Marytė Marcinkevičiūtė
Rugsėjo 15 dieną vienam žymiausių Lietuvos sporto mokslininkų, biomedicinos ir socialinių mokslų daktarui, profesoriui Juozui Skernevičiui sukanka 95-eri.
Tai ryški asmenybė, sukūrusi sporto mokslo mokyklą, kurioje buvo išugdyta daug mokslininkų, konsultavo aukščiausių mokslo laipsnių ir vardų siekusius sporto mokslo kolegas.
Vadovaujantis jubiliato mokslinėmis rekomendacijomis, parengti 23 Europos, pasaulio, olimpinių žaidynių čempionai ir prizininkai – irkluotojai, penkiakovininkai, dviratininkai, baidarininkai.
Profesorius gyvas pavyzdys ir kaip vyresnio amžiaus žmogus gali būti sveikas, darbingas ir laimingas .
J. Skernevičius – buvęs lengvosios atletikos, slidinėjimo ir baidarių irklavimo sporto meistras, Lietuvos 20 km sportinio ėjimo rekordininkas (1954), 10 kartų Lietuvos slidinėjimo (1954-1963) ir 4 kartus baidarių irklavimo (1959-1960) čempionas.
2022 metais Lietuvos sporto apdovanojimuose J. Skernevičius buvo apdovanotas prizu „Už gyvenimo nuopelnus“.
Vienas geriausių jo mokinių, sporto mokslininkas, žurnalo „Sporto mokslas“ redaktorius Kazys Milašius teigia, kad didžiąją savo gyvenimo dalį būdamas šalia savo mokytojo J. Skernevičiaus, iš jo sėmėsi patirties, vertybių, kurios padėjo jam susiformuoti kaip asmenybei, ugdė kaip žmogų, didino profesinį meistriškumą ir mokslinio pažinimo brandumą.
Garbingą jubiliejų sutinkančio sporto mokslininko gyvenimo dešimtmečiai ištirpo lyg viena diena, tačiau jo sportinis azartas dega iki šiol, laikas nublanksta prieš jo energiją ir fizinį aktyvumą.
Neseniai J. Skernevičius sulaukė skambučio iš vieno žymiausių Lietuvos kardiologų, profesoriaus Prano Šerpyčio sūnaus, medicinos mokslų daktaro Roko Šerpyčio ir gavo pakvietimą dalyvauti televizijos laidoje, kurioje bus kalbama apie žmogaus ilgaamžiškumą.
„Esu šiek tiek sutrikęs. Anksčiau sakydavau, jog žmogaus ilgaamžiškumui didžiausios įtakos turi mityba, bet dabar esu tvirtai įsitikinęs, kad – judėjimas, plius nervų sistema.
Esu parašęs knygą „Gyvenki ilgai, sveikas, darbingas ir laimingas“, kurioje sugulė viso mano gyvenimo patirtis, mokslinių tyrimų pagrindas, kaip žmogui judėjimą pritaikyti gražiam gyvenimui.
Dabar labai norisi šią knygą papildyti, tačiau ne taip lengva surasti kelis tūkstančius jos leidybai“, – sako jubiliatas.
Visas vasaras J. Skernevičius praleidžia prie Žaliųjų ežerų, kur savo rankomis turi pasistatęs sodo namelį su centriniu šildymu, židiniu, kitais patogumais.
Jis kiekvieną dieną dviračiu su broliu, gyvenančiu šalia, arba vienas numina nuo 10 iki 17 kilometrų.
Kol vanduo ežere yra šiltas, plaukioja, nes puikiai žino, kad tokiame amžiuje plaukimas – geriausia fizinio aktyvumo forma.
„Praktiškai plaukioju visą gyvenimą, jaunystėje per dvi savaites išmokau visais būdais plaukti.
Plaukioju ne tik dėl savo sveikatos, bet todėl, kad man malonu. Plaukiant nebūna staigių judesių, neapkrauti sąnariai, kuriuos reikia tausoti, plaukimas suaktyvina kvėpavimo sistemą.
Šiemet mano maršrutas buvo penki kartai po 100 metrų. Pirmyn ir atgal kraulio būdu.
Paplaukiojus ar pavažinėjus dviračiu visada darau mankštą, turiu sudaręs jėgos pratimų kompleksą.
Kada gyvenu mieste, pusę valandos minu dviračio ergometrą, kurį prieš kelerius metus Kalėdų proga man padovanojo artimieji.
Judu, krutu, stiprinu savo organizmą. Aktyvinu nervų sistemą, fiziologines ir biochemines funkcijas.
Sporte atrandu savo amžinos jaunystės eliksyrą, gyvenimu galima džiaugtis ir senatvėje, tik reikia džiaugtis tuo, ką turi.
Kai kam dar vis padedu, nuvažiuoju į baidarių ir kanojų irklavimo varžybas Trakuose, domiuosi akademiniu irklavimu“, – mintimis dalijasi J.Skernevičius.
Jis džiaugiasi, kad į sporto mokslą pasinėrė pasaulio čempionas Alvydas Duonėla, su kuriuo anksčiau daug važinėjo po varžybas.
Dabar garsus irkluotojas studijuoja Klaipėdos universiteto ketvirtame kurse ir jam J. Skernevičius padėjo paruošti bakalauro darbą.
Disertaciją baigė rašyti pasaulio čempionato medalininkas baidarininkas Ričardas Nekriošius, kuriam profesorius irgi daug padėjo.
„Senti nesinori, tačiau senatvė pamažu vis labiau slegia. Atrodo, jog dar reikia daug ką padaryti, o pasižiūri – jau nebelieka laiko.
Gyvenimo saulėlydyje pavargstu kaip distancijos pabaigoje, tačiau savo jubiliejaus tikiuosi sulaukti“, – šypteli J.Skernevičius.
Jubiliatas išgyvena, kad labai susiaurėjo jo aplinka: iš 32 ruoštų mokslo daktarų jau 12 iškeliavo anapilin, išėjo ir nemažai jo auklėtinių bei darbuotojų, kad su rugsėjo 1-ąja jį pasveikino tik keturi žmonės.
„Suprantu, kad egzistuoju jau kažkur kitame pasaulyje, bet dar esu gyvas, šešis mėnesius leidžiu sode, o šešis – mieste, Žirmūnuose.
Suprastėjo mano matymas viena akimi, tačiau mano meilė knygoms stipresnė – skaitymo rutinos nemetu.
Stengiuosi kiekvieną dieną kažką skaityti, pasižiūriu žurnalų“, – akcentuoja jubiliatas.
Šiemet 100 metų jubiliejų sutinka kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Paklaustas, ar neketina palenktyniauti su juo ilgaamžiškumo lenktynėse, J.Skernevičius sako: „Prezidentą Valdą Adamkų labai gerbiu, man jo metai – tai įkvepiantis orumo ir šviesios senatvės pavyzdys, gyvas įrodymas, kad išmintis ir elegancija nepavaldi laikui.
Su susižavėjimu stebiu, kaip tvirtai ir oriai Prezidento metai atlaiko pačius stipriausius vėjus.
Nenoriu jo aplenkti, norėčiau, kad jis būtų minimas kaip ilgaamžis, Lietuvos žmonių mylimas Prezidentas.“
Visą gyvenimą atliekate sportininkų tyrimus, o ar savo organizmą irgi tiriatės?
Organizmą labiausiu tiriu savo pojūčiu. Žinau, kad dėl krūvių gali trikti širdies ritmas, jaustis tam tikras raumenų nuovargis.
Net tyrinėtojai nenustatys to, ką jaučiu. Širdies ritmas gali trikti dėl per didelių krūvių, mitybos, psichikos sutrikimų.
Visą savo gyvenimą praleidau sporte. Neblogai pavyko tvarkyti gyvenimą, neįsileidžiant blogybių, kurios griautų organizmą, trukdytų jam funkcionuoti pagal gamtos dėsnius.
Pavyko neblogai derinti tiek fizinį, tiek psichinį darbą su poilsiu, o nuovargį su atsigavimu.
Gimiau valstiečių šeimoje, Kašonių kaime netoli Jiezno. Jau 13 metų netekau tėvo, todėl teko imtis visų ūkininko darbų.
Kiekvieną dieną į mokyklą nueidavau, nuvažiuodavau dviračiu, kurį buvau nusipirkęs už parduotus obuolius, ar su savadarbėmis slidėmis po 5 km ir grįždavau atgal.
Gerai užsigrūdinau, genuose buvo užkoduota mano sveikata, tačiau ji didžiąja dalimi priklauso ir nuo mano valios, aktyvaus gyvenimo būdo, judėjimo.
Nuolat mankštintis visą gyvenimą skatinau savo vaikus Rūtą ir Arvydą, o dabar – anūkus ir proanūkius.
Kiek dabar turite to jaunimo?
Esu vienas turtingiausių Lietuvos, o gal netgi planetos žmonių: turiu penkis anūkus, šešis proanūkius ir dabar laukiu septinto.
Esu apsuptas savo artimųjų, vienišas nesijaučiu. Visi anūkai baigė aukštuosius mokslus, turi būstus, mašinas, gerus darbus, jiems padėti nereikia.
Kai anksčiau susižavėjau kalnų slidinėjimu, teko daug mokytis ir studijuoti šios sporto šakos subtilybių.
Meilę kalnų slidinėjimui įskiepijau ne tik savo vaikams (Rūta – daugkartinė Lietuvos čempionatų medalininkė), bet ir anūkams.
Jie labai gerai jaučiasi kalnuose, puikiai slidinėja. Anūkė Onutė, kuri dabar gyvena Portugalijoje ir Lietuvoje, netgi turi Lietuvos merginų čempionatų apdovanojimų.
Su savo jaunimu slidinėjome daug kur: Prancūzijos, Austrijos, Šveicarijos, Italijos Alpėse, Apatitų, Kaukazo, Tian Šanio, Balkanų pusiasalio, Rumunijos, Bulgarijos, Serbijos kalnuose.
Paskutinį kartą leidausi nuo Dolomitų Alpių Italijoje, būdamas 87-erių.
Visa mano šeima gyvena mėgėjišku sportu ir aš tuo džiaugiuosi. Prieš kelias dienas telefonu netgi pravedžiau plaukimo treniruotę Portugalijoje gyvenantiems dviem proanūkiams Nojui ir Vėjui, kuriems šešeri ir aštuoneri.
Esate net trijų sporto šakų sporto meistras, užkopėte į tris skirtingas sporto šakų viršūnes, ką jūs ten tikėjotės atrasti, ko ieškojote kiekvienoje naujoje sporto šakoje?
Trys sporto meistro vardai skamba kaip rimta priklausomybė nuo pergalių. Tačiau taip nebuvo.
Aktyviai sportavau 13-14 metų, tačiau olimpinių aukštumų nepavyko pasiekti, nors tapti olimpiečiu bandžiau lengvojoje atletikoje ir baidarių irklavime.
Priežastis aiški: tada dar nelabai supratau sporto psichologiją ir fiziologiją, treniruočių vyksmą.
Per savo didelį gobšumą pažinti ir išbandyti kitas sporto šakas negalėjau pasiekti tų rezultatų, kurių, galbūt, genetiškai nebuvo mano organizme.
Nesusivaldžiau, nesusikoncentravau vienoje tinkamiausioje – būtų kitas lygmuo.
Nieko nekalbate apie slidinėjimą, kur net 30 metų (1955-1986) dirbote Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyr. treneriu, padėjote tobulėti olimpiniams čempionams Vidai Mogenytei- Vencienei ir Algimantui Šalnai, buvote ilgametis Lietuvos slidinėjimo federacijos pirmininkas.
Slidinėjimas – mano gyvenimo dalis, suaugęs manyje. Parašiau septynias knygeles ir du vadovėlius apie slidinėjimą.
Slidinėjimo treneriu pradėjau dirbti nuo 1952-ųjų, būdamas antrakursis. Tačiau rimtesnis darbas prasidėjo, ėmus dirbti VPI.
Prisiminus tas sąlygas, kuriomis teko pačiam slidinėti ir ugdyti savo auklėtinius – šiurpuliukai kūnu nubėga.
Tačiau gyvenome tokiomis sąlygomis ir atrodė, jog taip ir turi būti. Pavyko išugdyti 46 Lietuvos slidinėjimo čempionus, slidinėjimu užkrėčiau ir savo žmoną Birutę.
Ji buvo gimnastė ir plaukikė. Abu studijavome Kūno kultūros institute ir ją prikalbinau lankyti slidinėjimą.
Slidininke ji tapo neprasta, net 14 kartų Lietuvos čempionė. Abu aukso žiedus sumainėme tą pačią 1955 metų dieną, kai vyko KKI absolventų išleistuvės.
Abu gavome paskyrimus į Vilnių. Birutė buvo didelė mano pagalbininkė, Lietuvos moterų rinktinės trenerė, sporto mokslininkė, 1973 apgynė disertaciją.
Jos 15 auklėtinių tapo SSRS sporto meistrais. Mums gerai sekėsi: treniravome daug ypač puikių žmonių, kurie turėjo slidinėjimo gabumų, pasiekė sporto aukštumas, kiti tapo labai gerais treneriais.
Septyni mano auklėtiniai apsigynė daktaro disertacijas, keturi tapo profesoriais.
Tačiau 2006-aisiais Birutę išlydėjau amžinybėn. Ne šaltas oras snieginguose SSRS rajonuose, o negailestingos saulės spinduliai sutuoktinei suformavo plaučiuose vėžį.
Skaudi netektis sugriovė visą mano gyvenimo ašį, išjungė šviesą laboratorijoje, kurioje kartu kūrėme ateities planus.
Padėjo nepalūžti vaikai, anūkai. Savotiška kompensacija buvo ta, kad dukra Rūta vietoj mamos atėjo dirbti į laboratoriją.
Slidinėjimui pašventėte daug metų, o dabar ar dar turite slides?
Turiu, tačiau didesnę dalį jų jau išdalinau. Prie savo namų Žirmūnuose turiu puikią slidinėjimo trasą, kurią su dideliu malonu įveikdavau dar iki 2024 metų.
Trasoje sukeldavau tikrą furorą ir susišluodavau praeivių žvilgsnius. Visą laiką galvojau, kad, jeigu negalėsiu slidinėti ar leistis nuo kalnų, nebūsiu aš, o nukaršęs senelis.
Tačiau dabar jau nešliuožiu, nes sutrikusi koordinacija, mano slidinėjimo įgūdžiai yra įšaldyti laike.
Kada jūs pajutote, kad sporto mokslas – jūsų pašaukimas?
Būnant 35-erių. Puikiai supratau, koks sudėtingas didelio meistriškumo sportininkų rengimas, kiek reikia turėti plataus profilio ir konkrečių tos sporto šakos žinių.
Kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau kilo klaustukų. Teko pasitelkti mokslo tyrimų pagalbą.
Iškilo kur kas daugiau problemų, kurių sprendimui reikalingas specialios tyrimo metodikos, subjektai, objektai, materialiniai ištekliai ir žmoniškieji resursai.
Rašant biomedicinos mokslų kandidato disertaciją, mane konsultavo akademikas Vladas Lašas, tačiau 1966 metais jis mirė.
Buvo nelengva, tačiau savo tikslą pasiekiau, disertaciją apgyniau 1969-aisiais.
Iš V. Lašo mokinių buvau paskutinysis, 23-ias, kuriam pavyko apginti disertaciją.
Į sporto mokslo tyrimus pradėjau telkti kitus žmones, gebančius ir norinčius dalyvauti šioje veikloje.
Mokslas visose srityse yra pažangos kelias. Su sporto mokslu aktyviai draugavau iki 85 metų, visą laiką kažką tyrinėjau, ieškojau.
Nuo 80 metų iki 90-ies esu išleidęs penkias knygutes. Tai – savo biografinę knygą ir keturias mažesnes, susietas su sporto mokslu žmogaus veikloje.
Mokslininkui reikia daug skaityti, žengti koja kojon su gyvenimu. Atitrūkai nuo šiandienos gyvenimo ritmo ir iškart atsilikai.
Kuris jūsų karjeros dešimtmetis labiausiai įsiminė?
Visi įdomūs, turėjo tam tikrus akcentus. Tačiau gal labiausiai įsimintinas 1970-1990-ųjų laikotarpis, kuris buvo nors ir sunkus, bet produktyvus.
Buvau Lietuvos olimpinės rinktinės (šiuolaikinės penkiakovės, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo, plaukimo, sportinio ėjimo, dviračių treko, slidinėjimo) mokslinis vadovas, padėjau rengti sportininkus olimpinėms žaidynėms, konsultavau jų trenerius.
Man su bendraminčiais pavyko į aukštesnę pavarą perjungti kai kurių mūsų olimpiečių pasiruošimą, glaudus bendradarbiavimas leido mūsų sportininkams atrakinti savo maksimalų potencialą.
Turiu išlaikęs Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzinės dviratininkės Dianos Žiliūtės dovaną.
Stebėjau Grenoblio, Maskvos, Atėnų, Pekino ir Londono olimpines žaidynes, praturtėjau savo žiniomis.
Labiausiai didžiuojuosi ne savo mokslo atradimais, o mokiniais, kuriems padėjau žengti mokslo keliu.
Man vadovaujant ar konsultuojant, apginta per 40 daktaro disertacijų ir habilitacinių darbų. Visiems jų autoriams reikėjo skirti nemažai laiko, savo minčių, proto, jėgų.
Manau, kad gyvenime esate laimingas?
Tikriausiai gimiau po laiminga žvaigžde. Net 70 metų teko bendrauti su įvairių Lietuvos sporto šakų rinktinėmis, ilgai dirbti treneriu.
Neskaičiavau savo darbo valandų. Teko tyrinėti beveik visus mūsų olimpiečius, išsiaiškinti, kaip jų organizmas adaptuojasi, taikant fizinius krūvius.
Su sportininkais ir treneriais ieškojome teisingesnio kelio, kaip kopti į tą olimpą, išnaudoti visas žmogui duotas įgimtas gamtos savybes, nenusukti kur nors į klystkelius.
Ką patartumėte žmonėms, norintiems sulaukti jūsų amžiaus?
Visi turėtume suprasti, kad senatvė yra natūrali kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis.
Tačiau ir šiame amžiaus tarpsnyje dar galima protingai tvarkyti savo gyvenimą.
Gyvenimo kokybė daug priklauso nuo mūsų pastangų kurti santykį su aplinka, tausoti savo fizinę ir psichinę sveikatą, atsisakyti žalingų organizmui veiksnių.
Dar prieš šimtmetį filosofas ir sveikos gyvensenos propaguotojo Vydūnas rašė, kad prie stalo sėdi – į kapines eini. Sėdėjimas prie stalo simbolizuoja sąstingį.
Kiekviena valanda, praleista nejudant prie stalo, yra ne proga pailsėti, o tiesus, lėtas žingsnis link ligų ar netgi ankstyvos mirties.
95 metų gyvenimo tarpsnis yra turtingas didžiule patirtimi, gražiais prisiminimais, atliktais darbais, galimybe džiaugtis tuo, ką gyvenime sukūrėme.
Visiems linkėčiau tvarkyti savo gyvenimą taip, kad gyventumėte aktyviai, ilgai, sveiki ir laimingi.
***
Juozo Skernevičiaus vizitinė kortelė
Gimė 1931 m. rugsėjo 15 d. Kašonyse, Jiezno valsčiuje, Alytaus apskrityje..
1951 m., baigęs Jiezno vidurinę mokyklą, įstojo į Kūno kultūros institutą. 1955 m. įgijęs aukštojo mokslo diplomą, buvo paskirtas dirbti dėstytoju Vilniaus pedagoginiame institute.
SSRS sporto meistras: 1955 m. – lengvosios atletikos, 1957 m. – slidinėjimo, 1959 m. – baidarių irklavimo.
Lietuvos nusipelnęs treneris (1966 m.), Lietuvos nusipelnęs kūno kultūros ir sporto darbuotojas (1986 m.).
Dirbo VPU, kuris vėliau tapo Lietuvos edukologijos universitetu: buvo asistentas (1955–1971 m.), dėstytojas, docentas (nuo 1981 m.), profesorius (nuo 1986 m.), 1981–1991 m. – Sportinių žaidimų katedros vedėjas.
1969 m. apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją, 1971 m. suteiktas docento mokslinis vardas, 1986 m. – profesoriaus, 1994 m. apgintas socialinių mokslų srities habilitacinis darbas.
1972 m. įkūrė Sporto mokslo laboratoriją ir daugelį metų jai vadovavo. 2001 m. ši laboratorija buvo reorganizuota į VPU Sporto mokslo institutą.
Lietuvos sporto mokslo tarybos (1991–1994 m.), Lietuvos sporto mokslo ekspertų tarybos (1997–2005 m.) pirmininkas.
Buvęs Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo, šiuolaikinės penkiakovės, irklavimo, sportinio ėjimo, moterų dviračių treko olimpinių rinktinių rengimo mokslinis vadovas.
