Šiuolaikinis mokslas patvirtina: ėjimas jaunina mūsų kūną ir lėtina ląstelių senėjimą, o taip pat efektyviai veikia ir mūsų emocinę sveikatą. Kasdieniai žingsniai ne tik stiprina širdį, vidinė ramybė ir galimybė „perkrauti“ mintis kardinaliai keičia ir mūsų emocinę savijautą. Dovilė Petkevičiūtė – keliautoja, pėsčiomis įveikusi daugiau nei 4 tūkst. kilometrų nuo Meksikos iki Kanados sienos.
Šiuo metu ji yra kitame pasaulio gale ir ruošiasi naujam gyvenimo iššūkiui – pereiti Japoniją. Dovilei ėjimas yra ne tik fizinis veiksmas, bet ir emocinė kelionė. Mokslas pateikia skaičius, asmeninė Dovilės patirtis prideda tai, ko laboratorijose neišmatuosi – prasmę.
Emocijos kelionėje: kaip save „susirinkti“, kai norisi pasiduoti?
Žygiuojant tūkstančius kilometrų, nuovargis tampa nuolatiniu palydovu, o mintis apie minkštą viešbučio lovą aplanko dažniau nei norėtųsi prisipažinti. Dovilė neslepia: tokiose situacijose jai labiausia padeda artimiausio žmogaus palaikymas: „Kai yra pati sunkiausia situacija, aš pirmiausia atsiremsiu į savo sužadėtinį. Žinau, kad ten rasiu prieglobstį, pagalbą, paguodą ir motyvaciją“.
Be empatiško supratimo padeda ir konkretus, beveik matematinis, sąrašas, gautas iš kito keliautojo prieš kelionę per Ameriką.
„Tai sąrašas klausimų, kuriuos turi sau atsakyti susidūręs su emociniu iššūkiu, kai jau nori nutraukti kelionę. Tie klausimai skamba maždaug taip: kada paskutinį kartą maudeisi karštame duše? Kada paskutinį kartą valgei karštą maistą? Kada paskutinį kartą miegojai tikroje lovoje? Turi eiti klausimas po klausimo, kiekvieną klausimą atsakyti, įvykdyti tą punktą ir tik įvykdžius punktą rekomenduojama dar vieną savaitę palaukti. Jei ir tada supranti, kad nebegali – tuomet pirkti bilietą ir skristi namo ilsėtis“, – patirtimi dalinasi keliautoja.
Daiktas kuprinėje, emociškai „gelbstintis“ sunkiausią akimirką?
Nors kuprinės svoris žygyje skaičiuojamas gramais, didžiausią svorį emociškai turi ne daiktai, o žmonių gerumas. Dovilė pasakoja, kad labiausiai į priekį veda skanus maistas, o jeigu yra karšta – šalti gėrimai, o jei trūksta vandens – tiesiog vanduo.
„Nors klausimas – kas mano kuprinėje labiausiai padeda, bet iš patirties galiu pasakyti, kad daugiausiai padeda kitų žmonių suteikiama pagalba“, – atvirai dėsto Dovilė.
Keliautoja dalinasi, kad visame pasaulyje yra populiaru, tik skirtingai vadinasi, kai vietiniai gyventojai suteikia pagalbą keliautojams. Ta pagalba dažniausiai būna skanūs maisto produktai ar šalti gėrimai. Skirtingose kultūrose žmonės tikisi ir skirtingo atsako.
„Tarkim, Amerikoje tokiu būdu žmonės tarsi keliauja kartu su tavimi, tave palaiko. Japonijoje piligriminiuose keliuose yra tikima, kad padedantis žmogus ir sau paima kažkokią dalį tavo kelionės. Iš tikrųjų, kai žmonės savo laiku, pinigais ar resursais nori padėti ar netgi padėkoti tau, kad tu keliauji, suteikia labai labai daug stiprybės“, – sako mergina pėsčiomis perėjusi Ameriką.
Dėkingumas sau – svarbu
Sakoma, kad einant tolimus atstumus, pirmąsias dienas „kovojama“ su mintimis, o vėliau stoja tyla. Dovilė bent kol kas nėra patyrusi, kad vieną dieną mintys tiesiog išsijungia: „Manau, kad nėra tokio baigtinio taško žmogaus gyvenime, kur esi jau viską išmąstęs, viską išsprendęs ir viskas tau gerai“. Priešingai – ėjimas jai tapo erdve nuolatinei savianalizei ir dėkingumui.
„Man labai patinka atsižvelgti į tai, kiek aš nuėjau per savo gyvenimą, įvertinti ir sau už tai padėkoti. Esu pati papuolusi ir, man atrodo, dažnai pasitaiko, kai papuolama į tokį ratą, kur darai, darai, darai, darai, darai…. Bet jeigu to pats sau neįvertini – viskas, lieki uždaram burbule ir tada sunku. Reikia sau padėkoti. Už tai, kaip toli nuėjai, už tai, kiek padarei ir tada lengviau judėti pirmyn“.
Kiekvienam sava Japonija
Ėjimas gali būti visoks: tūkstančių kilometrų ekspedicija per Japoniją arba 15 minučių pasivaikščiojimas po darbo kasdien. Svarbiausia ne atstumas, o sąmoningumas.
„Kaip sako Dovilė, svarbu išmokti padėkoti sau už kiekvieną nužingsniuotą kilometrą. Mūsų tikslas – įkvėpti eksperimentuoti. Nebūtina rytoj pat kirsti žemyno, bet verta išbandyti, ką jūsų kūnui ir sielai duoda reguliarus judėjimas. Tai būdas atrasti savo ėjimo tempą, savo maršrutą ir savo vidinę ramybę“, – dalinasi „Toyota Ėjimo“ organizatoriai.
Šiuo metu Dovilės mintyse ir kūne – Japonija. Čia ji su sužadėtiniu Juliumi atskrido prieš kelias dienas ir jų laukia 3200 km maršrutas išilgai visą šalį. Tikslas – nuo pietų pasiekti pačią šiaurę. Dovilė atvirauja, kad tekančios saulės šalyje labiausiai laukia maisto. Norisi paragauti viską: egzotiškus patiekalus, geros, šviežios žuvies, taip pat labai smalsu pažinti žmones ir jų kultūrą. O kas kelia nerimo šiurpuliukus?
„Kai ėjome per Ameriką, „Pacific Crest Trail“ keliu, ėjome senu, gerai žinomu taku, išmintu tūkstančių žmonių. Kiekvienais metais juo eina šimtai žmonių ir viskas yra labai aišku. O per Japoniją eisime savo keliu. Tai reiškia, kad tiesiog eisime su žemėlapiu ir galvosime, kur tą dieną norime eiti: ar palei jūrą, ar norime išsukti į Japonijos Alpes, ar į didmiestį, ar norime kažkur nuošaliau. Tas maršruto nebuvimas ir nežinomybė, turbūt, kelia didžiausią baimę. Tačiau ta baimė yra be galo maloni“, – atvirauja Dovilė Petkevičiūtė.
Dovilė iš Japonijos grįžti nespės, tačiau visi ėjimo entuziastai susitinka „Toyota Ėjime“ gegužės 17-ąją Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje. Jubiliejinis, 10-asis, sporto projektas bendrai finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis.
Pitlane
