
Marytė Marcinkevičiūtė
Žinomam Lietuvos žolės riedulio puoselėtojui, treneriui ir pedagogui Vytautui Vilipui sausio 5 dieną sukako 65-eri.
Per daugelį metų jis ne tik išugdė daug talentingų žolės riedulininkų, bet ir tapo tikru autoritetu, įkvėpėju bei mentoriumi jaunajai kartai.
Per savo ilgametę trenerio karjerą V. Vilipas prisidėjo prie didelio žolės riedulio populiarinimo Vilniaus rajone, subūrė stiprias komandas ir pasiekė reikšmingų rezultatų turnyruose.
Kaip teigia Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas, šio entuziasto pastangomis Vilniaus rajone ugdomi sportininkai garsina Lietuvą, jo darbo vaisiai dar ilgai bus jaučiami tiek sporto, tiek bendruomenės gyvenime.
„Savo bėgančių metų nebijau, realiai žiūriu į gyvenimą. Prieš akis – dar nemažai darbų, tačiau pagrindiniai jau padaryti.
Džiaugiuosi, kad Rudaminoje žolės riedulys, kurį puoselėju, prigijo ir yra mėgstamas, tapo viena populiariausių sporto šakų.
Ir toliau entuziazmo bei noro turiu daug, bet pats laikas susirūpinti savo sveikata, ramiau gyventi.
Esu laimingas, kad likimas ar dar kažkas iš aukščiau lėmė sutikti tiek nuostabių žmonių, išugdyti ne vieną Lietuvos įvairaus amžiaus nacionalinių rinktinių žaidėją.
Kiekvienas žaidėjas man savaip brangus ir dovanoją tai, ko neįmanoma prarasti- ypatingas akimirkas, neįkainojamus prisiminimus.
Dėkoju savo auklėtiniams, kurie buvo, yra ir bus mano gyvenimo dalis“, – sako V. Vilipas.
Šis Rudaminos žolės riedulio entuziastas su šypsena veide puikiai prisimena, kai pirmaisiais metais vasarą jiems netgi tekdavo treniruotis mašinų stovėjimo aikštelėje arba turgaus aikštėje.
Dabar jų pasididžiavimas – puikus Rudaminos sintetinės dangos žolės riedulio stadionas, kurio statyba kainavo per du milijonus litų.
Metai bėga, bet jūsų stiprūs pečiai tvirtai laiko visą Vilniaus rajono žolės riedulį. Treniruojate ir jaunus žolės riedulininkus, ir vyrų komandą, žaidžiančią Lietuvos čempionate. Kaip pakeliate tokį didelį krūvį?
Šitą klausimą ir pats sau dažnai užduodu. Tačiau turint palaikymą tiek iš Vilniaus rajono sporto centro direktoriaus Marijano Kačanovskio, tiek iš Nemenčinės sporto mokyklos direktoriaus Roberto Kamarovskio, kurie rūpinasi, padeda visais klausimais, ir, prisiminus visus sunkumus, kurie buvo patirti kuriant rajono žolės riedulį, kažkaip vis atsiranda ir jėgų, ir noro tęsti pradėtus darbus.
Kada prasidėjo jūsų draugystė su žolės rieduliu, nes gimėte Rokiškio rajone, kuriame nekultivuojama ši sporto šaka, kas jums įskiepijo meilę žolės rieduliui?
Televizijos ekrane pamačius žaidžiant žolės riedulį, jis iš karto patiko, nes jaunystėje mėgdavau žaisti ledo ritulį.
Tariau sau: reikia pabandyti. Susiradau Lietuvos žolės riedulio federaciją, kurioje tuomet generaliniu sekretoriumi dirbo dabartinis federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas.
Jis mane supažindino su žolės riedulio treneriu Feliksu Paškevičiumi, kuris ir uždegė meilę šiai sporto šakai.
Esate aukšto ūgio, kone 190 cm, gal jaunystėje savo ateitį siejote su krepšiniu?
Krepšinį žaidė mano tėvas, kuris jau iškeliavo amžinybėn, norėjo, jog ir aš sporte sekčiau jo pėdomis.
Krepšinį mėgau ir žaidžiau mokykloje, nors treniravausi vos metus, nes šalia, kur gyvenau, vykdavo lengvosios atletikos treniruotės.
Kažkurį laiką lankiau lengvąją atletiką: šokinėjau trišuoliu, bėgiojau vidutinius nuotolius.
1978 metais baigiau Rokiškio 3-ią vidurinę mokyklą (dabar – „Ramuvos“ gimnazija). Mokykloje nebuvau moksliukas, bet ryžto, sportinio užsispyrimo užteko.
Visą gyvenimą dirbau ir dabar dirbu du tris darbus, toks mano charakteris, vieno darbo man per maža.
Baigiau du aukštuosius mokslus: 1983-iaisiais – Vilniaus pedagoginį institutą, o 1992-aisiais neakivaizdiniu būdu – Kūno kultūros institutą, kur įgijau kūno kultūros ir turizmo dėstytojo-organizatoriaus specialybę.
Mano darbinė veikla prasidėjo vos tik baigus VPI. Dirbau Vilniaus rajono Sanasalio aštuonmetėje mokykloje kūno kultūros mokytoju, o 1988-1991-aisiais – direktoriumi.
Su žolės rieduliu ypač suartėjau dirbdamas Rudaminos mechaninės gamyklos (dabar bendrovė „Lebra“) sporto metodininku, kai 1989-aisiais iš savo aplinkos buvusių studijų draugų pradėjau burti komandą. Jai atstovavo ne tik tos gamyklos darbuotojai, mano buvę kurso draugai, bet ir imtynininkas Giedrius Dambrauskas, krepšininkas Regimantas Kievinas, slidininkas Arvydas Ilgevičius, iš viso – 9 skirtingų sporto šakų atstovai.
Kaip sekėsi ją treniruoti?
Susipažinus su gydytoju, žolės riedulio pradininku Lietuvoje Feliksu Paškevičiumi, jis man pasiūlė jau po mėnesio dalyvauti Lietuvos čempionate, nes jame buvo atsisakiusi žaisti kažkuri komandų.
Mėnesį pasitreniravę, kartu su juo, kaip žaidžiantys treneriai, vykome į Kėdainius dalyvauti Lietuvos čempionate.
Važiuojant per Ukmergę, kino afišų lentoje buvo reklamuojamas filmas ,,Bepročiai stadione“. Pagalvojome, kad tai būsime mes ir gardžiai pasijuokėme.
Čempionate buvome paskutinieji, bet neišsibarstėme, įnikome daugiau treniruotis ir kasmet ėmėme žaidėme vis geriau.
1991-aisiais, pradėjęs dirbti Rudaminos 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ryto“ gimnazija) direktoriaus pavaduotoju, subūriau pirmąją vaikų žolės riedulio komandą.
Studijuojant Vilniaus pedagoginiame institute Fizikos fakultete, ilgai šokote „Šviesos“ tautinių šokių ansamblyje, kas tada jums atrodė perspektyviau: žolės riedulys ar ansamblis, su kuriuo keliavote po platųjį pasaulį?
Ansamblyje šokau beveik 14 metų (1979-1993-iaisiais),tuo metu tai buvo viena galimybių pakeliauti po pasaulį.
Teko aplankyti daug Europos šalių, o 1990-aisiais ir JAV, kur tos kelionės metu teko susitikti būsimą Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų, taip pat savo tėčio gimines.
Tačiau žinojau, kad visą gyvenimą nešoksiu, todėl dar šokdamas ansamblyje pradėjau burti žolės riedulio komandą, kurioje yra žaidę ir buvę ,,Šviesos“ ansamblio šokėjai.
Žolės riedulį ir pats gerai žaidėte, aikštę palikote, sulaukęs 45-erių. Kokioms komandoms atstovavote, kiek iškovojote medalių Lietuvos čempionatuose?
Intensyviai žaidžiau 16 metų savo suburtose komandose ,,Rudamina“, ,,Filas“, ,,Ardas-Rudamina“.
Būnant žaidžiančiuoju treneriu, 2005-aisiais pavyko tapti Lietuvos čempionu, septynis kartus buvome antri ir du kartus pelniau bonzos medalius.
Teko sužaisti rungtynes ir Lietuvos rinktinėje, tada pelniau 2 įvarčius per su susitikimą su estais, kuriuos nugalėjome 3:1.
Dirbant treneriu kartu su kolegomis Marijanu Gžibovskiu, Arvydu Ilgevičiumi Lietuvos čempionais pavyko tapome 13 kartų.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kada buvo didelė problema su sportiniu inventoriumi, jūs išeitų suradote – užmezgėte ryšius su vokiečiais, Erfurto ir Karlsrujės žolės riedulininkais. Važinėdavote vieni pas kitus, dalyvaudavote draugiškuose turnyruose, gaudavote sportinio inventoriaus. Ar ta draugystė tęsiasi iki šių dienų?
Taip, draugystė nenutrūko iki dabar. Pas mus buvo atvykę keli Karlsrujės žaidėjai, tarp kurių – ir Indonezijos princas Barry Tirtikosodo, bei Erfurto komanda su jaunaisiais žolės riedulininkais.
Surengėme turnyrą ir atšventėme 35 metų draugystės jubiliejų.
Dabar su jumis susietas visas Vilniaus rajono žolės riedulys: dirbate Nemenčinės sporto mokykloje ir Vilniaus rajono sporto centre, o Rudaminos „Ryto“ gimnazijoje“ esate fizinio ugdymo mokytojas-metodininkas. Ar ir čia vaikus užkrečiate žolės rieduliu?
Anksčiau tą padaryti buvo lengviau, o dabar vaikams yra didelis veiklų pasirinkimas. Tačiau stengiuosi juos supažindinti su žolės rieduliu.
Tarp jų atsiranda tų, kurie užsikabina, yra išugdytų Lietuvos rinktinės narių.
Ir ne tik berniukų, bet ir mergaičių, kurios savo žolės riedulio kelią pradėjo Rudaminoje.
Pradėjus žolės riedulį mokyti Rudaminoje, iš pradžių turėjome vos 20 sovietinės gamybos lazdų, todėl dvejose grupėse tekdavo jomis dalintis.
Dabar sportinio inventoriaus turime kelis kartus daugiau, nei norinčių jį žaisti.
Esate ilgametis Vilniaus rajono reprezentacinių vyrų komandų „Rudamina“, „Ardas-Rudamina“ treneris, per Lietuvos čempionatus jūsų vadovaujamos komandos pelnė įvairių spalvų medalių. Su „Ardu-Rudamina“, kuri gal net 15 kartų tapo Lietuvos čempione, žaidėte Europos klubinių komandų čempionatuose Kroatijoje, Graikijoje, Slovėnijoje, Baltarusijoje, kitur. Ar sunku vadovauti tokio aukšto lygio komandoms, kai taip trūksta gero finansavimo, gal daug padeda rajono savivaldybė?
Su finansavimu visada turime problemų. Laimėjus Lietuvos čempionatą ir įgijus teisę žaisti Europos čempionatuose, teko susijungti su Vilniaus klubu ,,Ardas“.
Jo prezidentas – buvęs ilgametis žaidėjas, vadybininkas, komandos vadovas Arvydas Ilgevičius.
Gaudavome minimalią paramą iš Vilniaus rajono ir Vilniaus miesto savivaldybių. Ieškodavome rėmėjų, prisidėdavo ir patys žaidėjai.
Per dideles kančias 10 kartų pavyko dalyvauti Europos klubinių komandų čempionatuose.
Šiemet Lietuvos čempionate žaidžia jūsų treniruojama Vilniaus rajono sporto centro – Nemenčinės sporto mokyklos jungtinė komanda, O kur dingo „Ardas“?
Šiuo metu ,,Ardas“ turi finansinių problemų, o Vilniaus rajono sporto centras ir Nemenčinės sporto mokykla pradėjo daugiau dėmėsi skirti mūsų sporto šakai, todėl susijungėme ir atstovaujame rajonui, nes visi žaidėjai išugdyti Rudaminoje.
Šiemet sausio 5 dieną jums sukako 65-eri, tačiau vis dar esate žolės riedulio siautulyje, ar dar nesinori ramybės?
Ramybė butų gerai, bet turime ypač neramų ir aktyvų Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentą Leonardą Čaikauską kuris moka mus užvesti naujiems darbams.
Jis yra tikras šios sporto šakos patriotas. Gaila, praėjusiais metais netekome jo brolio Rimanto, kuris buvo ilgametis Lietuvos moterų rinktinės treneris, didelis mūsų pagalbininkas.
Žolės riedulį žaidė ir jūsų sūnus Dominykas, gal jis dabar dirba treneriu ir jums padeda?
Sūnaus rankose žolės riedulio lazda atsirado nuo ketverių metų, kai kartu su manimi pradėjo važinėti į treniruotes.
Jis žaidė įvairiose amžiaus grupėse, nuo jaunimo iki vyrų komandų, atstovavo Vilniaus rajono sporto centro komandai.
Šiuo metu sūnus daug dėmesio skiria savo darbui IT srityje. Treneriu būti nepanoro, tačiau esant laisvam laikui, žolės riedulį dar pažaidžia mėgėjiškai savo malonumui.


















