Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvoje nedaug tinklinio entuziastų, kurie jaunystėje patys aktyviai sportavo ir pasiekė didelį meistriškumą, o vėliau tapo puikūs treneriai ir užugdė Europos bei pasaulio jaunių ir jaunimo čempionių bei prizininkių. Vienas jų – buvęs Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas, o dabar viceprezidentas ir „Auksmos“ tinklinio klubo vadovas bei treneris Marius Vasiliauskas, gegužės 3 d. švenčiantis savo 50 metų jubiliejų.
Jubiliatas – tikra Lietuvos tinklinio legenda: 9 kartus Lietuvos salės (1990-2007 m.) ir 9 kartus paplūdimio (1997-2010 m.) tinklinio čempionas, dalyvavo pasaulio ir Europos paplūdimio tinklinio čempionatų etapų varžybose, ketverius metus atstovavo Lietuvos vyrų salės tinklinio rinktinei (1989-1992 m.).
Žaidžiančiojo trenerio M. Vasiliausko vadovaujamos „Kontakto“ (2001-2003 m. ) ir „Oklikemos“ (2004-2007 m.) komandos tapo Lietuvos čempionėmis.
M.Vasiliausko iniciatyva Lietuvoje po ilgos pertraukos buvo atgaivintos šalies nacionalinės moterų ir vyrų salės tinklinio rinktinės, kurios pradėjo dalyvauti Europos čempionato atrankos varžybose, išpopuliarėjo paplūdimio tinklinis.
M. Vasiliauskas iki šių dienų gyvena tinkliniu. Jo vadovaujamame „Auksmos“ klube puikias paplūdimio tinklinio pamokas gavo visi geriausieji Lietuvos žaidėjai. Tarp jų ir – Ieva Dumbauskaitė su Monika Povilaityte, kurias M. Vasiliauskas treniravo nuo 2011 metų kartu su Tadu Donėla ir per penkerius metus jos pasiekė pačias svariausias savo pergales.
Tinklinį žaidžia ir abi jubiliato dukros: 14-metė Sandra ir 21-erių Ieva. Pastaroji studijavo Floridos koledže ir praėjusiais metais grįžo į Lietuvą bei žaidžia poroje su Daniele Kvedaraite. Šiemet kovo pradžioje Katare jos debiutavo Tarptautinės tinklinio federacijos (FIVB) keturių žvaigždučių serijos paplūdimio tinklinio turnyre „Katara Cup“.
M. Vasiliausko, įžymaus žaidėjo, trenerio ir sporto organizatoriaus paklausus, kaip žmogus jaučiasi sulaukus 50 metų, atsakė: „Kai man buvo 18 ar 19 metų, per savo gimtadienį sutarėme, kad, kai sulauksiu 50–ies, gеgužės 3-iąją 12 valandą susitiksime tam tikroje Vilniaus vietoje. Tuo metu atrodė, kad taip viskas toli. Bet laikas atėjo labai greitai. Pirmadienį eisiu į susitikimą. Jaučiuosi puikiai“.
Pradėkime nuo jūsų karjeros salės tinklinyje. Kokie prisiminimai liko iš pirmųjų žingsnių, kurie vaikystėje dar buvo netvirti, tačiau tinklinis jus taip užkabino, kad su juo draugaujate iki šių dienų?
Man buvo devyneri, kai į fizinio lavinimo pamoką atėjo kažkoks dėdė ir aukščiausius penkis berniukus pakvietė į kažkokį būrelį.
Tuo metu nesupratau, į kokį. Tokios sporto šakos, kaip tinklinis, nežinojau. Į pirmąją treniruotę mūsų susirinko 50. Po savaitės liko 40, po mėnesio – 20, o po metų likau vienas.
Grupė iširo. Tada tėtis surado kitoje mokykloje veikiančią tinklinio grupę, kurią treniravo Romas Strockis.
Atsirado nauji draugai, buvo smagu. Tuo metu treniruotės buvo vienintelė pramoga.
Lietuvos tinklinio specialistai jus vadina vienu geriausių šalies jungiančiųjų žaidėjų per visą mūsų šalies tinklinio istoriją. Kaip prasidėjo jūsų profesionalios treniruotės, kas buvo jūsų etalonas, iš kurio mokėtės ir į kurį norėjote lygiuotis?
Kai buvau 16-os, buvau pakviestas profesionaliai treniruotis į sporto internatą Vilniuje.
Treneris, buvęs legendinės komandos „Kuro aparatūra“ jungiantysis žaidėjas Jonas Adomaitis, gal kokias penkias valandas įkalbinėjo tėvus, kad jie išleistų mane mokytis į sporto internatą.
Įkalbėjo. Taip prasidėjo profesionalus sportas. Manau, kad daugiausiai įgūdžių ir žinių gavau iš Jono Adomaičio.
Dabar pagalvoju, kaip reikėjo vienam žmogui 15 berniukų įkalbinti važiuoti į sporto internatą, sutarti su jų tėvais, vadovauti treniruotėms dukart per dieną, surasti pinigų jų gyvenimui, maistui, varžyboms. Tai tikrai viskas turi žavesio.
Kodėl būdamas vienu geriausių Lietuvos salės tinklinio žaidėjų vėliau didesnį dėmesį ėmėte skirti paplūdimio tinkliniui?
Lenkijoje žaidėme Europos salės tinklinio taurės varžybas su jų klubu. Buvome labai geros sportinės formos ir tikėjomės laimėti.
Bet mūsų komandos fiziniai duomenys neleido net pagalvoti apie pergalę. Mums mušė kamuolius virš užtvaros, nes lenkai buvo vidutiniškai 15-20 centimetrų aukštesni už mus.
Supratau, kad, norint būti konkurencingu pasaulyje, reikia rinktis kitą sporto pakraipą, kur gudrumu turi galimybę įveikti fiziškai geresnių duomenų komandas.
1997-aisiais pirmą kartą tapote Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionu, dalyvavote pasaulio čempionatų etapuose, Europos čempionatų finalinėse varžybose. Kokius savo pasiekimus labiausiai vertinate?
Europos paplūdimio tinklinio čempionato etapas – pirma vieta, pirmasis pasaulio sniego tinklinio čempionatas – pirma vieta, Europos paplūdimio tinklinio čempionato finalas – devinta vieta galutinėje įskaitoje.
Septynis kartus laimėjote tuo metu stambiausius Lietuvoje tarptautinius paplūdimio tinklinio turnyrus „Palangos taurė“. Kas išliko atmintyje?
1994-2008 metais svarbiausios Lietuvoje tarptautinės paplūdimio tinklinio varžybos vykdavo Palangoje, kurių organizatorius buvo Audronius Macius.
Į varžybas susirinkdavo visos pajėgiausios rytų Europos šalių vyrų komandos, jas stebėdavo tūkstančiai žiūrovų.
Iki šiol užsienio šalių tinklininkai klausia, ar Palangoje tebevyksta varžybos.
Palanga – ta vieta, kur mūsų mėgstama sporto šaka turėtų būti labiausiai plėtojama.
Norisi tikėti, kad Palangoje atsiras entuziastų ir ateityje geriausi sportininkai vėl galės rungtyniauti pajūryje.
Kodėl baigęs sportinę karjerą nusprendėte treniruoti jaunimą?
Kai dalyvavome Europos ir pasaulio čempionatų etapuose, neturėjome paplūdimio tinklinio trenerio.
Atvykus į varžybas, eidavau klausytis, ką kitų šalių komandų treneriai pataria savo sportininkams.
Tuo metu nebuvo Youtube, nebuvo jokios informacijos. Tada pagalvojau, kad, jei savo žinias perduosiu jaunam, gabiam sportininkui, jis gali būti ne 9-as, o pirmas-trečias Europoje ar pasaulyje.
Tačiau, pasirodo, ne taip paprasta. Pirmiausiai reikia atrasti sportininką, kuriam tai būtų įdomu.
Matydamas šviesią Lietuvos paplūdimio tinklinio ateitį, 2010-aisiais atidarėte pirmą Lietuvoje uždarą paplūdimio tinklinio aikštyną Vilniuje, kuris tapo dideliu postūmiu populiarinti šią sporto šaką.
Šiuo metu Lietuvoje yra 13-15 uždarų paplūdimio tinklinio aikštynų. Jau sunku spėti ir skaičiuoti, kiek jų yra, nes per metus atsidaro 3-4 nauji.
Kiek žinau, per metus Lietuvoje įrengiama 150-200 naujų atvirų tinklinio aikštelių.
Dabar, jei kaimo sodyba yra be tinklinio aikštelės, jau minusas. Mėgėjų sportas populiarėja neįtikėtinais tempais.
Kaip jums 2011-aisiais savo sporto klubo „Auksma“ lėšomis pavyko įrengti paplūdimio tinklinio aikštyną prie Baltojo tilto, kuris netrukus tapo tikru šios sporto šakos entuziastų traukos centru?
Tuo metu prie Baltojo tilto buvo įrengtos trys nekokybiškos, neprižiūrimos aikštelės ir nebuvo, kas jas administruotų.
Žmonės skambino į savivaldybę ir klausė, kas už tai atsakingas? Su savivaldybe man pavyko sutarti, kad ji leistų mūsų lėšomis įrengti kokybiškesnį aikštyną ir jį prižiūrėti.
Nuo 2011 metų aikštyne organizavau Europos jaunių čempionatus, olimpinės atrankos varžybas, kitus Lietuvos ir tarptautinius renginius.
Dabar Vilniaus savivaldybė skyrė lėšų ir turime dar gražesnį aikštyną miesto centre.
Kiek man teko keliauti po pasaulį ir dalyvauti varžybose, manau, kad turime gražiausią stacionarų ( ne atvežtinį ) paplūdimio tinklinio aikštyną pasaulyje. Tuo galima didžiuotis.
Kaip dabar gyvuoja jūsų vadovaujama „Auksma“?
Visada galima skųstis, kad trūksta pagalbos, pinigų. Šiaip turėtumėme džiaugtis, kad gyvename laisvoje šalyje ir niekas mums netrukdo daryti tai, ką norime.
Kaip bebūtų keista, tačiau svariausi mano ir auklėtinių pasiekimai buvo tada, kai nebuvo jokio valstybinio finansavimo.
Todėl, manau, daugiausiai lemia žmonių entuziazmas ir tikslų siekimas.
Sėkmingai vadovavote Lietuvos tinklinio federacijai (2011-2016 m.), buvote gerbiamas mūsų šalies tinklinio bendruomenės, tačiau antrosios kadencijos nutarėte nesiekti. Nusprendėtе kandidatuoti tik į viceprezidento postą ir būti atsakingas už paplūdimio tinklinį. Ar nepadarėte klaidos ir dėl to dabar nesigailite?
Niekada nesvajojau būti federacijos prezidentu, visada labiau traukė sportas.
Po nepriklausomybės atkūrimo federacija merdėjo, reikėjo kažką daryti, kad mūsų sporto šaka išliktų ir vystytųsi.
Nuo 2011 metų pradėjome organizuoti tarptautinius renginius, atgaivinome Lietuvos nacionalines vyrų ir moterų rinktines. Prasidėjo veikla.
Esu įsitikinęs, kad federacijos vadovas turi būti geras administratorius. Dabar federacijai vadovaujantis Darius Čerka, manau, puikiai tinka šioms pareigoms.
Lietuvos tinklinio federacija yra visuomeninė organizacija, turinti gerą veikos administravimą, skaidrią buhalteriją, darbščius darbuotojus ir gerą veiklos viešinimą.
Ką norėtumėte patarti sportininkams, siekiantiems aukščiausių tikslų?
Nereikėtų tikėtis, kad, atėjęs į vieną ar dvi treniruotes, būsi geriausias pasaulyje.
Nereikėtų tikėtis, kad visko jus išmokys treneris, teks domėtis ir patiems. Treniruotė nesibaigia iš jos išėjus.
Tuo turite gyventi visą laiką. Jei jums kas nepavyksta, galvokit, ką turite padaryti, kad pavyktų.
Norint būti geriausiu pasaulyje, reikia mokėti viską, ką moka geriausieji ir dar truputį daugiau.
Reikia norėti išmokti, domėtis tuo, ką darai, ir tobulėti. Kitaip nieko nebus. Beje, pirmiausiai reikia norėti būti geriausiu pasaulyje ir tvirtai tikėti, kad tu juo būsi.
Kokią didžiausią svajonę norėtumėte įgyvendinti?
Per Europos ir pasaulio jaunių bei jaunimo čempionatus su treniruojamomis merginomis laimėjome visų spalvų medalius.
Tačiau suaugusiųjų grupėje neturime nė vienos komandos, patenkančios į olimpines žaidynes ar pasaulio čempionato finalines varžybas.
Reikėtų perrašyti tą istoriją, ir tikrai tikiu, kad neprabėgs nė penkeri metai ir mes tokią komandą turėsime.
