo nariui, kad esame kartu.
Gyvenime vadovaujatės principu „Niekada nežadėti, jei nesate tikras, kad galėsite pažadą išpildyti, o eiti ir daryti“. Taigi, sakykite, ar kitąmet per LASF ataskaitos ir rinkimų konferenciją kandidatuosite antrajai kadencijai?
Kadangi nematau daugiau kandidatų, kurie galėtų eiti toliau mano nutiestu keliu ir siekti tikslų, kuriuos esu užsibrėžęs įgyvendinti, – tai tikrai kandidatuosiu ir antrajai savo kadencijai dėl aklųjų sportininkų gerovės.
Pabūkite orakulu: kiek jūsų federacijos sportininkų dalyvaus Tokijo paralimpinėse žaidynėse ir ar į namus jie parveš medalių?
Kelialapius į paralimpines žaidynes jau turi maratonininkė Aušra Garunkšnytė ir golbolo rinktinė.
Realius šansus dalyvauti Tokijuje turi plaukikas Edgaras Matakas, dideles viltis siejame su dar vienu plaukiku Mindaugu Dvylaičiu ir dziudo imtynininku Osvaldu Bareikiu.
Tikiu savo sportininkais, viliuosi, jog jie mus nudžiugins savo pasiekimais. Džiaugiamės, kad mūsų federacija užaugino du perspektyvius lengvaatlečius diskininkę Oksaną Dobrovolskają ir ieties metiką Osvaldą Kucavičių.
Šie sportininkai pasiekia aukštų rezultatų, kurie prilygsta Europos ir pasaulio čempionatų normatyvams ir tai jiems suteikia galimybę dalyvauti čempionatuose su kitais pasaulio atletais.
