Marytė Marcinkevičiūtė
Rugpjūčio 10-oji – išskirtinė diena buvusiam ilgamečiam Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentui Artūrui Poviliūnui. Šiandien – 75-asis jo gimtadienis.
Geriausiu Lietuvos XX a. Lietuvos sporto vadovu pripažintas A.Poviliūnas jaunystėje turėjo daug įvairiausių svajonių.
Tėvai norėjo, jog užaugęs jis taptų inžinieriumi, baigtų tuometį prestižinį Kauno politechnikos institutą.
Tais laikais, ypatingai Kaune, tai buvo labai populiaru. Būdamas moksleivis, iš pradžių jis galvojo apie architekto kelią.
Po to – sportininko ir trenerio. Ši jubiliejų sutinkančio A. Poviliūno svajonė faktiškai išsipildė.
Tėvai niekada nemąstė apie Kūno kultūros institutą, nes sūnus mokėsi labai gerai, tik su dviem ketvertais baigė mokyklą.
Mamai, mokyklos direktorei, buvo kiek nepatogu prieš savo kolektyvą, kad Artūras pasirinko tokį kelią.
Jis aktyviai sportavo, buvo Kauno įvairių amžiaus grupių krepšinio rinktinių žaidėjas, atstovavo Lietuvos moksleivių rinktinei.
„Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei ne pomėgis sportui. Įstojau į Kūno kultūros institutą tam, kad norėjau toliau sportuoti, žaisti Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje“, – teigia A. Poviliūnas.
1988 metais jis stojo į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės priekį, su savo bendraminčiais grąžindamas Lietuvą į pasaulinę olimpinę erdvę.
Žinomas Lietuvos filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas, publicistas, Monrealio olimpinių žaidynių plaukimo bronzinis prizininkas Arvydas Juozaitis jubiliatą pavadino įstabiu ir lanksčiu strategu, kuriam reikėjo milžiniško diplomatinio kantrybės ir derybų meno, kad maža valstybė išsikovotų balsą pasaulyje:
„Jis – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmasis prezidentas, kurį išrinkome 1988 metų gruodžio 11 dieną.
Anuomet žinojome, ką darėme. Savą olimpinį komitetą, kaip Laisvės vėliavnešį, iškėlėme anksčiau negu paskelbėme nepriklausomybę.
Savarankiškas LTOK buvo vienas iš rimčiausių ledlaužių. Maskva stojo piestu ir grasino. Tad sustiprinome žingsnį ir komitetą pavadinome Tautiniu olimpiniu.
Mūsų būdvardis ir dabar puošia mus. Džiaugiamės, kad buvęs krepšinio treneris prie LTOK vairo išstovėjo šešias kadencijas, 24 metus, išlaikydamas tvirtą pamatą šalies sporto judėjimui.
Itin sunku buvo iki 1991 metų rugsėjo, kai Berlyne įvykusi Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) sesija pagaliau pripažino, kad 1940-aisiais iš olimpinio judėjimo išplėštos trys Baltijos sesės – vėl tapo IOC narėmis.
1992-aisiais Barselonos olimpinėse žaidynėse jau ėjome su savo Trispalve. Tai buvo didžiausios laimės valandos“.
A.Poviliūnas vadinamas Lietuvos sporto legenda, Lietuvos olimpinio sąjūdžio patriarchu.
Kaip šiandieną gyvena šis Intelektualus, elegantiškas ir atkaklus žmogus, sugrąžinęs Lietuvą į tarptautinę olimpinę šeimą, kokį pomėgį ar veiklą dabar labiausiai mėgsta, kas jį džiugina šiandienos kasdienybėje?
Jubiliatas ir toliau yra aktyvus, gerbiamas, kuria bei saugo Lietuvos sporto atmintį.
„Nesu tradicinis pensininkas. Vis dar esu giliai įsitrakęs į olimpinio sąjūdžio problemas.
Kai svarbūs klausimai svarstomi LTOK Vykdomojo komiteto posėdyje, stengiuosi dalyvauti ir įkišu savo trigrašį.
Nors mane jau senokai kolegos apramino, kad nepradėčiau vairuoti iš antros sėdynės.
Tą ir darau. Dažnai pasikalbu su buvusiais kolegomis iš Europos, mūsų nuomonės sutampa dauguma siūlomų klausimų ir tai be galo džiugu.
Tvarkau didžiulį savo archyvą ir atiduodu į Lietuvos valstybės naująjį archyvą.
Stengiuosi būti aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo narys. Vieną–kitą analitinį straipsnį parašau į „Žurnalistikos“ žurnalą, „Lietuvos aidą“.
Atrenkant medžiagą archyvui, užklydau už pirmojo Lietuvos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko vizito į Tarptautinio olimpinio komiteto būstinę Lozanoje.
Kadangi tai buvo pirma ir kol kas vienintelė mūsų šalies vadovų kelionė aplankant IOC būstinę, parašiau iliustruotą nuotraukomis ir pasidalinau įžvalgomis knygelėje „Lietuva olimpinių fakelų šviesoje“.
Apie savo veiklą olimpiniame sąjūdyje parašiau trumpą autobiografiją (sudarytojas Jeronimas Laucius) „Iš Olimpiečių gatvės į olimpines aukštumas“. Nemažai prisidedu prie kolegų prisiminimų įforminimo.
Tai olimpinio sąjūdžio sritis. Laisvalaikiu su dideliu užsidegimu bent keletą kartų perskaičiau Arvydo Juozaičio „Tikrą Sąjūdžio istoriją“. Nuostabu.
Kuo giliau studijuoju tą laikotarpį, tuo labiau įsitikinu: Arvydas – genijus. Ne tik tai, ką jis parašė, sukūrė, bet ką nuveikė Lietuvai visose gyvenimo srityse.
Mes kada nors suprasime jo talento visapusiškumą. Nuo olimpinio rekordo, medalio iki Nepriklausomybės šauklio, Lietuvos diplomato bei literatūros klasiko.
Perskaičiau Eligijaus Masiulio autobiografinę prisiminimų knygą apie Lietuvos politinį gyvenimą „Baltas apykakles prasegus“, laukiau kažko daugiau, „užsikabinau“ už mano mėgstamo televizijos žurnalisto, laidų vedėjo Ryčio Zemkausko „pasivaikščiojimų“ su latvių rašytoja Nora Ikstena, perskaičiau „Motinos pienas“. Patiko.
Taigi – rašau, skaitau, dalyvauju, net šiek tiek pradėjau gilintis į politiką.
Džiaugiuosi turėdamas nuostabų sūnų, kuris, nors ir dirbdamas Briuselyje, dažnai mane aplanko. Nors esu vienas, bet ne vienišas.
Po žmonos Laimutės netekties prieš 24 metus galvojau taip ir likti vienas. Vis tik likimas lėmė sutikti puikų žmogų, su kuriuo galime pasidalinti savo išgyvenimais ir jausmais, švęsti šventes, vykti į keliones.
Tai buvusi ilgametė Seimo darbuotoja Birutė, su kuria pažįstami nuo nepriklausomybės pradžios.
Ir nors per savaitę matomės tik kelis kartus, šiuolaikinės technologijos netrukdo bendrauti ir dažniau.
Puikūs ryšiai liko ir su žmonos brolio, žinomo krepšinio teisėjo Kęstučio Pilipausko šeima. Į Kauną yra pas ką nuvykti“, – džiaugiasi jubiliatas.
Jūsų vardas neatsiejamas nuo LTOK atkūrimo, šalies sugrįžimo į olimpinę šeimą, LTOK vadovavote net šešias kadencijas, 24 metus (1988–2012 m.), į šią kėdę sėdote, būdamas 37-erių. Jei reikėtų grįžti atgal į pačią pradžią, ar pakartotumėte tą maratoną, o gal ramiai norėtumėte toliau dirbti krepšinio treneriu?
Jūsų klausimo formuluotė nėra korektiška. Ką reiškia „ramiai dirbti krepšinio treneriu“?
Jei jau dirbti, tai ir siekti aukščiausių tikslų – būti geriausių klubų, rinktinių treneriu. Jei siekti mokslo aukštumų – ko aš ir siekiau – tai būti mažiausiai profesoriumi.
Bet taip gyvenimas susiklostė, jog teko pradėti nuo organizacinio darbo, kurio pasiekimų viršūnė, kai sėdau į LTOK kėdę.
Iki tol buvau Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas. Šiais laikais – viceministras.
Apsispręsti tais laikais nebuvo lengva, bet buvo didelis palaikymas, noras ir jaunatviška drąsa bei entuziazmas.
24 metai vadovavimas olimpinei šeimai – tai ne tik medaliai, bet ir daugybė komandiruočių, derybų, posėdžių, susitikimų, naktinių skambučių. Ko iš jūsų pareikalavo šis „auksinis“ ketvirtis amžiaus, ar buvo laiko tiesiog pasidžiaugti sportu, šeima, ilgai lauktomis atostogomis?
Gyvenimas olimpinėje šeimoje davė labai daug. Visų pirma – tai galimybė bendrauti su visais aukščiausiais ne tik savo šalies vadovais.
Olimpinėse žaidynėse turi galimybę ne tik susipažinti, bet ir pabendrauti su sporto, meno, politikos žvaigždėmis.
Tai leidžia suprasti, kad jie ne ką geresni už mus, tokie patys mirtingi, o kai kur ir mes galime juos pamokyti. Bet tam reikia laiko vieni kitų pažinimui.
O į kitą klausimo pusę atsakysiu banaliai. Jei nori ne tik tu, bet ir tavo vadovaujami sportininkai, treneriai, federacijų vadovai. medicinos personalas ką nors pasiekti – reikia dirbti, dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti.
Tada kenčia šeima, artimiausi tau žmonės. Nors jie džiaugiasi Lietuvos laimėjimais, bet dalis nuoskaudos lieka.
Sugrįžkite į pirmąją savo darbo dieną LTOK prezidento kėdėje. Ką darytumėte kitaip, žinodamas tai, ką žinote šiandien?
Atsakysiu pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vicepremjero Romualdo Ozolo žodžiais, atsakytais man į panašų klausimą: „Čia ne klausimas! O kodėl? Todėl, kad į jį aš neturiu atsakymo!“.
Lietuvos delegacijoms vadovavote, berods, dvylikoje vasaros ir žiemos olimpinių žaidynių, nuo 1992 metų Barselonos iki Londono, kokią didžiausią dramą ar kuriozišką situaciją olimpinio kaimelio erdvėse esate matęs, bet niekam nepapasakojote?
Kad ir būčiau matęs, net dabar nepasakočiau. O tai, kad delegacijų vadovai gyvena atskirai nuo sportininkų – viešbučiuose, apie įvairiausias situacijas, nutinkančias praktiškai kiekvieną dieną, išgirsti iš misijos vadovų.
Paminėsiu senus faktus. Pirmosiose olimpinėse žaidynėse dalyvavę misijų vadovai po kelių gyvenimo dienų olimpiniuose kaimeliuose jau rašė man atsistatydinimo prašymus. Nelengva.
Kurios olimpinių žaidynių ašaros – džiaugsmo ar nusivylimo – giliausiai įsirėžė į jūsų širdį?
Visos jos – ir džiaugsmo, ir nusivylimo – taip ir liko mano širdy. Gal dėl to ją ir reikia remontuoti.
Esate praėjęs kelią nuo krepšinio trenerio iki pasaulinio lygio organizatoriaus. Kurioje gyvenimo rokiruotėje – aikštelėje treniruojant jaunimą ar sprendžiant valstybinius klausimus – jūsų širdis plakė labiausiai?
Čia jau perlenkėte. Nebuvau ir nesu pasaulinio lygio organizatorius. Šiandien vien pagal užimamas pareigas tarptautinėse organizacijose mane lenkia ne tik Daina Gudzinevičiūtė, bet ir nemaža dalis sporto vadovų.
Viena, ką galiu pripažinti ir pasakyti kitiems, jog mano žodis buvo girdimas.
Esate sakęs, kad vadovo kėdėje reikėjo išmokti nusilenkti ir nepasakyti negero žodžio. Kuri pasaulio sporto ar politikos legenda jums yra didžiausias lankstumo ir diplomatijos pavyzdys, ir kada jūs pats labiausiai norėjote trenkti durimis ir išeiti, bet susilaikėte?
Čia jau pereisiu į kitą klausimą, nes širdis plakė stipriausiai, kai reikėjo spręsti sportui reikalingus klausimus, o tu susidurdavai su žmonėmis.
Na, geriau pacituosiu profesorę Viktoriją Daujotytę: „Visos blogybės prasideda tuomet, kai mes matome, kad tas, kuris stovi už mus aukščiau, nėra toje vietoje, kurią mano sąmonė norėtų jam pripažinti.
Jei mes galėtume taip gyventi, kad tas, kuris yra aukščiau už mus, būtų to vertas, daugybė mūsų problemų būtų išspręsta“.
Tai liečia ne tik sportą. Diplomatija – tai kompromisų menas. Vis tik realiame pasaulyje vienas turi nusileisti daugiau arba įrodyti savo varžovui, kad būtent jis nusileido daugiau.
Aš durimis niekada netrankiau, pagaliau tam niekada nebuvo jokio reikalo.
Peržiūrėjau archyvines nuotraukas. Per tuos mano vadovavimo 24-erius metus pasikeitė tik du administracijos darbuotojai. Kolektyvas buvo nuostabus.
Net stabtelėjau ir susimąsčiau. Gal toks mano įgimtas natūralus būdas, charakterio bruožas su niekuo nesipykti.
Laimė, kad puikiai sutariau su visais valstybės vadovais, pradedant Vytautu Landsbergiu ir baigiant Gitanu Nausėda.
Buvau Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko vyriausiasis referentas sporto klausimais, o Prezidentų Valdo Adamkaus, Rolando Pakso, l. e. p. Artūro Paulausko – visuomeninis konsultantas.
Su Vytautu Landsbergiu kartu su Kazimieru Motieka buvome per Sausio įvykius. Beje, Aukščiausiojoje Taryboje daugelis savanorių buvo sporto žmonės, tarp jų ir sporto žurnalistas Marius Grinbergas.
Kaip bebūtų keista, bene mažiausiai pažįstu Prezidentą Gitaną Nausėdą, nors formaliai abu buvome Prezidento V. Adamkaus konsultantai.
Kokį savo pasiekimą ar darbą prisimenate su pasididžiavimu, kokia praėjusių dešimtmečių akimirka jums atrodo pati įspūdingiausia?
Atkreipkite dėmesį, jog kalbėdamas apie Olimpinio komiteto pasiekimus niekada nevartoju žodžio „aš“.
Jį pavartoju tada, kai tikrai žinau, jog be mano pagalbos, įsikišimo, sprendimo (vienareikšmiško) nebūtų atsitikęs vienas ar kitas dalykas.
Bet kalbant apie nuopelnus – visi jie daugelio žmonių įdėto triūso dėka. Kai sportininkas laimi medalį ir jo garbei keliama Lietuvos trispalvė – taip, čia jo nuopelnas, bet žinot, kokią didelę nuodėmę jis kartais padaro – užmiršta padėkoti tiems, kurie iš jo „padarė“ nugalėtoją. Man viena didžiausių nuodėmių – nedėkingumas.
Ko jūs išmokote per visus savo 75 metus?
Atsakysiu primityviai. Aš ir dabar mokausi. Bet atsakymą praplečiant – visur ir visada, kokias pareigas beužimtum – reikia likti žmogumi.
Kažkur teko skaityti, jog aukštybės sukurtos tam, kad žiūrėtum į jas, o ne nuo jų: „Stovint slėnyje, žemumoje, daiktus matai labai didelius, o nuo viršaus – tik mažyčius, kurie atrodo tokie menkučiai.
Kol vaikštai pakalnėje, tau valdžia atrodo labai didelė. O kai pačiam pavyko įlipti į valdžią, tau gali pasirodyti, kad esi milžiniškai didelis, atsidūręs tokiose aukštybėse, beveik kaip Dievas“.
Vis tik – lik žmogumi. Nepasiduok pagundoms.
Kokio klausimo jūsų niekada nėra paklausę žurnalistai, jums atrodytų jis įdomus, ir kaip jį atsakytumėte dabar, sulaukus 75-erių?
To klausimo aš vis dar laukiu…
Išvažinėjote kone visą pasaulį, pabuvojote visuose žemynuose, ar svajonių sąraše dar yra neatrastų tolimų kampelių, kur nepabuvojote ir norėtumėte nuvykti?
Norėčiau labiau pažinti Lietuvą.
Šiandien sporto pasaulis labai pasikeitė – jis tapo milžinišku verslu ir technologijomis. Ko iš tų senųjų, romantiškųjų olimpinio judėjimo atkūrimo metų labiausiai trūksta šių dienų sportui, kas jus neramina?
Tai labai platus klausimas. Aš jį siūliau įtraukti į Lietuvos olimpinės akademijos ir Lietuvos mokslų akademijos bendrų diskusijų sąrašą.
Nežinau, kaip bus prie naujojo LMA prezidento, o aš, pasinaudodamas proga, dėkoju buvusiam – akademikui Jūrui Baniui už mūsų nuoširdų bendravimą ir bendradarbiavimą.
Vis tik vertėtų bent padiskutuoti, prisiminus IOC nario, FIFA prezidento Gianni Infantino komercinius siūlymus.
Kokį norą ar svajonę dar norėtumėte įgyvendinti?
Cituoju savo bičiulio, rašytojo Algio Juozo Kustos, išėjusio amžinybėn, žodžius: „Gyvenime dažnai atsitinka taip, kaip tam Juozo Baltušio Laukiui – vis taikaisi ir nespėji artimiausiems, brangiausiems žmonėms, bičiuliams, pažįstamiems pasakyti pačių reikalingiausių žodžių, kuriuos derėjo ištarti jiems girdint.
Daug kartų to nepadariau. Taigi, tegul mano skiriama jums mielas skaitytojau padėka ir būna tas noro išsipildymas“.
O kitas noras ir svajonė – dar kiek pagyventi ir ant Los Andželo stadiono aukščiausiojo stiebo išvysti mūsų trispalvę.
