Atrodo, viskas pagaliau susidėliojo: didelis projektas baigtas, namuose ramu, jokių gaisrų gesinti nereikia. Tačiau kartais vietoj lauktos ramybės nutinka priešingai: kai išorinio spaudimo sumažėja, žmogus ima stipriau jausti vidinę įtampą.
Psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako, kad šis paradoksas nėra toks jau retas: likti akis į akį su savo mintimis daugeliui pasirodo sunkiausia užduotis. Vieno tyrimo metu žmonės net verčiau pasirinko nupurtymą elektra.
Nerimas ir stresas daugeliui yra kasdienė patirtis. „Eurovaistinės“ inicijuoto Nacionalinio savijautos indekso (NSI) duomenys atskleidė, kad net pusė gyventojų patiria nerimą be aiškios priežasties, o stresą savo kasdieniame gyvenime jaučia maždaug 4 iš 10 gyventojų. Tačiau tik 38 proc. bent kartais skiria laiko atsipalaidavimui, o 34 proc. nenaudoja jokių atsipalaidavimo praktikų.
„Dažnai tikimės, kad savijauta pagerės savaime – kai baigsis įtemptas laikotarpis, kai išsispręs rūpesčiai. Tačiau tyrimo duomenys rodo, kad vidinė būsena ne visada atspindi išorines aplinkybes: beveik trečdalis gyventojų psichologinę būklę įvardija kaip vieną pagrindinių veiksnių, lemiančių jų bendrą savijautą – greta miego, nuovargio ar fizinių ligų. Tai svarbi įžvalga: gera savijauta priklauso ne tik nuo to, kiek problemų išsprendžiame aplink save, bet ir nuo įgūdžių, padedančių pasirūpinti savo emocine sveikata. Būtent todėl savijautą svarbu ne tik stebėti, bet ir mokytis ją sąmoningai puoselėti“, – sako Eglė Laskauskaitė, farmacijos ekspertė „Eurovaistinėje“.
Kai išorinio streso mažiau, labiau girdime save
Pasak D. Jakučionio, daug žmonių yra įpratę gyventi nuolatiniame veikimo režime – dirbti, planuoti, reaguoti, spręsti. Toks tempas vargina, bet kartu jis ir užpildo dėmesį. Kai veiklos sumažėja, nebelieka tiek išorinių užduočių, todėl į pirmą planą išeina vidinis pasaulis: mintys, emocijos, neišspręsti klausimai, nerimas.
„Žmogui dažnai būna sunku, nes tyloje jis pradeda aiškiau jausti tai, nuo ko įprastai pabėga pasinerdamas į veiklą, ekranus ar nuolatinį užimtumą. Jei nesame išmokę išbūti su savo vidumi, sustojimas gali būti patiriamas ne kaip poilsis, o kaip nejaukumas ar net įtampa“, – aiškina psichoterapeutas.
Jis priduria, kad tai labiau pasireiškia žmonėms, kurie ir taip yra linkę nerimauti. Vis dėlto net ir mažiau nerimastingam žmogui sustojus gali būti tiesiog nuobodu ar neįprasta, nes jis nežino, ką veikti su atsiradusiu laiku ir kur nukreipti dėmesį.
Tai gerai iliustruoja ir vienas plačiai cituojamas eksperimentas, kuriame dalyvių buvo paprašyta vos keliolika minučių pabūti vienumoje, be telefono, knygos ar kitų dirgiklių. Jie galėjo tiesiog ramiai pasėdėti su savo mintimis arba, panorėję, sau sukelti silpną elektros impulsą. Net 67 proc. vyrų ir 25 proc. moterų pasirinko impulsą.
Pasak D. Jakučionio, tai atskleidžia ne žmogaus norą sau pakenkti, o tai, kaip stipriai kartais trokštame bet kokio išorinio dirgiklio, kad tik nereikėtų likti vieniems su savo vidine patirtimi. Eksperimentas rodo, kad daugelis nesame išmokę ramiai išbūti su mintimis ir emocijomis, kurios iškyla sustojus. Vis dėlto šį gebėjimą galima palaipsniui lavinti.
Tikslas – ne ištuštinti galvą
Mokantis ramiai būti su savo mintimis, pirmiausia reikėtų pakeisti patį tikslą, pataria D. Jakučionis. Užuot siekus nieko nejausti ar visiškai nustoti galvoti, verta mokytis pastebėti kylančias mintis ir emocijas jų nevertinant.
„Jei žmogus nusprendžia, kad per 10 minučių privalo visiškai nurimti, jis susikuria dar vieną užduotį ir ima tikrinti, ar jau pavyko. Daug naudingesnis tikslas – leisti tam, ką jaučiate, kurį laiką pabūti. Mintis nėra nurodymas veikti, o emocija nėra pavojus vien todėl, kad ji nemaloni“, – pabrėžia specialistas.
Žmogui, kuriam net mintis apie dešimt minučių tyloje kelia nejaukumą, psichoterapeutas rekomenduoja pradėti nuo labai nedidelių žingsnių:
- Skirkite sau 60–90 sekundžių. Trumpam sustokite ir tik tuomet, kai toks laikas taps lengviau toleruojamas, jį pamažu ilginkite.
- Padėkite sau sutelkti dėmesį. Stebėkite kvėpavimą, pajuskite pėdas ant grindų arba įsiklausykite į aplinkos garsus. Tai padeda nepasinerti į minčių srautą.
- Įvardykite, kas vyksta. Pavyzdžiui: „Dabar jaučiu nerimą“, „krūtinėje jaučiu sunkumą“, „pastebiu mintį apie rytojų“. Toks paprastas įvardijimas moko stebėti savo vidų iš šalies.
- Stebėkite save nekritikuodami. Nereikia bausti savęs už tai, kad mintys klaidžioja ar kyla nemalonūs jausmai. Būtent jų pastebėjimas ir yra pratimo dalis.
D. Jakučionis pabrėžia, kad trumpas nejaukumas sustojus yra natūralus. Tačiau jei ramybės akimirkos nuolat sukelia stiprų nerimą, panikos pojūtį, miego sutrikimus, specialistas pataria nebandyti to paversti ištvermės išbandymu.
„Tokiais atvejais geriau pasikalbėti su psichikos sveikatos specialistu. Buvimas su savimi nėra įgimtas talentas, kurį vieni turi, o kiti – ne. Tai lavinamas gebėjimas, tačiau kartais jį saugiau mokytis su kito žmogaus pagalba“, – sako psichoterapeutas.
