„Kad judesys yra privilegija, turbūt nesusimąstome tol, kol turime visas galimybes judėti taip, kaip tik norime“, – sako viena „Frame Running LT“ komandos narių. Juk iš tiesų sportas padeda jaustis visaverčiu visuomenės nariu. Svarbiausia pasirinkti sporto šaką, kuri džiugintų, gerintų kasdienę savijautą ar net motyvuotų siekti aukštesnių tikslų.
Daugiau nei judumo priemonė
Europos Sąjungoje triratis pripažįstamas kaip neįgaliųjų techninės pagalbos priemonė, kompensuojanti judėjimo funkcijų sutrikimus ir sudaranti sąlygas savarankiškam žmogaus judėjimui patalpoje, mokyklos sporto salėje, gatvėje, dviračių take, pievoje, parke ar miško keliuke ir pan.
Triračius dažniausiai renkasi asmenys, sergantys cerebriniu paralyžiumi, turintys neurologinių, eisenos ir pusiausvyros sutrikimų, taip pat pacientai po galvos ar stuburo insultų, amputantai. „Mūsų praktikoje yra atvejų, kuomet triračiu juda ir daugiau negalių turintys žmonės, pavyzdžiui, turintys regėjimo sutrikimų, tokiu atveju jie juda su asistento pagalba“, – sako Lietuvos triračių sporto asociacijos (LTSA) prezidentė Aušra Kriškoviecienė, pridurdama, kad triratį nuo kitų metų siūloma įtraukti į kompensuojamųjų priemonių sąrašą.
Kaip teigia LTSA prezidentė, bėgimas su triračiu (angl. Frame Running) – tai fizinio aktyvumo forma arba sportas, kuris žmonėms su negalia suteikia galimybę aktyviai judėti patiems, lavinti savo fizines funkcijas, stiprina šių žmonių emocinę sveikatą, bendruomeniškumą, savarankiškumą; skatina įsitraukimą į socialines veiklas ir sveikesnę gyvenseną.
„Triračių sportas taip pat motyvuoja kryptingai siekti tikslo ir leidžia patirti sportinio rezultato pasiekimo džiaugsmą. Taigi, nauda yra ne tik sportinė – bėgimas su triračiu turi reikšmingą poveikį žmonių su negalia fizinei, psichologinei ir socialinei gerovei“, – sako ji.
Ką rodo moksliniai tyrimai?
„Mokslinių tyrimų duomenys rodo žmonių, kurie reguliariai naudoja bėgimo triračius fiziniam aktyvumui, funkcinių sveikatos rodiklių gerėjimą jau po 8-12 savaičių ir teigiamą tęstinį poveikį fizinei bei psichologinei būsenai“, – sako A.Kriškoviecienė.
Ankstyvas ir nuoseklus triračio naudojimas gali lemti ilgalaikes teigiamas pasekmes: padidinti ir padėti išlaikyti judrumą, stiprinti savarankiškumą bei įgalinti aktyvesniam dalyvavimui socialiniame ir kasdieniame gyvenime. Juk žmogui, turinčiam sunkią judėjimo negalią, svarbu ne tik galimybė savarankiškai nueiti nuo lovos iki vonios kambario ar virtuvės, bet ir turėti realią galimybę savarankiškai judėti gamtoje, pabūti ir bendrauti su kitais žmonėmis, būti matomam visuomenėje.
„Triračio pagalba judantys žmonės aktyviai dalyvauja Lietuvos miestuose vykstančiuose bėgimuose ir kituose sporto ar aktyvaus laisvalaikio renginiuose, džiaugiasi judėjimo laisve bėgdami kartu su kitais dalyviais. Vaikai su triračiu bėga 200 metrų distancijas, o suaugusieji 1, 3 ar 5 kilometrus. Tai ir yra tikroji įtrauktis į bendrystę, visuomenės gyvenimą“, – pasakojo A.Kriškoviecienė.
LTSA prezidentė akcentuoja, kad triračių sportas mažina socialinę atskirtį, nes asmenys su negalia sportuoja su kitais atletais, kartu dalyvauja varžybose, keliauja, susipažįsta vieni su kitais. „Tai suteikia galimybę žmogui būti ne „žmogumi su negalia“, bet ir sportininku, turinčiu tikslus, rezultatą, komandą ir varžovus“, – pastebi ji.
Šia sporto šaka užsiimantys atletai jau yra iškovoję sidabro ir bronzos medalių Pasaulio čempionatuose Paryžiuje bei Japonijoje. Šiemet sportininkai dalyvavo tarptautinėse varžybose Šveicarijoje, Danijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Druskininkuose vyko tarptautinė triračių sporto stovykla ir varžybos. „2027 m. laukia Pasaulio paračempionatas Uzbekistane, o svarbiausias startas bus 2028 metų Los Andželo paralimpinėse žaidynėse, kuriose ši sporto rungtis startuos pirmą kartą“, – vardijo A.Kriškoviecienė.
Komentarai
„Frame Running LT“ komandos narė Justina Germanavičiūtė iš Kauno:
– Bėgimas su triračiu yra galimybė jaustis laisviau savo kūne. Tai teisė būti tarp visų (šiuo ar kitu būdu) judančių ir būdas neatsilikti nuo tų, kurių pašonėje norisi judėti drauge. Tai – dar viena spalva gyvenimo paletėje, dar vienas patyrimas, išsišakojantis į daug atskirų nuotykių. Tai netgi būdas susipažinti su iki šiol menkai pažintomis savo charakterio savybėmis ir po truputį keisti suvokimą apie save.
„Frame Running LT“ komandos narė Ingrida Grišiūtė iš Mažeikių:
– Su triračiu sportuoju 10 metų. Man patinka, kad bėgimas gerina sveikatą, padeda raumenims stiprėti. Patinka sportuoti, nes galiu keliauti ir susipažinti su kitų šalių sportininkais, gerėja mano sveikata. Dukrytė mato sportuojančią mamą ir sako, kad užaugusi bus tokia pati kaip aš. Esu pavyzdys jai. Palinkėčiau kiekvienam abejojančiam nebijoti ir išbandyti bėgimą su triračiu.
„Frame Running LT“ komandos narys Matas Butkus iš Klaipėdos:
-Aš bėgioju su triračiu, nes noriu siekti rezultato, dalyvauti varžybose, stovyklose. Turiu puikią trenerę, kuri visada mane palaiko, man net nekyla klausimų ir abejonių, kodėl sportuoju. Mano manymu, kiekvienas sportininkas, atsižvelgdamas į realias galimybes, turi siekti aukščiausių tikslų. Vienų sportininkų galimybės yra mažesnės, kitų didesnės, tačiau svarbiausias momentas yra begalinis atsidavimas ir kryptingas darbas tikslo link. Man yra labai svarbu viską daryti maksimaliai, kiek galiu, kad vėliau netektų gailėtis, jog ko nors nepadariau iki galo ir neišnaudojau visų galimybių. Taip pat labai svarbu ir bendruomenė. Man yra smagu jaustis jos dalimi.
Bėgimas – viso gyvenimo palydovas
Nuo vaikystės regos negalią turinti maratonininkė, paralimpietė Aušra Garunkšnyt ėsako, kad sportuoti pradėjo dar būdama pradinukė, paskatinta kūno kultūros mokytojų. Rimčiau sportuoti ir dalyvauti varžybose pradėjo paauglystėje, o nuo 2017 metų bėga maratonus.
Su gidu Linu Mikalainiu maratonus bėganti paralimpietė sako, kad bėgimas yra gana gerai pritaikyta sporto šaka akliesiems ir silpnaregiams.
„Bėgu dažniausiai visur, kur yra lygi danga, asfaltas arba stadionas. Viena niekada nebėgu miško takeliais. Man svarbiausia, kad būtų lygi danga, nebūtų jokių duobių ir panašių staigmenų“, – pasakojo sportininkė, paralimpinėse žaidynėse užėmusi 6-ąją vietą.
A.Garunkštytė sako, jog trenerių, kineziterapeutų, kurie dirbtų su žmonėmis, turinčiais įvairių negalių, Lietuvoje trūksta. Tačiau jai dėl to problemų nekyla. „Esu iš tų sportininkų, prie kurių lengva prisitaikyti, kadangi turiu tik regos sutrikimą. Gal tik kai kuriems treneriams būna sunkiau suprasti, kad aš prasčiau matau“, – sako Aušra.
Žmogui, kuris nori pradėti treniruotis, soprtininkė visų pirma patartų susirasti trenerį ir nebūti savamoksliu, nes tuomet dažniausiai neišvengiama skaudžių klaidų. „Svarbiausia rasti trenerį arba sportininką, kuris įkvepia ir nebijoti parašyti jam, kad nori pradėti judėti, gal išsikelti tikslą ir kartu jo siekti“, –patarė paralimpietė, šiuo metu besiruošianti spalio 25 dieną vyksiančiam Frankfurto maratonui.
Atletė įsitikinusi, kad išlikti aktyviam, nepaisant negalios, yra svarbu – visų pirma dėl sveikatos. „Jeigu nejudėsime, būsime pasyvūs, sveikata nuo to tikrai netaps geresnė, – sako ji. – Manau, kad sportas ne tik padeda gerinti sveikatą, bet ir duoda naujų patirčių bei pažinčių.“
UAB „Lietuvos sveikata“
