Ar „mėlynosios zonos“ – regionai, kur šimtamečių žmonių yra gerokai daugiau, – yra tikras fenomenas, ar tik gražus mitas? Genetikas Vaidas Dirsė sako, kad naujas mokslinis tyrimas patvirtino tokių vietovių egzistavimą, tačiau dalį ankstesnių „mėlynųjų zonų“ siūlo išbraukti iš sąrašo. Tai, pasak medicinos mokslų daktaro, yra svarbus signalas kiekvienam – turime ko pasimokyti, nes ilgaamžiškumas gali tiek stiprėti, tiek ir silpti keičiantis gyvenimo būdui.
Ilgaamžiškumas – vienas seniausių žmonijos troškimų. Tačiau „Eurovaistinės“ inicijuotas Nacionalinio savijautos indekso (NSI) tyrimas atskleidė, kad jis lietuviams – vis dar labiau svajonė nei sąmoningas tikslas: tik 9 proc. gyventojų ilgalaikę sveikatą laiko savo gyvenimo prioritetu. Tiesa, 1 iš 5 gyventojų tiki, kad ateityje žmonės galės gyventi daugiau nei 100 metų išlaikydami aukštą gyvenimo kokybę, o 44 proc. pripažįsta, kad mokslo pažanga šioje srityje vyksta, nors procesą vadina lėtu. Tačiau dalyje pasaulio 100-mečiai – gerokai įprastesnis vaizdas nei kitur.
„Ilgaamžiškumas šiandien daugeliui atrodo kaip ateities technologijų klausimas – kalbame apie mokslą, genetinius tyrimus ar papildus. Tačiau realybė paprastesnė: ilgaamžiškumas kuriamas kasdien – kiek žmogus juda, ką valgo, kaip miega ir kokius santykius kuria. Mokslas gali padėti suprasti mechanizmus, bet įpročiai lemia rezultatą – ir NSI tyrimas rodo, kad lietuviams dar trūksta žinių“, – sako Eglė Laskauskaitė, „Eurovaistinės“ farmacinės veiklos vadovė.
Kai kurios vietovės „mėlynosiomis zonomis“ vadintos per klaidą
Ilgaamžiškumo fenomenas, ilgą laiką siejamas su vadinamosiomis „mėlynomis zonomis“, šiandien vertinamas iš naujo. 2025 m. pabaigoje žurnale „The Gerontologist“ paskelbtas Steveno N. Austado ir Giovanni M. Peso tyrimas patvirtino, kad iš tiesų egzistuoja regionai, kuriuose žmonės gyvena neproporcingai ilgai ir sveikai. Tačiau kartu jis parodė ir kitą svarbią pusę – šios zonos nėra amžinos.
„Ilgą laiką buvome linkę manyti, kad „mėlynosios zonos“ – tarsi rojus žemėje, kur žmonės gyvena iki 100 metų dėl ypatingos mitybos ar gautų genų. Naujasis tyrimas iš esmės keičia šią perspektyvą“, – sako ilgaamžiškumo praktikų Lietuvoje pradininkas dr. V. Dirsė.
Mokslininkai, dar kartą įvertinę ilgaamžiškumo duomenis, patvirtino, kad kai kurie klasikiniai „mėlynųjų zonų“ regionai iš tiesų pasižymėjo išskirtine ilgaamžiškumo koncentracija. Vis dėlto tyrimas parodė, kad šis fenomenas nėra pastovus.
Pavyzdžiui, Okinava Japonijoje, ilgą laiką laikyta vienu ryškiausių ilgaamžiškumo pavyzdžių, šiandien jau nebeatitinka „mėlynosios zonos“ kriterijų – ilgiausiai gyvenusių gyventojų rodikliai išliko tik ankstesnėse kartose. Panaši tendencija stebima ir Nikojos regione Kosta Rikoje – nors duomenys laikomi patikimais, pati „mėlynoji zona“ per laiką reikšmingai susitraukė. Tyrėjai tai sieja su gyvenimo būdo, visuomenės sveikatos ir aplinkos pokyčiais.
„Mano, kaip mokslininko, vertinimu, tai ne „demaskavimas“, o gilesnė duomenų analizė. „Mėlynosios zonos“ nėra mitas. Jos yra realus fenomenas, bet jo interpretacija buvo per daug supaprastinta. Naujasis tyrimas ne sugriauna idėją, o ją patikslina: ilgaamžiškumas nėra tik vieno recepto rezultatas. Tai sudėtinga genetikos, aplinkos ir socialinių veiksnių sąveika“, – tyrimą komentuoja dr. V. Dirsė.
Naujos kandidatės rodo – ilgaamžiškumas nėra užkoduotas genuose
Remdamiesi duomenų patikra, tyrėjai patvirtino tik dvi „mėlynąsias zonas“: Sardiniją Italijoje ir Ikariją Graikijoje. Iš sąrašo pasiūlė išbraukti ne tik Okinavą, bet ir Nikoją Kosta Rikoje. Tačiau tyrime minimos ir kandidatės į naująsias „mėlynąsias zonas“: regionai Nyderlanduose, Kinijoje ir Martinikos sala Karibuose, tačiau tam patvirtinti dar trūksta ilgalaikių duomenų.
„Tai puikiai iliustruoja, kad genetika nėra likimas, bet jos svarba vis tiek išlieka. Ilgaamžiškumas gali būti „išjungiamas“ netinkamu gyvenimo būdu – ypač, kai tradicinė, sveika aplinka pakeičiama moderniu, sėdimu ir perdirbto maisto kupinu gyvenimu. Kitaip tariant, jei Sardinijos gyventojas iš ilgaamžių šeimų persikeltų gyventi į Niujorką ir perimtų tipišką vakarietišką mitybą bei įpročius, jo šansai sulaukti 100 metų drastiškai sumažėtų. Taigi, genai sukuria palankias sąlygas, bet gyvenimo būdas yra tarsi tas jungiklis, kuris juos „įjungia“ arba „išjungia“, – įsitikinęs genetikas.
Ko galima pasimokyti Lietuvoje?
Nepaisant mokslinių diskusijų, „mėlynosios zonos“ palieka neįkainojamą žinių bagažą. Danas Buettneris, ilgametis šių regionų tyrinėtojas, išskiria „Power Nine“ – 9 principus. Žvelgdamas į juos iš Lietuvos perspektyvos, dr. V. Dirsė įvardija 7 universaliausius, kuriuos gali pritaikyti kiekvienas:
1. Geriau judėkite natūraliai. „Mėlynųjų zonų“ šimtamečiai neišsiskiria tuo, kad labai daug sportuoja – jie renkasi natūralų judėjimą: dirba soduose, daug vaikšto. Jiems tai neatsiejama kasdienybės dalis. Lietuvoje galime rinktis laiptus vietoj lifto, išlipti iš troleibuso stotele anksčiau, ilgus pasivaikščiojimus paversti tradicija.
2. Turėkite tikslų (okinaviečiai tai vadina „ikigai“, Nikojos gyventojai – „plan de vida“. Pažodžiui – „Kas mane skatina keltis ryte?“). Tikslo turėjimas – prižiūrėti anūkus, užsiiminėti sodininkyste, rašyti memuarus – gali pratęsti gyvenimą 4–6 metais. Lietuvos pensininkams dažnai trūksta šios prasmės.
„NSI tyrimai rodo, kad net 21 proc. lietuvių tiki, jog ateityje gyvensime daugiau nei 100 metų, bet klausimas – ar turėsime dėl ko? Lietuvoje gyventojų paprašius nurodyti, kiek jų gyvenimas turi prasmę ar tikslą, rezultatas buvo 7,5 balo iš 10. Akivaizdu, kad prasmės puoselėjimas turėtų tapti visuomenine, o ne asmenine užduotimi“, – sako ilgaamžiškumo ekspertas.
3. Sumažinkite kalorijas. „Hara hachi bu“ – Okinavos taisyklė, liepianti valgyti tik iki 80 proc. sotumo. Tai natūraliai mažina kalorijų kiekį ir lėtina senėjimo procesus. Lietuvoje, kur porcijos dažnai didelės, vertėtų sąmoningai palikti lėkštėje tą penktadalį maisto.
4. Pirmenybė – augaliniam maistui. „Mėlynosiose zonose“ mėsą per mėnesį valgo tik apie 5 kartus. Pagrindas – pupelės, lęšiai, daržovės, grūdai. Tai nereiškia, kad būtina tapti veganu, bet tradicinėje lietuviškoje mityboje slypi didžiulis potencialas – tereikia sumažinti mėsos kiekį ir padidinti daržovių.
5. Bendraukite ir priklausykite bendruomenei. „Mėlynosiose zonose“ žmonės priklauso tikėjimo bendruomenei, šokių klubui arba tiesiog gyvena šeimomis kelių kartų namuose. Vienišumas yra toks pat žalingas kaip rūkymas. Lietuvoje, vienoje vienišiausių visuomenių Europoje, turime sąmoningai kurti ryšius – užsiimti veiklomis, bendrauti su kaimynais, puoselėti tarpusavio pagalbą.
6. Aplinka yra svarbiau už valią. Kurkite tokią aplinką, kurioje sveikas pasirinkimas yra ir lengvas pasirinkimas. Namuose laikykite vaisius ant stalo, o traškučius – aukštoje spintoje. Vaikščiokite parkais, o ne prie judrios gatvės. Sveiką gyvenseną paverskite malonia rutina, o ne kova su savo valia.
