
Lietuvoje BMX (mažųjų dviračių) sportas skaičiuoja jau daugiau nei tris dešimtmečius. Nenuostabu, jog jis užgimė būtent Lietuvos dviračių sostine vadinamuose Šiauliuose. Tiesa, mūsų šalyje mažieji dviračiai zuiti pradėjo visai atsitiktinai.
Buvęs dviratininkas, BMX sporto pradininkas Lietuvoje šiaulietis Albertas Rimša papasakojo apie netikėtą susipažinimą su tuo metu Lietuvoje dar negirdėta sporto šaka bei kryžiaus žygius, kuriuos teko praeiti, siekiant pirmųjų rezultatų.
Dirbti treneriu neplanavo
„Baigęs studijas Kauno politechnikos institute grįžau į Šiaulius ir pradėjau gamykloje dirbti inžinieriumi. Tačiau tuo metu trūko trenerių ir mane pakvietė į Šiaulių „Žalgirio“ kompleksinę sporto mokyklą ruošti dviratininkus. Priedu pasiūlė atskirą automobilį – na, susigundžiau.
Vėliau turėjau tikrai neblogų auklėtinių ir treniravimui reikėjo skirti daugiau laiko, todėl iš gamyklos išėjau. Pradėjau dirbti tik su dviratininkais.
Dirbau ir Vilniaus „Žalgirio“ rinktinės treneriu, taip pat buvau Lietuvos rinktinės dviračių narys bei įvairių varžybų prizininkas.“
Netikėtas pasiūlymas bei sužavėti šiauliečiai
„Daugmaž 1988-1989 metais stovyklavome Užkarpatėje (Ukraina). Buvo apniukęs kovo mėnesio pavakarys, po treniruotės susėdę užkandžiavome, kai prie mūsų motelio atvažiavo pažįstamas iš Latvijos Janis Silinis.
Mums bebendraujant šis ir sako: anksčiau aš irgi buvau dviratininkų treneris, turėjau olimpiečių, bet dviračių sportas reikalauja labai daug išlaidų. Man olandai pasiūlė pradėti kultivuoti BMX sportą. Gal ir tu pradėk?
Pagalvojau, kad gal tikrai nebloga idėja. Grįžęs namo, apie tai papasakojau Šiaulių sporto skyriaus vedėjui ir šis suorganizavo susitikimą su dviračių gamyklos direktoriumi bei vykdomojo komiteto vadovybe.
Pasikvietėme iš Latvijos ir J. Silinį. jis atsivežė vaizdo medžiagos bei BMX dviratuką. Visiems labai patiko ir nors aš tada dar dirbau dviratininkų treneriu, pradėjau kultivuoti ir BMX.“
Pirmas mažasis dviratis Lietuvoje
„Vieną kartą svečiuodamiesi pas draugus buvusioje Čekoslovakijoje pamatėme BMX dviratį – tais laikais čekoslovakai juos jau gamino. Mano vaikams tas dviratukas labai patiko ir mes seilę varvinome, kol pardavėjas paklausė ar norime jį pirkti. Atsakėme, kad norime, bet neturime užtektinai pinigų. Tai jis nupirko mums tą dviratį.
Grįžtant namo mus sustabdė pasienyje. Klausia – ką vežate? Sakome – dviratuką. Pamatę kokį dviratį vežame, pasieniečiai liepė už jį sumokėti muito mokestį. Buvome susipažinę su vienu žmogumi, kuris gyveno netoli sienos. Atvažiavome pas jį nusiminę: pinigų muitui neturime, paliekame dviratuką čia, kitaip negalėsime grįžti namo. O jis ir sako – aš sumokėsiu.
Grįžome namo su dviratuku. Kieme iš žemių supyliau paprasčiausius kalniukus ir pradėjome važinėti – svarbu buvo įgūdžius įgauti – kada ratą pakelti, kada nuleisti, kaip pravažiuoti. Vėliau, dar vieną dviratį sūnui nupirkome Lenkijoje.“
Sekėsi sunkiai
„Kai nuvažiavome į pirmas varžybas Latvijoje, pamatėme, kad mūsų dviračiai buvo siaubingi. Pirmas pirktas dviratis svėrė tikriausiai apie 20 kilogramų, padangos buvo per storos. Antras – kiek geresnis.
Kadangi latviai šioje sporto šakoje jau buvo neblogai pažengę, pasirodėme prasčiausiai. Pačios varžybos prasidėjo apie dešimtą valandą ryte, o baigėsi jau saulei leidžiantis.
Paskui aš pradėjau dirbti Šventupio sporto mokykloje. Nesusidūriau su sunkumais, nes vaikai buvo labai užsidegę treniruotis.
Dviračius iš kareiviškų lovų pradėjome gamintis patys. Vieną pusę nupjaudavome, vamzdį pasiėmę privirindavome ir išeidavo šakė. Paskui ištekindavome įvorę, į ją įpresuodavome guolius, pridėdavome strypelius ir padarydavome rėmą.
Turėjau pažįstamų Vairo gamykloje, jie mums padarė porą dviratukų. Dar po kelerių metų latviai pradėjo dviračius gaminti iš plonų vamzdelių. Jie išeidavo visai neblogi. Pradėjome pirkti iš jų, tada jau būdavo ne gėda nuvažiuoti į kokias nors varžybas.
Mūsų rezultatai po truputį gerėjo, dukra Vilma Europos čempionatuose prizininke tapdavo nuolatos, sūnui sekėsi kiek sunkiau.“
Per kančias – į žvaigždes
Tapęs BMX treneriu Šiauliuose, pradėjau kalbinti ir kituose miestuose dirbančius dviratininkų trenerius – įkūrėme klubą Pakruojyje. Visur važinėjau, bandžiau tais laikais kažką padaryti – Kelmėje, Utenoje, Kaune – raginau užsiimti BMX. Tačiau visi labai skeptiškai žiūrėjo į šį sportą.
Šiauliuose buvo priimtas sprendimas statyti BMX trasą. Projektavo ją kokius 2-3 metus, kad medžių nereikėtų kirsti. Traselė nors buvo ir paprasta, bet tuo metu mums ji labai pravertė.
Smarkiai prisidėdavo ir dviratininkų tėvai, nes šis sportas praktiškai yra šeimų sportas.
Europos čempionatuose dalyvių grupės prasideda nuo septynerių metų amžiaus bei tęsiasi iki šešiasdešimties ir daugiau. Tokiose pirmenybėse dalyvauja net iki 1,5-3 tūkstančių dviratininkų, atvažiuoja mažiukai, kartu su jais atvažiuoja ir jų tėvai. Atvykę vyresnieji mėgdavo ir vakarėlius surengti, taip ir susipažindavome.
Ypatingai susidraugavome su latviais, nes jie irgi važiuodavo šeimomis. Daug pinigų neturėjome, todėl po Europą važinėdavome „Ikarus“ autobusais. Ilgainiui atsirado pirmieji rezultatai, o didžiausias pasiekimas – mano dukros Vilmos Rimšaitės patekimas į Londono olimpines žaidynes.“
Sportas.info
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
