Marytė Marcinkevičiūtė
Šiemet gegužės 23-ioji buvo įsimintina Lietuvos kultūrizmo legendai Remigijui Bimbai, kuris sutiko savo 50-ąjį gimtadienį.
Šio Lietuvos kultūrizmo architektu vadinamo žmogaus pusės amžiaus kelionė – tai ne tik daugybės metų intensyvaus darbo sporto salėje, bet ir nepalaužiamo charakterio ugdymas, griežta disciplina ir režimas.
Pirmasis lietuvis, 2014–2015 m. gavęs Tarptautinės kultūrizmo ir fitneso federacijos (IFBB) profesionalų lygos teisėjo licenciją – ne tik aistringas kultūrizmo puoselėtojas Lietuvoje, bet ir genealogijos, heraldikos, veksilologijos, kraštotyros ir istorijos tyrinėtojas.
Paklausiau jubiliejų sutikusio šio istorijos metraštininko ir geležinės valios puoselėtojo, kurio stiprybė – ne tik raumenyse, bet ir žiniose, ar jis permąsto savo karjerą, vertybes, galvoja apie savo naujus prioritetus:
„Man – 50. Tikiu, kad dar turiu bent 30 metų aktyvios veiklos. O kai ateis metas atsitraukti nuo konferencijų, leidinių ir organizacinių darbų, norėčiau grįžti prie paprastų dalykų – dirbti treneriu su vyresnio amžiaus žmonėms ir padėti jiems kuo ilgiau išlikti sveikiems.
Jei būdamas 80-ies, galėsiu treniruoti 80-mečius, vadinasi, gyvenimas pavyko.
50 metų jubiliejus man nėra tik graži data biografijoje. Tai proga trumpam sustoti, atsigręžti atgal ir su dėkingumu įvertinti nueitą kelią.
Per tuos metus mano gyvenime buvo daug skirtingų, bet labai prasmingų patirčių: sportininkas, treneris, teisėjas, organizatorius, leidėjas, genealogijos, heraldikos, veksilologijos, kraštotyros ir istorijos tyrinėtojas.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti skirtingos sritys, tačiau visas jas jungia viena mintis – žmogaus ugdymas, tapatybė, disciplina ir pagarba istorijai.
Kiekvienas etapas mane kažko išmokė: sportas – valios ir atsakomybės, trenerio darbas – suprasti žmogų, organizacinė veikla – telkti bendruomenę, o genealogija ir istorija – matyti save platesniame laiko ir valstybės kontekste.
Gyvenimas taip jau surėdytas, kad norėdamas tobulėti turi nuolat mokytis. Tą darau iki šiol.
Šiandien vis labiau suprantu, kad svarbiausia – ne vien asmeniniai pasiekimai ar gražūs įrašai biografijoje.
Per 50 metų subrandinau vieną paprastą tiesą: svarbiausia ne tai, ką pasieki pats, o ką palieki po savęs žmonėms, bendruomenei ir valstybei.
Todėl daug dėmesio skiriu projektams, kurie turi išliekamąją vertę: tarptautinėms konferencijoms, leidybai, sporto, kūno kultūros, istorijos ir kultūros paveldo puoselėjimui, jaunų žmonių ugdymui.
Bėgant metams prioritetai natūraliai keičiasi. Anksčiau daugiau galvojau apie rezultatus ir pergales, o šiandien vis labiau vertinu prasmingą veiklą, žmones, šeimą, sveikatą ir darbus, kurie, galbūt, bus svarbūs ne tik dabar, bet ir po daugelio metų.
Todėl 50-metį priimu ne kaip sustojimą, o kaip naują etapą, kuriame dar yra daug ką nuveikti“.
Gimėte ir augote Pasvalio rajone, Pumpėnuose, baigėte Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Mokyklos suole susipažinote su daugeliu sporto šakų, tačiau jūsų širdį užkariavo kultūrizmas. Kas jus ugdė ir įskiepijo meilę šiai sporto šakai ir kodėl būtent kultūrizmas?
Sportas mano gyvenime atsirado labai anksti. Mokykloje išbandžiau daug sporto šakų, tačiau kultūrizmas mane patraukė tuo, kad tai buvo ne tik fizinės jėgos, bet ir charakterio ugdymo sportas.
Tai individuali sporto šaka, kurioje negali apgauti nei savęs, nei kitų. Rezultatą lemia nuoseklus kasdienis darbas.
Kultūrizme tavo pagrindinis varžovas dažnai esi pats sau – turi kovoti, tartis ir susitarti su savimi.
Didelę įtaką man, tada dar mokiniui, darė aplinka, kurioje augau. Sunkiąją atletiką pradėjau lankyti dar penktoje klasėje.
Mano treneris buvo Algirdas Ananka. Tiesa, lankiau neilgai, tačiau tas pirmas prisilietimas prie štangos paliko įspūdį.
Aplinkui buvo draugai ir klasiokai, kurie mėgo kilnoti svarmenis, todėl, galima sakyti, užsikrėčiau ir aš.
Vėliau labai svarbus buvo kultūrizmo klubas „Atika“ Anykščiuose, kuriame sportavau.
Mano pirmasis kultūrizmo treneris buvo Vidas Janonis. Būtent klube pradėjau rimčiau suprasti, kas yra treniruotės, režimas, pasirengimas ir sportinis tikslas.
Nemažai mane formavo ir šeima. Nuo mažens buvau mokomas, kad paskirtą darbą reikia atlikti ne atmestinai, o gerai.
Negalėjau sustoti pusiaukelėje. Gaudavau iš tėvų užduotį ir ją turėdavau atlikti be atsikalbinėjimų.
Tuo metu gal ne visada tai supratau, bet šiandien matau, kad toks auklėjimas ugdė atsakomybę, pareigos jausmą ir nuoseklumą.
Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Lietuvos kūno kultūros institutą, kuris šiandien vadinasi Lietuvos sporto universitetas.
Iš mažo miestelio atvykau į Kauną ir man atsivėrė visai kitas pasaulis – naujos galimybės, stipresnė sporto aplinka, aukštesni tikslai.
Studijų metais didelę įtaką man padarė treneriai Drąsutis Krupovisovas, Raimundas Burneikis, taip pat vyresni ir jau patyrę atletai.
Mane visada žavėjo žmonės, kurie geba nuolat tobulinti save ir paskirti gyvenimą vienai veiklai.
Kultūrizme pamačiau ne tik estetiką ar sportinį rezultatą, bet ir žmogaus valios galimybes.
Būtent kultūrizmas mane užaugino kaip asmenybę – išmokė disciplinos, kantrybės, atsakomybės, siekti tikslo ir suprasti, kad dideli rezultatai neatsiranda per vieną dieną.
Ar nenusivylėte pasirinkęs Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį baigėte 2001-aisiais (tada jau Lietuvos kūno kultūros akademiją) ir apsigynėte sporto magistro laipsnį?
Sporto studijų kryptį pasirinkau tvirtai. Jau tada žinojau, kad savo gyvenimą noriu sieti su kultūrizmu, trenerio darbu ir sporto pasauliu. Sportas tuo metu jau buvo tapęs labai svarbia mano gyvenimo dalimi, todėl Lietuvos kūno kultūros akademija buvo natūralus ir sąmoningas pasirinkimas.
Šiuo pasirinkimu tikrai nenusivyliau. Akademija man suteikė ne tik profesinių žinių, bet ir platesnį požiūrį į žmogaus organizmą, sporto metodiką, pedagogiką, treniravimo procesą ir atsakomybę, dirbant su žmogumi.
Studijų metais sutikau daug profesionalių dėstytojų, trenerių ir bendraminčių, kurie dar labiau sustiprino mano pasirinkimą.
Mano Alma Mater suteikė tvirtą pagrindą tolimesnei trenerio, organizatoriaus ir pedagogo veiklai.
Sporto magistro studijos padėjo geriau suprasti treniravimo principus, žmogaus fiziologiją, sportininko rengimą ir ilgalaikio darbo svarbą.
Tos žinios man labai praverčia iki šiol – tiek dirbant su sportininkais, tiek konsultuojant žmones sveikatingumo ir fizinio aktyvumo klausimais.
Studijų metais 1997-aisiais tapote IFBB Lietuvos vyrų kultūrizmo čempionu svorio kategorijoje iki 90 kg. Kaip vertinate šį pasiekimą?
Iki tol jau buvau pasiekęs svarbių pergalių jaunimo varžybose. 1995–1997-aisiais laimėjau IFBB Lietuvos jaunimo kultūrizmo pirmenybes, o du kartus iškovojau ir absoliutaus nugalėtojo titulą.
Tai buvo labai reikšmingas etapas, kuris suteikė pasitikėjimo savimi ir parodė, jog pasirinktas kelias yra teisingas.
1997 metais iškovotas Lietuvos vyrų kultūrizmo čempiono titulas man buvo ypatingas sportinės karjeros įvertinimas.
Tai buvo didelio darbo, disciplinos, režimo ir pasiaukojimo rezultatas. Tokios pergalės neateina atsitiktinai – už jų slypi kasdienės treniruotės, savikontrolė ir labai aiškus tikslas.
Žinoma, šis pasiekimas labai motyvavo. Kai tampi čempionu, atsiranda dar didesnė atsakomybė prieš save, trenerius, sporto bendruomenę ir tuos, kurie tavimi tiki.
Šis titulas sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis ir paskatino toliau gilintis į sportą ne tik kaip atletui, bet ir kaip būsimam treneriui bei organizatoriui.
Tačiau laikui bėgant supratau, kad medaliai ir titulai yra tik viena sporto dalis.
Daug svarbiau tampa tai, kiek žmonių gali įkvėpti, perduoti savo sukauptos patirties ir kokį pėdsaką palieki sporto bendruomenėje.
Medaliai, titulai ir pareigos anksčiau ar vėliau tampa istorija. O žmonės, kuriems padėjai, idėjos, kurias įgyvendinai, ir darbai, kuriuos palikai, gyvena daug ilgiau.
Prasidėjo jūsų sporto organizatoriaus karjera. Kuris to laikotarpio įvykis jums suteikė daugiausia džiaugsmo ir pasididžiavimo?
Tas laikotarpis buvo labai intensyvus ir atsakingas. Lietuvos kultūrizmo federacijoje, kuri šiandien vadinasi Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacija, daug dėmesio skyriau trenerių rengimui, jų kvalifikacijos kėlimui, seminarų ir mokymų organizavimui, sportininkų pasirengimui tarptautinėms varžyboms.
Didžiausią džiaugsmą ir pasididžiavimą man suteikė galimybė prisidėti prie visos Lietuvos kultūrizmo sistemos stiprinimo.
Ypač svarbus buvo darbas su nacionaline rinktine, mokomųjų treniruočių stovyklų organizavimas, sportininkų pasirengimas Europos ir pasaulio čempionatams.
Didžiuojuosi, kad tuo laikotarpiu pavyko įgyvendinti kelis svarbius darbus: organizuoti trenerių kvalifikacijos kėlimo programą, seminarus ir mokymus, prisidėti prie teisėjų rengimo, sukurti klubų, sportininkų ir trenerių reitingavimo sistemą.
Visa tai padėjo kultūrizmui Lietuvoje tapti profesionalesniam ir labiau struktūruotam.
Atskirai norėčiau paminėti 2013 metus, kai veikė kvalifikacinių varžybų sistema.
Kultūrizmo varžybos buvo surengtos Anykščiuose, Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Jurbarke ir Šilutėje.
Sportininkai, nebandę jėgų kvalifikacinėse varžybose, negalėjo dalyvauti Lietuvos čempionate.
Ši sistema skatino atletų konkurenciją, didino jų meistriškumą ir kėlė bendrą varžybų lygį.
Man labai malonu, kad nors jau beveik 15 metų nesu federacijos valdybos narys, kai kurie tuo metu pradėti darbai ir projektai yra tęsiami iki šiol.
Jums pavyko išugdyti Europos ir pasaulio čempionatų prizininkę Živilę Dvareckaitę-Raudonienę. Kiek metų ėjote link šio tikslo?
Živilės sportiniai pasiekimai buvo ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas. Į aukštą lygį sporte neįmanoma ateiti greitai – tam reikia daug metų nuoseklaus darbo.
Dirbant su sportininku svarbiausia yra pasitikėjimas, disciplina ir bendras tikslas.
Džiaugiuosi, kad mano auklėtinė pasiekė svarių rezultatų Europos ir pasaulio čempionatuose.
Vėliau ji pasirinko profesionalės karjerą. Jų čempionate Živilė iškovojo bronzos medalį, laimėjo Arnoldo Schwarzeneggerio turnyrą Amerikoje. Ji puikai garsino Lietuvą.
Kiekvieno sportininko gyvenime ateina etapas, kai keičiasi prioritetai. Tačiau net ir pasibaigus aktyviai sportinei karjerai, sportas žmogui palieka labai daug – discipliną, gyvenimišką patirtį, stipresnį charakterį ir vertingas pamokas ateičiai.
2007–2009 metais dirbote asmeniniu treneriu Rusijoje, Norvegijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Ar įgijote neįkainojamos patirties?
Darbas Rusijoje, Norvegijoje ir Didžiojoje Britanijoje man suteikė labai daug profesinės ir gyvenimiškos patirties.
Kiekviena šalis turi savo sporto kultūrą, požiūrį į trenerio darbą, klientą, sveikatingumą.
Dirbdamas užsienyje išmokau prisitaikyti prie skirtingų žmonių, skirtingų mentalitetų ir darbo sistemų. Tai labai praplėtė mano akiratį.
Trenerio darbe svarbiausia ne vien metodikos, bet ir gebėjimas suprasti žmogų, motyvuoti, padėti jam keisti gyvenimo būdą.
Nuo 2010 metų gyvenate Vilniuje ir dirbate asmeniniu treneriu. Ar esate patenkintas tuo, ką darote?
Trenerio darbas man iki šiol teikia labai daug prasmės. Juo pradėjau dirbti dar būdamas studentu nuo 1995-ųjų.
Iš pradžių dirbau ne visą darbo dieną, o po kelias valandas po paskaitų, keletą kartų per savaitę.
Būdamas magistrantu jau dirbu visu etatu. Per tiek metų teko dirbti su labai įvairiais žmonėmis – nuo jaunų sportininkų iki vyresnio amžiaus.
Didžiausias įvertinimas treneriui yra ne medaliai, o žmogaus pokytis – geresnė sveikata, didesnis pasitikėjimas savimi, pagerėjusi gyvenimo kokybė.
Šiandien žmonės vis daugiau dėmesio skiria sveikatai, fiziniam aktyvumui, ilgaamžiškumui.
Mano tikslas treniruojant žmogų, kad jis taptų stipriu. Labai svarbu su amžiumi neprarasti jėgos ir raumenų. Džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie šio sąmoningumo ugdymo.
2003 metais tapote IFBB teisėju, 2014–2015-aisiais – IFBB profesionalų lygos teisėju. Kokiose aukšto lygio varžybose teko teisėjauti?
Pirmą kartą varžybos teisėjau 1996-aisiais. Taigi, šiemet švenčiu dar vieną jubiliejų – jau 30 metų, kaip teisėjauju varžybose.
Lietuvos kultūrizmo federacija 1999 metais man suteikė Lietuvos nacionalinės kategorijos teisėjo vardą.
Teisėjavimas tarptautinėse varžybose, kuriose teisėjauju nuo 2003-iųjų, yra labai atsakinga ir įdomi patirtis.
Teko teisėjauti įvairiose aukšto lygio IFBB varžybose, Europos ir pasaulio mėgėjų čempionatuose, stebėti stipriausius pasaulio atletus.
2014–2015 metais buvau pirmasis Lietuvoje, kuris turėjau IFBB profesionalų lygos teisėjo licenciją.
Ši teisėjo licencija suteikė galimybę teisėjauti profesionalų varžybose. Tokios varžybos leido pamatyti pasaulines sporto tendencijas, susipažinti su skirtingų šalių sportininkais, treneriais, organizatoriais.
Man, kaip teisėjui, visada yra svarbu objektyvumas, profesionalumas ir pagarba sportininkui. Teisėjavimas išmokė itin didelės atsakomybės.
Be kultūrizmo, didelis jūsų pomėgis yra genealogija, heraldika, veksilologija, kraštotyra, istorija. Kada ši veikla įsiveržė į jūsų gyvenimą?
Genealogija, heraldika, veksilologija, kraštotyra ir istorija mane domino nuo jaunystės.
Nuo mažens rūpėjo suprasti, iš kur esame kilę, kokia yra mano giminės, gimtojo krašto ir Lietuvos istorija. Didelę įtaką tam turėjo mokykla.
Vidurinėje mokykloje mano auklėtojas Gintaras Ražanskas buvo istorijos mokytojas.
Jis mokėjo sudominti istorija, todėl šis dalykas man tapo labai artimas. Tuo metu atsirado ir didesnė meilė knygoms, skaitymui, istoriniams pasakojimams.
Manau, kad pagarba knygai ir žinioms mūsų giminėje turi gilias šaknis. Mano protėviai kaupė knygas, turėjo bibliotekas, mėgo skaityti.
Esu girdėjęs pasakojimų, kad jie skaitydavo net naktimis prie žibalinės lempos. Tokie šeimos pasakojimai formuoja vidinį santykį su istorija ir atmintimi.
Vėliau šis domėjimasis tapo kur kas rimtesne veikla. Pradėjau rinkti archyvinę medžiagą, tyrinėti genealoginius ryšius, domėtis heraldika, vėliavų istorija, kraštotyra.
Pamažu supratau, kad tai nėra tik asmeninis pomėgis, bet ir ypač svarbi kultūros, istorinės atminties bei tapatybės dalis.
Genealogija žmogui padeda geriau suprasti savo šaknis, šeimos istoriją ir ryšį ne tik su kitu žmogumi, bet ir su kraštu bei valstybe.
Man ši veikla yra būdas sujungti praeitį su dabartimi ir perduoti sukauptą atmintį ateičiai.
2021 metais buvote išrinktas net trijų organizacijų prezidentu „Kultūrizmo akademijos“, „Genealogijos akademijos“, „Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto“. Kaip pavyksta viską derinti?
2021-ieji buvo itin intensyvūs ir kartu svarbūs mano gyvenime. Atsirado daug naujų atsakomybių, projektų ir tarptautinių veiklų.
Vis dėlto tokie darbai nėra vieno žmogaus nuopelnas. Viskas remiasi į komandą, bendraminčius, pasitikėjimą ir aiškią vidinę motyvaciją.
„Kultūrizmo akademijos“ veikla susijusi su sportu, sveikatingumu ir žmogaus fizine gerove.
Akademijoje siekiame šviesti žmones sveikatingumo, sporto ir ilgaamžiškumo klausimais, skatinti atsakingą požiūrį į fizinį aktyvumą, treniruočių kultūrą ir sveiką gyvenimo būdą.
„Genealogijos akademija“ man yra svarbi kaip bendruomeninė ir šviečiamoji organizacija.
Ji telkia žmones, besidominčius savo giminės istorija, kilme, archyviniais šaltiniais ir genealoginių tyrimų metodika.
Akademija leidžia periodinį leidinį „Genealogija“, kuriame publikuojami straipsniai apie giminių istorijas, genealoginius tyrimus, asmenybes, šaltinius ir istorinę atmintį.
Man svarbu, kad genealogija būtų suprantama ne tik kaip pavardžių ir datų rinkimas, bet kaip gyvas žmogaus ryšys su šeima, kraštu ir valstybės istorija.
„Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos institutas“ apima platesnę akademinę ir tarptautinę veiklą. Institutas vykdo kilmių, herbų ir vėliavų registrą, yra įsteigęs Alberto Vijūko-Kojalavičiaus atminimo medalį ir premiją, organizuoja tarptautinį kolokviumą „Genealogija, heraldika ir veksilologija“, tarptautinę konferenciją „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus skaitymai“, tarptautinius armigerių sambūrius. Taip pat leidžiame mokslinį periodinį leidinį „Genealogija, heraldika ir veksilologija“ ir bendradarbiaujame su tarptautinėmis organizacijomis.
Šios trys organizacijos iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtingos, tačiau jas jungia viena mintis – žmogaus ugdymas, tapatybės stiprinimas ir pagarbos istorijai, kultūrai bei sveikam gyvenimo būdui puoselėjimas.
Visa tai reikalauja daug darbo, tačiau kai veikla prasminga, atsiranda ir energijos.
2025 metais Prezidentūroje su kolege pristatėte Prezidento Valdo Adamkaus genealogiją. Kokie jūsų atradimai genealogijos srityje?
Prezidento Valdo Adamkaus genealogijos pristatymas Lietuvos Respublikos Prezidentūroje man buvo labai atsakingas ir prasmingas įvykis.
Pats susitikimas buvo šiltas, malonus ir įsimintinas. Man buvo ypač smalsu sužinoti, ar Prezidentas žinojo apie savo kilmingą kilmę ir tai, kad jo protėviai turėjo herbą.
Genealoginiai tyrimai dažnai leidžia atrasti netikėtų istorinių ryšių, geriau suprasti šeimų, giminių ir net valstybės istoriją.
Per daugelį metų esu sukaupęs didelę genealoginę duomenų bazę – mano asmeniniame genealoginiame medyje šiandien yra daugiau kaip 60 tūkstančių gentainių.
Tai ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas: archyvai, dokumentai, istoriniai šaltiniai, senosios metrikų knygos, bendravimas su žmonėmis.
Genealogijoje mane labiausiai žavi galimybė sujungti praeitį su dabartimi. Man svarbu ne tik tai, kiek giliai galima nueiti į praeitį, bet ir tai, kaip esame susiję vieni su kitais šiandien.
Kartais genealoginis ryšys gali susieti su klasės draugu, kaimynu, bendradarbiu ar visai netikėtai sutiktu žmogumi.
Todėl genealogija man nėra vien pavardžių ir datų rinkimas. Ji padeda geriau pažinti savo kilmę, suprasti šeimos istoriją ir kurti ryšius tarp žmonių.
Į ką dabar labiau norėtumėte susikoncentruoti: į karjerą, pomėgius ar laiką sau?
Manau, kad šiame gyvenimo etape vis svarbesnė tampa pusiausvyra. Karjera ir veikla man tebėra labai svarbios, tačiau ne mažiau reikšmingi yra pomėgiai, poilsis, sveikata, kelionės, naujos patirtys ir laikas su artimaisiais.
Šiandien labiausiai norisi susitelkti į ilgalaikius projektus, kurie turėtų išliekamąją vertę.
Vis dėlto svarbu, kad tie darbai būtų daromi ne tik iš pareigos, bet ir su vidiniu noru, malonumu bei tikėjimu jų prasme.
Su metais vis geriau suprantu, kad gyvenimo kokybę lemia ne darbo kiekis, o gebėjimas prasmingai dirbti, laiku sustoti, pailsėti ir pasidžiaugti tuo, kas jau sukurta.
Kas jūsų nuomone yra penki geriausi Lietuvos kultūristai per visą istoriją?
Tai labai sudėtingas klausimas, nes Lietuvos kultūrizmas turi jau daugiau kaip šešių dešimtmečių istoriją.
Per šį laiką buvo daug išskirtinių sportininkų, o kiekviena karta turėjo savo lyderius, kurie skirtingais laikotarpiais garsino Lietuvą ir prisidėjo prie šios sporto šakos augimo.
Nenorėčiau sudaryti griežto reitingo ar vienų sportininkų iškelti aukščiau kitų, nes kiekvienas laikmetis turėjo skirtingas sąlygas, varžybų sistemą ir galimybes.
Vis dėlto Lietuvos kultūrizmo istorijoje labai ryškų pėdsaką paliko tokie atletai kaip Vincas Dubickas, Saulius Misevičius, Rolandas Bučinskas, Rolandas Pocius, Olegas Žuras ir kiti Lietuvos kultūrizmą garsinę sportininkai.
Taip pat negalima nepaminėti Natalijos Murnikovienės, kuri pagrįstai laikoma viena ryškiausių visų laikų Lietuvos kultūrizmo asmenybių.
Ji tapo IFBB Europos ir pasaulio čempione, pasaulio porų čempione, pirmąja Lietuvos IFBB profesionale ir „Miss Olympia“ profesionalų varžybose du kartus iškovojo bronzos medalius.
N. Murnikovienė ne kartą buvo įvardijama geriausia Lietuvos kultūriste ir iki šiol išlieka viena tituluočiausių mūsų šalies sportininkių kultūrizmo istorijoje.
Kalbant apie geriausius kultūristus svarbu vertinti ne tik iškovotus titulus, bet ir jų indėlį į Lietuvos kultūrizmo tradiciją, pavyzdį jaunajai kartai bei sporto šakos autoriteto stiprinimą.
Praėjusiais metais Tenerifėje išmokote čiuožti banglente. Ar tai dar viena jūsų aistra?
Banglentės man buvo naujas ir labai įdomus iššūkis. Visada mėgau ir iki šiol mėgstu aktyvų gyvenimo būdą bei naujas patirtis.
Esu pramokęs slidinėti kalnų ir vandens slidėmis, todėl noras išbandyti banglentę buvo tarsi natūralus dar vienas žingsnis.
Čiuožimas banglente reikalauja ne tik fizinio pasirengimo, bet ir susikaupimo, pusiausvyros, kantrybės bei gebėjimo prisitaikyti prie gamtos.
Vandenyne greitai supranti, kad turi ne kovoti su banga, o ją pajusti ir prie jos prisitaikyti.
Man tai nėra profesionali aistra, tačiau ypač gera patirtis, primenanti, kad žmogus turi nuolat mokytis, atrasti kažką naujo ir nebijoti išeiti iš komforto zonos.
Kuriate Lietuvos kultūrizmo muziejų. Kada galvojate įgyvendinti šią svajonę?
Esu archyvaras, todėl natūraliai jau daug metų kaupiu ir sisteminu medžiagą, susijusią su Lietuvos jėgos sportų istorija, ypač kultūrizmu.
Lietuvos kultūrizmo muziejaus idėja gimė iš noro išsaugoti šią svarbią sporto istorijos dalį ir parodyti ją ateities kartoms.
Muziejuje norėčiau pristatyti penkias sporto šakas: kultūrizmą, galiūnų sportą, jėgos trikovę, sunkiąją atletiką ir svarsčių kilnojimą.
Per daugelį metų pavyko sukaupti daug unikalių eksponatų: medalių, taurių, nuotraukų, dokumentų, sportinės atributikos, leidinių ir kitų istorinių relikvijų.
Man svarbu, kad ši istorija nebūtų prarasta. Lietuvos kultūrizmas ir kiti jėgos sportai turi turtingą praeitį, stiprias asmenybes, daug nusipelniusių sportininkų, trenerių, teisėjų ir organizatorių.
Jų indėlis nusipelno būti įamžintas. Šiuo metu muziejaus projektas po truputį įgyvendinamas.
Tikiu, kad ateityje pavyks sukurti erdvę, kuri būtų svarbi ne tik sporto bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei – kaip Lietuvos sporto istorijos, atminties ir pagarbos žmonėms vieta.
Kokius dar naujus tikslus ar svajones norėtumėte įgyvendinti?
Nors gyvenime jau pavyko įgyvendinti nemažai projektų, tikslų ir svajonių, sustoti tikrai neketinu.
Man atrodo, kad žmogus gyvas tol, kol turi idėjų, planų ir noro kurti. Kai tik nustoji svajoti ir veikti, pradedi senti vidumi.
Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos srityje noriu toliau stiprinti Lietuvos matomumą tarptautinėje erdvėje.
Man svarbu, jog Vilnius ir Lietuva būtų žinomi kaip vieta, kur vyksta rimti akademiniai renginiai, susitinka tyrėjai, gimsta naujos idėjos ir bendri tarptautiniai projektai.
Todėl noriu tęsti konferencijų, kolokviumų, leidybos ir tarptautinio bendradarbiavimo darbus.
Taip pat labai svarbu ugdyti jaunąją kartą. Norisi, kad jauni žmonės domėtųsi savo kilme, šeimos istorija, Lietuvos valstybės paveldu, herbais, vėliavomis, istoriniais simboliais. Tai nėra vien praeitis – tai mūsų tapatybės pagrindas.
Sporto srityje man ypač svarbi sveikatingumo, ilgaamžiškumo ir fizinio aktyvumo kultūra.
Noriu, kad žmonės suprastų: sportas nėra tik kūno išvaizda. Sportas yra sveikata, disciplina, savivertė, geresnė gyvenimo kokybė ir ilgesnis aktyvus gyvenimas.
Jeigu reikėtų įvardyti vieną didžiausią tikslą, sakyčiau taip: noriu kurti darbus, kurie turėtų išliekamąją vertę.
Ne vienai dienai, ne vienam renginiui, ne vienai nuotraukai. Noriu, kad tai, ką darome šiandien, būtų naudinga žmonėms ir po daugelio metų.
