
Marytė Marcinkevičiūtė
Plungės sporto ir rekreacijos centro vadovas Alvydas Viršilas neįsivaizduoja rajono sportinio gyvenimo be Viktoro Vaitkaus, kuris šiemet sausio 3 d. sutiko savo 75 metų jubiliejų.
Jaunystėje V.Vaitkus buvo ledo ritulininkas, triskart Lietuvos čempionas, o vėliau – puikus treneris, kūno kultūros mokytojas, sporto organizatorius, aktyvus visuomenininkas.
Be šio žmogaus neapsieidavo miesto futbolo, krepšinio, tinklinio, ledo ritulio varžybos, kuriose jis būdavo vyriausiasis teisėjas, pastaraisiais metais V.Vaitkus teisėjauja per tarptautinį Platelių plaukimo maratoną.
Jaunatviškas ir energingas, visada gerai nusiteikęs ir kitus gera nuotaika užkrečiantis plungiškis viskam surasdavo laiko: aktyviai dalyvaudavo ir įvairiuose tarptautiniuose projektuose „Linksmoji futbolo mokykla“, „Sugrąžink vaikus į stadioną“, „Mokykime vaikus plaukti“ ir kt.
„Kai Plungėje neturėjome plaukimo baseino, vasaromis įgyvendinome projektą „Mokykime vaikus plaukti“. Vaikus vežiojome į Platelius ir, padedant plaukimo specialistams, juos ežere kartu mokėme plaukti. Sunku ir suskaičiuoti, kiek per 10-15 metų vaikų išmoko plaukti“, – prisiminė Viktoras.
1991-aisiais sausio 13-ąją jis su plungiškiais važiavo į Vilnių ginti Aukščiausios Tarybos rūmų ir Televizijos bokšto.
V. Vaitkus sporto renginiuose aktyviai reiškėsi iki praėjusių metų. Ir tik širdies negalavimai pristabdė šį sporto entuziastą, privertė labiau rūpintis savo sveikata. Tačiau be sporto jis ir šiandieną negali gyventi, Viktoro devizas: be sporto – nė dienos.
Kiekviena plungiškio diena prasideda mankšta, o baigiasi važiavimu dviračiu, kurį ypatingai mėgsta.
„Vytautas Vaitkus – nuoširdus, puikiai sutariantis ir gražiai bendraujantis su jaunąja karta, buvo puikus kolega bendradarbiams, geras mentorius jaunesniems mokytojams.
Jis organizavo ir vykdė įvairią popamokinę veiklą, pats aktyviai dalyvauja bendruomeniniame Plungės gyvenime, rodydamas pavyzdį tiek mokiniams, tiek kolegoms.
Už savo nuoširdų darbą, šiltą bendravimą jis užsitarnavo ne tik mokinių ir jų tėvų, kolegų, bet ir Plungės gyventojų pagarbą“, – nenuilstantį sporto entuziastą apibūdino A. Viršilas.
Sulaukėte 75-erių ir gyvenate gimtojoje Plungėje, kuo jums svarbus šis Žemaitijos kraštas?, -paklausėme V. Vaitkaus.
Plungė – mano vaikystės ir jaunystės miestas. Šis kraštas man labai brangus, jam negaliu būti abejingas.
Visada palaikiau ir palaikysiu geras iniciatyvas, džiaugiuosi savo miestu ir žmonėmis.
Jeigu gimčiau antrą kartą, vėlgi norėčiau gyventi Plungėje. Kai 1950 metais sausio 3 dieną čia gimiau, Plungė dar buvo nedidelis miestelis, jame gyveno apie 8-10 tūkst. gyventojų.
Mieste tebuvo vienas „Linų audinių“ fabrikas ir dar keletas mažų įmonėlių, aptarnaujančių vietos gyventojus.
Plungėje nebuvo didelio sporto šakų pasirinkimo: futbolas, ledo ritulys ir šachmatai. Prasta buvo sporto infrastruktūra.
Tačiau buvo suburtos stiprios „Linų audinių“ futbolo ir ledo ritulio komandos, prie jų buvo prisiglaudusios ir vaikų komandėlės.
Mano akys vasarą krypdavo į miesto stadioną, kur treniravosi ir rungtynes žaisdavo futbolininkai.
Pamenu, prieš varžybas nubėgdavome prie žaidėjų namų ir laukdavome, kada išeis, džiaugėmės, galėdami panešti jų krepšius su sportine apranga.
Bilietas į varžybas kainuodavo 10 kapeikų, bet mus, kaip lydinčius, praleisdavo nemokamai.
1956-aisiais plungiškiai tapo Lietuvos čempionais ir ant kojų sukėlė visą Plungę.
Čempionų komandai tada atstovavo tokie pajėgūs žaidėjai kaip Stasys Šleinius, Jonas Dirvonskas, AntanasČesnauskas, Stasys Žalimas, broliai Benas ir Vytautas Mickevičiai, Jeronimas Mockus, Romanas Daumantas ir kiti.
Komandos treneris buvo KKI baigęs Antanas Jadziauskas.
Visą savo gyvenimą susiejote su sportu. Gal mokykloje turėjote gerą kūno kultūros mokytoją?
Sportas man buvo viskas, visą laiką stadione tupėdavau. Tikrai turėjome puikų kūno kultūros mokytoją Leoną Dirvonską, kuris norėjo, jog augtume sveiki ir stiprūs.
Mokytojui itin patiko sportiniai žaidimai, taip pat gimnastika. Įvairios šventės neapsieidavo be gimnastikos, jų metu atlikdavome įvairius pratimus, piramides.
Labai daug emocijų ir aistrų keldavo įvairios tarpklasinės varžybos, jėgas buvo galima išbandyti įvairiose sporto šakose.
Mokykloje buvo sportinio inventoriaus problema, todėl per darbų pamokas gamindavomės stalo teniso raketes, kitas būtinas priemones.
Kas buvo jūsų vaikystės ir jaunystės idealai, į kuriuos norėjote lygiuotis?
Mūsų idealai ir buvo tų sporto šakų, kurios buvo kultivuojamos Plungėje, žaidėjai.
Dar vaikai buvome, kai „Linų audiniai“ pradėjo dalyvauti Lietuvos ledo ritulio čempionate.
Kada komanda ant tvenkinio treniruodavosi ir žaisdavo rungtynes, mes, paaugliai, jei nušluodavome aikštelę, dar ir patys pažaisdavome.
Visi suplukę, treniruodavomės kone iki dešimtos vakaro. Po pratybų aikštelę vėl sutvarkydavome, budintysis sargas užpildavo vandens, kad aikštelė per naktį pasidengtų nauju ledu.
Puikiai prisimenu, kai 1964 metais „Linų audiniai“ pirmą sykį tapo Lietuvos ledo ritulio čempionais.
Jie lemiamas rungtynes su daugkartiniu čempionu Kauno „Inkaru“ žaidė Šiauliuose ir laimėjo 3:0.
Prieš tą finalinę kovą kauniečiai 10 dienų treniravosi Rygoje ant dirbtinio ledo, o plungiškiai – kur papuola.
Ledo ritulininkų iškovoti Lietuvos čempionų titulai buvo didžiulis įvykis Plungės sportiniame gyvenime.
Su pirmą kartą iškovota taure sugrįžtančių Lietuvos čempionų laukėme kaip didvyrių.
Grojo dūdų orkestras, merginos buvo pasipuošusios tautiniais drabužiais. Čempionai iš džiaugsmo mums, paaugliams, pažadėjo atiduoti savo sportines aprangas.
Pažadėt pažadėjo, bet kitą dieną savo žodžio neištesėjo. Žaidėjai persigalvojo ir iš jų gavome tik ledo ritulio lazdų.
Bet mes jais didžiavomės, norėjome užaugę irgi taip gerai žaisti.
Mano svajonei buvo lemta išsipildyti, buvau pakviestas į pagrindinę „Linų audinių“ ledo ritulio komandą antruoju vartininku.
Kūno kultūros institute studijavote ledo ritulį, atstovavote „Atleto“ komandai ir triskart (1971-1973 m.) tapote Lietuvos čempionu, o 1974– vicečempionu. Kokio lygio žaidėju jums pavyko tapti, ar dabar palaikote ryšius su savo kovų bendražygiais?
Studijuoti Kūno kultūros institute ir žaisti ledo ritulį buvo mano viena svajonių.
Kai buvo pakviestas atstovauti „Atletui“ man, atvykusiam iš nedidelės Plungės, atrodė, jog patekau į profesionalią ledo ritulio komandą.
Joje buvo didelė drausmė, vyravo punktualumas, o per treniruotes – ypač rimtas darbas.
Įžvalgusis treneris Adolfas Mickus nuo pat pirmųjų treniruočių matė, ką žaidėjas gali daryti, kokioje pozicijoje labiausiai tinka žaisti.
Treneris mus kaip reikiant pagainiodavo, vienas kitą netgi turėjome laiptais nešioti.
Jis buvo labai taktiškas ir malonus žmogus, ypatingai prižiūrėdavo pirmo kurso studentus ir nuolat pabrėždavo, jog tik kruopščiai, dirbant iš širdies galima tikėtis gerų rezultatų.
Ir tai mūsų komandai pavyko padaryti: 1971-1973-aisiais tapome Lietuvos čempionais.
Tai, be abejo, buvo didžiulis mūsų trenerio nuopelnas, jis mus visada motyvuodavo kovoti dėl pergalės.
Kol dar nebuvau įsitvirtinęs „Atlete“, stebėjau šios komandos vartininkų Leono Dunausko ir Henriko Stupelio, o vėliau – ir inkariečio Sauliaus Kazlausko bei kitų žaidimą.
Iki šių dienų palaikau gerus ir šiltus santykius su vilniečiais Vytu Nėniumi ir Henriku Stupeliu, kauniečiu Henriku Barausku, panevėžiečiu Pauliumi Baltrėnu.
Buvau maloniai nustebintas, kai 2015 metais Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis į savo kabinetą pakvietė ir pagerbė ledo ritulininkus, kurie 1964-aisiais tapo Lietuvos čempionais, taip pat ir mane, kai, atstovaudamas „Atletui“, tapau šalies čempionu.
Kokias svajones puoselėjote studijų metais, kaip įsivaizdavote savo tolesnį gyvenimą, norėjote grįžti dirbti į gimtinę ar kelti sparnus į didmiesčius?
Svajonės buvo pačios didžiausios. Pirmiausiai – baigti KKI ir gauti diplomą, o vėliau – kur kas pasiūlys. Institutą baigiau 1973-iaiais.
Buvo pasiūlymas – į Elektrėnus, nes ten buvo baigiama ledo ritulio aikštė. Tačiau pagal paskyrimą grįžau į gimtinę, sporto mokykloje pradėjau dirbti futbolo treneriu.
Gerai žaidėte ir futbolą, atstovavote „Linų audiniams“, „Kooperatininkui“, gal puoselėjote svajonę patekti ir į reprezentacinį Vilniaus „Žalgirį“?
Kadangi ledo ritulininkams vasaros sezonas būdavo laisvas, dalyvaudavome Kauno miesto pirmenybėse ir atstovaudavome „Autoparko“ komandai. Buvau kviečiams į Kauno „Atleto-2“ ekipą, treniruojamą Romualdo Leščinsko.
1972-aisiais teko žaisti „Tiesos“ laikraščio taurės finale ir 0:2 pralaimėjome Kauno „Kelininkui“.
Atstovaudamas Plungės „Kooperatininkui“, dalyvaudavau „Nemuno“ draugijos pirmenybėse ir esu tapęs prizininku.
Apie „Žalgirį“ buvo galima tik pasvajoti. Buvau 16 metų, kai jis sužibo. Dėl jo net vidurinę mokyklą iškeičiau į vakarinę, kad galėčiau mokytis ir dirbti, nusipirkti televizorių bei stebėti žalgiriečių rungtynes.
Ragavote trenerio duonos, treniravote Plungės ledo ritulininkus, „Kooperatininko“ futbolo komandą, vadovavote rajono Kūno kultūros ir sporto komitetui. Kuris darbas buvo mielesnis: trenerio ar sporto organizatoriaus?
Sugrįžęs į Plungę, treniravau „Linų audinių“ ledo ritulio komandą ir 1974-aisiais tapome Lietuvos vicečempionais.
Nuo 1980-ųjų pradėjau dirbti Plungės rajono kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku. Labiausiai prie širdies buvo trenerio, mokytojo darbas.
Esate vienas tų, kuris ir gerą pamainą auginote: kartu su Alvydu Viršilu jūsų treniruojama „Žiogelių“ vaikų futbolo komanda triskart (2007, 2009 ir 2010 metais) tapo Lietuvos mažojo futbolo 5×5 vaikų čempione, 2008-aisiais vicečempione, o 2011-aisiais – Lietuvos U14 čempione, laimėjo tarptautinių turnyrų Rusijoje, Čekijoje, Latvijoje. Gal iš tos komandos išaugo trenerių?
Tada „Žiogelių“ banga ritosi per visą Plungę, ir tėvai, ir patys vaikai norėjo patekti į šį klubą. Vaikų ateidavo tiesiog būriais.
Todėl pirmiausiai noriu padėkoti „Žiogelių“ klubo įkūrėjui Alvydui Viršilui, kad galėjau padėti jo klubo vaikų komandai.
Dirbau „Ryto“ vidurinėje mokykloje ir „Žiogelių“ vaikai treniravosi jos sporto bazėje.
Pamačiau didelius Alvydo gebėjimus futbolui, įvedant komandoje drausmę, tvarką, vaikams skiepijant meilę šiai sporto šakai, didelį siekį juos pratinti prie varžybų ir pirmųjų pergalių bei pralaimėjimų.
Visa tai ir lėmė „Žiogelių“ sėkmę. Darbas buvo konkretus – vaikai ir futbolas.
Su Alvydu dirbome daug ir atsidavusiai, vasarą organizuodavome stovyklas Šventojoje, vykdavome varžytis į užsienį.
Su dauguma šio klubo žaidėjų palaikome gerus ryšius iki šių dienų ir kitąmet planuojame susitikimą su šia U14 komanda, kuri prieš 15 metų tapo savo amžiaus grupės Lietuvos čempione (11×11).
Du šios komandos žaidėjai tapo futbolo treneriais: Arnas Šapalas treniruoja FK „Babrungas“, o Andrius Laučys Anglijoje išsilaikė trenerio B licenciją.
Tarp jūsų gausių apdovanojimų – ir Sausio 13-osios atminimo medalis. Prisiminkite tas dienas?
1991-ųjų sausio 13-osios nakties įvykiai man iki šiolei akyse. Ta didžiulė įtampa ginant Televizijos bokštą, tankų šūviai į mus, beginklius žmones, visam gyvenimui išliks atmintyje.
Puikiai atsimenu viską, netgi mažiausias smulkmenas. 1991-ųjų sausio 12-ąją į svečius užsukęs kaimynas Juozas Juškevičius pasiūlė važiuoti į Vilnių ginti Aukščiausios Tarybos rūmų.
Sprendimą priėmiau nedvejodamas ir pradėjau ruoštis kelionei. Nuo bažnyčios mus į Vilnių išlydėjo tuometis rajono meras, dabar jau šviesaus atminimo Antanas Lapukas.
Du autobusai buvo pilnutėliai žmonių, mums į kelionę įdėjo konservų, duonos, vandens.
Į Vilnių vykome su dideliu entuziazmu, puikia nuotaika. Turėjome muzikantą, tai su skambia daina ir pasiekėme Parlamentą.
Tūkstančiai žmonių buvo apsupę Parlamentą. Apie vidurnaktį išgirdome kvietimą, kad mažokai yra žmonių prie Televizijos bokšto ir reikia ten skubėti.
Iš karto sureagavime ir su dideliu būriu žmonių atsidūrėme ten. Užkūrėme laužus, Televizijos bokšto viduje budintys vyrai atidžiai sekė televizijos programą.
Apie puolimą nieko nenujautėme. Bet apie 1 valandą nakties gavome informaciją, kad iš Šiaurės miestelio link televizijos bokšto pajudėjo tankai ir tanketės, ginkluoti kareiviai.
Per bokšto tvoros pradėjo rinktis žmonės. Po pusvalandžio mes, beginkliai žmonės, apjuosėme bokštą ir skanavome „Laisvę Lietuvai!“, „Lietuva bus laisva!“.
Netrukus išgirdome kelis tankų šūvius, kurie privertė mus dar tvirčiau susikibti rankomis.
Tankai sustojo priešais televizijos bokštą, iš jų iššokę kareiviai laukė komandos atakuoti pastatą.
Mes stovėjome nuo jų kokiu 30 m atstumu susikibę rankomis. 1 val. 50 min. buvo pradėtas puolimas, imta šaudyti, prasidėjo chaosas.
Stovėjome priekinėse gretose, nemažai mūsų ėmė griūti žemėn, buvo sužeisti. Apysunkį kūno sužalojimą patyriau ir aš.
Mes kėlėme vienas kitą ir pro tankus svirduliuodami sužeistuosius vedėme prie kelio, iš kur greitosios pagalvos mašinos juos vežė į ligonines.
Nuo šūvių, didžiulio garso sudužo mūsų autobuso langai, termosai, išsipylė arbata, kava.
Kareiviai šaudė į langus, mėtė po kojomis sprogmenis, kad lengviau galėtų patekti į bokštą.
Prie televizijos bokšto išbuvome iki 7 val. ryto. Bokštas buvo užimtas, aukštuose pamažu pradėjo gesti šviesos.
Tada visi nuskubėjome prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Geri žmonės mums padėjo sulopyti autobuso stiklus.
Aukščiausios Tarybų rūmų nei tankai, nei kareiviai mūsų neįveikė, pulti keliasdešimt tūkstančių žmonių minios jie neišdrįso. Atlikę savo pareigą ginti Lietuvą, vakare grįžome į Plungę.
Net 27 metus dirbote „Ryto“ pagrindinėje mokykloje kūno kultūros mokytoju, per pamokas sportuodavote kartu su mokiniais. Tai buvo paskutinė jūsų darbovietė, po kurios išėjote į užtarnautą poilsį. Kokius prisiminimus išsinešėte iš mokyklos?
Iš pradžių dirbau didžiausioje mokinių skaičiumi rajono „Ryto“ vidurinėje mokykloje, o po to ir pagrindinėje.
Rajonuose mažėjant mokinių skaičiui, mokyklos buvo mažinamos. Toks likimas ištiko ir „Ryto“ vidurinę mokyklą.
Vietoje jos Plungėje atsirado daugiau pagrindinių dešimtmečių mokyklų. „Ryto“ pagrindinėje mokykloje pradžia nebuvo lengva.
Reikėjo įvertinti turimą sporto bazę, reikiamą sportinį inventorių, priprasti prie mokinių bendravimo, susipažinti su jų tėvais, palaikyti gerus santykius su klasių vadovais.
Mokykloje dirbo keturi kūno kultūros mokytojai, visi puikiai sutarėme. Stengėmės kad vaikams būtų įdomios pamokos, kuo daugiau jų lankytų neformaliojo ugdymo būrelius.
Organizuodavome daug tarpmokyklinių varžybų, kurias ypač pamėgo mokiniai, nes norėdavo nugalėti.
Mokinius reikėdavo privesti prie aukščiausių sporto galimybių, kad jie galėtų pasiekti kuo geresnių rezultatų.
Su mokiniais daug bendraudavau ne tik per pamokas, bet ir po jų. Pačius stipriausius įtraukdavome į mokyklos įvairių sporto šakų rinktines ir dalyvaudavome varžybose.
Su savo kolegomis sudarydavome metinius planus, numatydavome sporto šventes, varžybas, turnyrus.
Visada rikdavome geriausius mokyklos sportininkus ir komandas. 2007-aisiais mūsų mokyklos futbolininkai tapo Lietuvos mokinių olimpinio festivalio nugalėtojais, o 2015-aisiais kvadrato komanda – vicečempione.
Mokykloje darbą baigiau 2020 metais, buvo labai gaila skirtis su mėgstamu darbu.
Buvau maloniai nustebintas: gavau Švietimo, mokslo ir sporto ministro padėką už ilgametį pedagoginį darbą, o nuo Plungės rajono savivaldybės – proginį medalį.














.