Marytė Marcinkevičiūtė
Sunkius laikus išgyvenantis Vilniaus miesto vandensvydžio sporto klubas „Delfinas“ labai džiaugiasi savo kelyje sutikęs bendrovės „VG statyba“ vadovą Vidą Grigalionį.
Vaikystėje ir jaunystėje aktyviai vandensvydį žaidęs V.Grigalionis sunkiu momentu ištiesė vilniečiams pagalbos ranką.
„Delfine“ prasidėjo mano karjera, vandensvydį žaidžiau nuo trečiosios klasės, man tada buvo aštuoneri. Šios sporto šakos pagrindų mane mokė puikus treneris Bronislovas Putrimas, o vėliau – Mykolas Sugintas.
Šis klubas man yra brangus, nuo jo negaliu nusigręžti. Treneris Bronislovas Putrimas mus, vaikus, sovietmečiu vežiodavo į Kauną stebėti tuometės reprezentacinės Lietuvos vandensvydžio meistrų komandos Kauno „Banga“ žaidimą įvairiose varžybose.
Toje komandoje vartininko pozicijoje žaidė ir vilnietis Nerijus Papaurėlis, kurį tada pirmą kartą ir pamačiau. „Delfinui“ atstovavo ir Tadeušas Pašukas, dabar irgi sėkmingai dirbantis treneriu.
Anksčiau įvairiose amžiaus grupėse, pradedant vaikais ir baigiant suaugusiais, vykdavo principinės Vilniaus ir Kauno vandensvydžio komandų dvikovos.
Iki šių dienų išliko atmintyje išliko nemažai įsimintinų vaikų ir paauglių komandų rungtynių momentų, treniruočių epizodų, kelionių.
Principines rungtynes dėl pirmosios vietos laimėdavome tai mes, tai jie“, – prisimena V. Grigalionis, sausio 21 dieną sutinkantis 50 metų jubiliejų.
Kaip jūs susiradote vandensvydį?
Iš pradžių lankiau plaukimą. Tačiau jis man pasirodė nuobodus, ypač nuo tada, kai pamačiau, jog vaikai beplaukiodami dar gauna ir su kamuoliu pažaisti.
Perėjau į vandensvydį. Supratęs jo esmę, iš karto jį pamėgau, tai buvo mano sporto šaka. Atstovavau „Delfinui“, žaidžiau vidurio puolėjo pozicijoje, kitaip tariant, buvau stulpas – pagrindinis vaikų ir paauglių komandų žaidėjas.
Žaidimas daugiausiai vykdavo per mane, labai mėgau pasiekti įvarčius, kurių netrūko mano karjeroje. Džiaugsmo tikrai užteko.
Žaisdavome ir treniruodavomės uždarame tuomečiame „Žalgirio“ 25 m baseine, retkarčiais persikeldavome į atvirą.
Tais laikais buvome daug savarankiškesni, nei dabar. Patys viską susirasdavome, o dabar vaikus už rankos reikia vesti ir parodyti.
Kiek metų žaidėte?
Dešimt, aktyviai treniravausi iki 18-os. Vėliau pasinėriau į mokslus – Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavau mechaniką.
Tačiau jos mano gyvenime neprireikė, dabar statybų bendrovėje dirbu ne pagal specialybę.
Studijų metais žaisti vandensvydį jau nebuvo motyvacijos. Sukūriau šeimą, aktyvųjį sportą teko pamiršti.
Tačiau iš mano galvos vandensvydis neišgaravo, visą laiką buvau su juo, toliau domėjausi „Delfinu“, džiaugiausi jo pergalėmis.
Gimus vaikams, vandensvydis manyje vėl atgimė, savo atžaloms pabandžiau perteikti meilę šiai sporto šakai.
Vandensvydį kurį laiką vaikų komandoje žaidė mano sūnus Kristupas, jį treniravo Nerijus Papaurėlis. Dabar sūnui – 16 metų, jis kamuolio į rankas jau neima, eina sportuoti į salę.
Vandensvydį pas trenerį Tadeušą Pašuką trejus metus lankė ir dukra Giedrė, kuriai dabar 24-eri, ji dirba ekonomiste.
Kaip atsitiko, kad jūsų vadovaujama bendrovė „VG statyba“ pradėjo remti Vilniaus vandensvydį?
Kadangi žaidžiau „Delfine“, tai seni bičiuliai mane, trisdešimtmetį, vėl pakvietė grįžti į baseiną.
Komanda rinkdavosi žaisti senajame Lazdynų baseine ir pradėjome atgaivinti vandensvydžio žinias.
Plaukiodavome, žaisdavome. Pradėjau gilintis į visas problemas, susietas su manosios „Delfino“ komandos egzistavimu.
Daug teko bendrauti su pagrindiniu vilniečių treneriu Nerijumi Papaurėliu, išklausiau visas klubo bėdas – pamačiau, kad klubui nėra lengva, kad kažkiek galiu jam padėti.
Iš pradžių netgi teko nemažai pakovoti dėl vienintelio Vilniuje esančio Lazdynų baseino, kuris tuo metu užsidarinėjo rekonstrukcijai.
Tada buvau jaunas, aktyvus Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ tarybos narys, norėjosi kažkur save realizuoti visuomeninėje veikloje, todėl „Delfino“ komandai ėmiausi padėti kaip visuomenininkas.
Keleriems metams pavyko pratęsti baseino gyvavimą, komanda galėjo ten treniruotis ir kelti meistriškumą.
Netrukus kartu su Nerijumi Papaurėliu pavyko sukurti Vilniaus vandensvydžio klubo atšaką Elektrėnuose.
Ten irgi buvo pakankamai stipri ir veikli „Solidarumo“ taryba, iš jos narių išgirdau, kad Elektrėnų baseinas yra pustuštis.
Berods 2010-aisiais susitikome su tuomečiu Elektrėnų sporto vadovu Kęstu Vitkausku ir aptarėme galimybę įsileisti vandensvydininkus į baseiną.
Sulaukėme teigiamo atsakymo. Iš pradžių čia vandensvydį pradėjo žaisti mano vienmečiai veteranai iš Vilniaus, o netrukus jį pradėjo kultivuoti ir vietos jaunimas, treniruojamas vilniečio Liudo Putrimo.
Lietuvoje atsirado dar vienas vandensvydžio centras. Į Elektrėnus teko pavežioti ir jaunuosius Vilniaus žaidėjus, ir pačiam pasportuoti.
Gal teko atstovauti ir Elektrėnams, žaisti Lietuvos čempionate?
Ne. Tuo metu buvau prisiauginęs daug svorio ir dalyvaudavau tik treniruotėse.
Sakykite, ar ilgai svarstėte padėti savo buvusiai komandai, ar iš karto priėmėte sprendimą?
Man be galo svarbus „Delfinas“, jo išlikimas Lietuvos vandensvydyje, šiai komandai jaučiu didelius sentimentus.
Nekilo jokių abejonių padėti komandai. Nuo jos nenusisuku ir dabar. Jeigu kokioms nors vasaros stovykloms reikia autobusiuko – duodu, jauniesiems žaidėjams nupirkau sportinę aprangą, padedu dar kuo nors.
Kuo galiu, tuo remiu. Nesu labai didelis pinigų maišas, bet tam tikrose ribose kažkiek pavyksta paremti.
Ar neskauda širdies, kad dėl to kažkiek nukenčia jūsų paties vadovaujama bendrovė?
Tikrai ne, nesu pinigų vergas. Man kur kas svarbiau yra emocija, paremdamas mylimą komandą, ją patiriu gerą.
Dėkingumas, karmos taškai – štai kas man miela ir glosto širdį. Žinoma, viską paskaičiuoju, suskaičiuoju. Nėra taip, kad padarau gera, o po to galvoju, kaip įmonei toliau gyventi.
Jeigu yra pinigų, kurie tolimesnei įmonės eigai nekenkia, tai nėra jokių problemų kitiems padėti.
Ar bendrovė „VG statyba“ yra didelė ir šiandien gyvena gerus laikus, dirba pelningai?
Tai – vidutinė bendrovė, užsiimanti smulkiu verslu. Dirbame Lietuvoje. Jeigu bendrovė būtų didelė, tai rimčiau ir paremtume.
Socialiniame tinkle „Facebook“ savo paskyroje įsikėlėte frazę, kad „Prieš skolindamas ar duodamas žmogui pinigus – apkabink. Gal tu jį matai paskutinį kartą“. Pakomentuokite tuos žodžius?
Tai paprasčiausiai sarkazmas: jeigu nori surasti priešų – paskolink pinigų. Tačiau jeigu tu remi – tai neskolini. Paremti ir paskolinti – du skirtingi dalykai, vienas nuo kito labai nutolę. .
Ar vandensvydį ir dabar žaidžiate?
Bičiuliai jau prisikalbino, jie kiekvieną ketvirtadienį renkasi pažaisti į Lazdynų baseiną.
Nenoriu apsijuokti su jais susitikęs, tai dabar treniruojuosi savarankiškai sporto klube „Impuls“ Žirmūnuose.
Penkiskart per savaitę su svoriais padirbu salėje, o to nusileidžiu į baseiną paplaukioti.
Medicinos ir sporto pagalba numečiau daug svorio, dabar sveriu 120 kg, tapau pakankamai fiziškai aktyvus.
Jau norisi pažaisti vandensvydį, prisiminti jaunystę. Artimiausiu metu žadu prisijungti prie savo bičiulių, su kuriais anksčiau kartu žaidžiau.
Ar jūsų vadovaujamoje bendrovėje yra ir daugiau sportininkų, ar sporto renginiai paįvairina statybininkų gyvenimą?
Statybininko darbas nėra lengvas, reikalauja fizinės ištvermės. Mūsų kolektyve dirba žmonės, kuriems 40-50 metų.
Kolektyvui buvo išpirkti abonementai į sporto klubą „Lemon Gym“, tačiau jie sportuoti vaikščiojo tik vienerius metus, o po to nusprendė patinginiauti.
Kadangi nemažai prisidėjote, kad Elektrėnuose atsirastų vandensvydis, gal savaitgaliais ar po aktyvios dienos nuvažiuojate ten irgi paplaukioti, pasimėgauti sauna ar vandens masažo srovėmis?
Elektrėnų baseinas man patinka, gražus, tvarkingas. Tačiau ten važiuoti nėra prasmės, visko yra ir Vilniuje.
Vasarą mėgėjiškai ypač mėgstu pasivažinėti dviračiu, sudalyvauti renginyje „IKI Velomaratonas“, kur įveikiu iki 30 kilometrų distanciją.
Minti dviračio pedalus įkalbinau ir savo dukrą.
Sausio 21 -oji – neeilinė diena jūsų gyvenime. Ko sau norėtumėte palinkėti 50-mečio proga?
Didesnio aktyvumo ir blaivaus proto. Kuo arčiau 100-ojo gimtadienio, tuo svarbiau rūpintis savo sveikata.
