Autosportas lenktynininkei Gretai Šaduikytei pažįstamas nuo vaikystės. Tačiau jos santykis su šiuo sportu – neeilinis. Prieš beveik du dešimtmečius ralio varžybose žuvo jos tėtis, lenktynininkas Rolandas Šaduikis. Nors daugeliui tokia tragedija galėtų tapti priežastimi nusigręžti nuo ralio, Rolando dukros istorija susiklostė kitaip. Ilgainiui Greta pati įsitraukė į autosportą, o dabar ruošiasi dar vienam žingsniui – mergina ketina pati sėsti prie ralio automobilio vairo.
Ralio varžybas nutraukė sporto meistro žūtis
Rolandas Šaduikis buvo žinomas Lietuvos ralio lenktynininkas, aukščiausios šalies ralio lygos čempionas, aktyviai dalyvavęs šalies čempionatuose nuo 1998 metų. Per savo karjerą jis iškovojo ne vieną pergalę įvairiuose Lietuvos ralio čempionato etapuose – tarp jų „Vilnius“, „Aplink Lietuvą“, „Visaginas“, „Žemaitija“ ir kituose raliuose. 2005-aisiais jam suteiktas Lietuvos automobilių sporto meistro titulas. Tačiau sėkminga jo karjera nutrūko 2007-aisiais.
Tų metų spalį Lietuvos automobilių ralio čempionato etape „Kauno ruduo“ Kaišiadorių rajone Rolando Šaduikio vairuojamas „Honda Civic“ išlėkė iš trasos ir kelis kartus vertėsi. Per avariją Rolandas Šaduikis patyrė mirtinus sužalojimus. Įvykis sukrėtė visą šalies autosporto bendruomenę, o labiausiai – Šaduikių šeimą. Be tėčio tuomet liko dukra Greta ir sūnus Grantas.
Amžinojo poilsio Rolandas Šaduikis atgulė savo mamos ir senolių žemėje Anykščių rajone, Traupio kapinėse. Velioniui į karstą buvo įdėta tiek baikerių klubo „Iron X“ liemenė, tiek Lietuvos automobilių sporto meistro ženklelis. Rolandą Šaduikį į paskutinę kelionę iš Panevėžio į Traupį tuomet lydėjo kelių kilometrų ilgio kortežas, sudarytas iš motociklininkų, ralio lenktynininkų ir visų šią kilnią asmenybę pažinojusių bendražygių.
Tačiau praėjus beveik dvidešimčiai metų po Rolando Šaduikio žūties jo pavardė vis dar neužmiršta, o sportininko pėdomis žengia dabar jau pilnametė jo dukra Greta.
Autosportas domino nuo mažų dienų
Žuvusio ralio lenktynininko dukra Greta Šaduikytė pasakoja, kad tėčio karjeros ralyje metu ji pati į visas varžybas su šeima nevažiuodavo – lenktynes stebėjo vos kelis sykius. Kur kas įdomiau mergaitei tuomet buvo sukiotis garaže, kuriame būdavo ruošiamas ir prižiūrimas tėčio lenktyninis automobilis „Honda Civic“.
Kaip sako Greta, giliau domėtis tėčio rezultatais ir pasiekimais ji pradėjo tik gerokai vėliau po tėčio žūties, kai pati pasuko į automobilių sportą.
„Tuo metu, kai lenktyniavo tėtis, aš labiau mėgdavau laiką leisti su juo kartu prie automobilių tarp varžybų nei pačiose varžybose. Lakstydavau po garažą, pro stelažus su detalėmis, lipdavau į duobę po automobiliais. Tėtis turėjo įmonę, kurios veikla buvo automobiliai ir jų dalių prekyba, tai automobilių ten būdavo daug.
Tik vėliau, kai pati pradėjau domėtis automobilių sportu, atradau „e-WRC“ puslapį, kuriame radau informaciją apie visus tėčio startus ir pasiekimus. Simboliška tai, kad pirmasis tėčio ralis 1998-aisiais metais savo mieste – Panevėžyje. Dar smagiau yra tai, kad būtent šių metų Mini ralio sezone irgi numatytas etapas Panevėžyje. Taigi, ralio karjeroje kaip vairuotoja irgi važiuosiu tame krašte, kur pradėjo tėtis“, – pasakojo Greta Šaduikytė.
Ralio tema namuose tapo tabu
Greta Šaduikytė sako, kad po tų lemtingų 2007-ųjų metų varžybų, kuriose žuvo jos tėtis, Šaduikiams ralis tapo neeskaluojama tema – daugelį metų šeimoje nebuvo kalbama apie automobilių sportą. Nepaisant to, Greta Šaduikytė apie karjerą autosporte vis vien svajojo, tik tą iš pradžių darė tyliai.
„Tėčio žūtis – priežastis, dėl kurios automobilių sporte aš atsiradau taip vėlai, nors labai daug metų apie tai galvojau ir svajojau. Be to, labai laukiau, kada galėsiu gauti vairuotojo pažymėjimą. Labai norėjau vairuoti. Ir visą laiką mano galvoje sukosi noras dalyvauti automobilių sporte, bet žinojau, kad artimiesiems ši mano mintis tikrai nepatiks.
Buvo keletas mano užuominų apie norą važiuoti, bet iš artimųjų gaudavau atsakymus, kad geriau apie tai negalvočiau. Ilgą laiką apie ralį, autosportą niekas šeimoje nekalbėjo, o daugiau artimųjų, apart tėčio, kurie lenktyniautų, tuomet nebuvo.
Taip ir bėgo tie metai, kol galiausiai pasiryžau įgyvendinti savo svajonę. Man pačiai baimės autosportas nekėlė, tačiau tėčio žūtis privertė labiau galvoti apie savo saugumą. Esu sau pasakiusi, kad į ralio automobilį be pilnų saugos lankų ir be kaklo apsaugų niekada nesėsčiau. Nesvarbu, kokia lyga ir kokia mano rolė. Finansiškai tai kainuoja brangiau, bet sveikata yra brangesnė nei pačios brangiausios saugumo priemonės“, – kalbėjo Greta Šaduikytė.
Iš šeimos namų išsinešė dalelę tėčio auros
Apie tai, kad Šaduikių šeimoje iki tragedijos ralis buvo neatsiejama gyvenimo dalis, bylojo ir likę Rolando Šaduikio trofėjai. Vėliau dalį tėčio laimėtų titulų Greta Šaduikytė pasiėmė kartu su savimi, kai persikraustė gyventi atskirai.
„Tėvų namuose pilnos lentynos trofėjų. O kai aš ir brolis jau išsikraustėme į savo namus, pasiėmėme po dalelę tėčio laimėjimų. Aš į Vilnių pasiėmiau šiek tiek jo taurių, nuotraukų. Taip pat buvo likęs jo kombinezonas, apranga, kuri dėvima po kombinezonu, pirštinės. Aš tuos dalykus ne tik pasiėmiau, bet ir panaudojau. Net mano pirmieji slalomai, pirmasis sezonas buvo įveiktas dėvint mano tėčio pirštines. Vėliau šturmanaujant netgi naudojau tėčio aprangą, kuri dėvima po kombinezonu. Taigi, tėtis visuomet buvo su manimi“, – tvirtino Greta Šaduikytė.
Vos įsijungusi į autosporto veiklas nėrė aukščiausią šalies slalomo lygą
Greta Šaduikytė, kaip ir daugelis jaunų sportininkų, pirmiausia pasinėrė į automobilių slalomą, kuris yra puikus pradžiamokslis norint suprasti automobilio valdymą, pajusti fiziką, suvokti, kaip ir kokiose situacijose reikia elgtis su sportiniu automobiliu.
Įdomu tai, kad Greta Šaduikytė ilgai kojų neapšilinėjo ir stačia galva nėrė tiesiai į elitinę šalies lygą – Lietuvos automobilių slalomo čempionatą, kur jos moterų klasėje laukė stiprios, tituluotos ir didelę patirtį turinčios varžovės. Kad nebūtų per mažai iššūkių, Greta Šaduikytė slalomui pasirinko kiek neįprastą modelį. Nors kasdien ji važinėjo su priekine ašimi varomu „Toyota“, į slalomo trasas mergina leidosi galine ašimi varomu kultiniu „Mazda MX-5 Miata“ modeliu.
„Kadangi autosporto tema kurį laiką namuose buvo tabu, vis nuvydavau tą mintį, bet 2023-ių metų žiemą nutiko labai keista istorija. Nuėjau į filmą apie lenktynes ir tai man labai surezonavo, vėl pažadino tą mintį. Dar tą patį vakarą grįžusi po filmo paskambinau mamai ir paklausiau, ar yra kokių nors pažįstamų, su kuo galėčiau pasikalbėti apie automobilių sportą. Nesakiau, kad noriu važiuoti. Sakiau, kad noriu pasidomėti, kaip tas autosportas veikia. Nuo to ir pradėjau ir tos minties jau nebepaleidau.
Atradau vieną gerą tėčio draugą, kuris iki šiol yra ralio lenktynininkas ir man galėjo papasakoti, kaip viskas vyksta automobilių sporte. Jis užvedė mane ant kelio ir tuomet nusprendžiau, kad pradėsiu nuo slalomo. Tuomet mano draugas turėjo nenaudojamą „Mazda MX-5“, tai sumaniau važiuoti slalome ir tuo pačiu jau galvojau apie tai, kad norėčiau važiuoti ralyje. Pradžioje kaip šturmanė.
Viskas įvyko labai greitai ir kovo mėnesį išvažiavau į savo pirmąsias slalomo varžybas Panevėžio rajone, Gustonyse. O po to, kai jau pasiruošėme „Mazda“, pirmosios varžybos buvo Lietuvos automobilių slalomo čempionatas. Daug kas sakė, kad nežinau, kur lendu ir kad tai yra čempionatas, o aš dar nemoku važiuoti su tuo galine ašimi varomu automobiliu ir mechanine pavarų dėže. Automobilis buvo be rankinio stabdžio, be vairo stiprintuvo ir tuomet prie jo priprasti turėjau tik savaitę. Tais metais pirmame etape buvo susirinkusios šešios ar septynios labai stiprios dalyvės ir tarp jų aš finišavau trečia. Tai mane gerokai motyvavo ir nusprendžiau, kad reikia važiuoti kuo daugiau varžybų, kad įgaučiau patirties.
Turėjau labai aktyvius metus – sudalyvavau 16-oje slalomo varžybų. 14-a kartų jose lipau ant podiumo, o metinėje Lietuvos čempionato įskaitoje užėmiau trečią vietą. Kitais metais vėl viską tęsiau, tik dar papildomai atsirado tokių varžybų, kuriose man pačiai prireikė šturmano – „Press Rally“, „Aurum 108 km Moterų iššūkis“, ralis „Kauno ruduo“.
Na ir šiemet Lietuvos automobilių slalomo čempionate pavyko iškovoti antrąją vietą, surinkus identišką taškų skaičių su čempione. Tikrai buvo aktyvūs metai slalome ir per tokį trumpą laiką pavyko pademonstruoti išties gerus rezultatus. Aišku, per tuos metus pirmąjį „Mazda“ automobilį pakeitė kitas, naujesnis modelis, su kuriuo pastaruoju metu ir dalyvauju varžybose“, – prisiminė Greta Šaduikytė.
Slalome – vairuotoja, ralyje – šturmanė
Greta Šaduikytė vien slalomo varžybomis neapsiribojo. Kaip ji pati sako, tai buvo pirmoji stotelė jos tikslo važiuoti ralyje link. Slalomo varžybų kalendorių ji derino ir su dar viena disciplina – ta, kurioje lenktyniavo jos tėtis. Tiesa, automobilių ralio varžybose ji iš pradžių nusitaikė į šturmanės poziciją ir per sezoną išmėgino visas šalies ralio lygas.
„Ralis buvo vienas iš dviejų mano tikslų. Pirmasis – važiuoti slalome, antras – įsilieti į ralį, pradėti šturmanauti. Labai norėjau pradžioje pamatyti ralį iš vidaus, apsiprasti ir galutinai nuspręsti, kur link aš noriu judėti. Nežinojau, ar mane labiau trauks asfaltas, ar žvyras. Todėl lygiagrečiai su slalomu pradėjau ir ralio karjerą. Kadangi nenorėjau iškart stačia galva nerti į ralį ir pirkti automobilį, pradžiai sumaniau pabandyti ralį kaip šturmanė. Tai buvo labai gera pradžia. Dabar galiu pasakyti, kad netgi sunku pasirinkti, ar vairuoti, ar šturmanauti patinka labiau. Ir tai, ir tai yra labai įdomu, smagu ir verčia nuolat tobulėti“, – teigė lenktynininkė.
Greta Šaduikytė neslepia, kad pirmieji išvažiavimai šturmano vietoje buvo išties įsimintini. Daug naujų dalykų, nepatirtų emocijų, pirmieji incidentai, pirmosios prizinės vietos. Visa tai merginai paliko neišdildomus įspūdžius.
„Mano pirmas etapas buvo Kėdainiuose, startavau Mini ralyje. Aišku, nerimo buvo labai daug, nes buvau nauja šioje rolėje ir iš šono pagalbos nelabai turėjau. Visko mokiausi ir tvarkiausi viena. Jausmai buvo dvejopi. Pirmose varžybose supratau, kiek svarbi yra ekipažo sudėtis, komanda, kuri tave supa. Iš kitos pusės, dar labiau užsidegiau noru dalyvauti. Vėliau sezone keitėsi mano vairuotojai, tačiau tai mano noro lenktyniauti nesumažino, buvo tik dar daugiau motyvacijos, o varžybų lygis tik augo“, – dėstė Greta Šaduikytė.
Per dvejus metus ralyje Greta Šaduikytė šturmanės rolėje įveikė aštuoniolika varžybų įvairiose šalies ralio lygose. Pernai sportininkė išvyko ir į platesnius vandenis – dalyvavo Latvijos automobilių ralio sprinto čempionato etape Rygoje ir kultinėse Estijos ralio čempionato varžybose „Saaremaa Rally“. Greta Šaduikytė per tuos metus stenogramą skaitė tokiems lenktynininkams kaip Arūnas Vaičiūnas, Tautvydas Narušis, Paulius Novakas, Milvydas Malinauskas ir kiti.
Atsargūs ralio bendruomenės klausimai
Greta Šaduikytė sako, kad jei slalomo varžybose apie savo tėtį galvoja kiek mažiau, tai ralio varžybose jį prisimena prieš kiekvieną startą. Beje, Gretos tėčio Rolando Šaduikio nepamiršta ir visa ralio bendruomenė. Ir nors jaunoji lenktynininkų karta žuvusio lenktynininko nepažinojo ir kai kurie net nėra girdėję jo žūties istorijos, vyresnės kartos ralio gerbėjai, pilotai ir šturmanai iškart pastebėjo, kad ralyje atsirado mergina Šaduikytės pavarde.
„Mini ralio publika galbūt ne taip gerai žinojo mano tėtį, bet A lygos čempionate iš kai kurių ekipažų sulaukiau klausimų, ar aš Rolando dukra. Sutikau dalyvių, kurie palaikydavo tėtį, stebėjo varžybas ir matė tą lemtingą įvykį. Kai kurie, aišku, nedrįsdavo klausti, visgi tema jautri, bet vėliau įsidrąsindavo ir prieidavo paklausti, papasakojo man labai gražių dalykų, prisiminimų apie tėtį. Priminė jie man kai kuriuos tėčio juokelius, frazes, citatas, tad tikrai labai smagu, kad mano tėtis ralio bendruomenėje prisimenamas iki šiol. Man tai labai paglostė širdį, kad po tiek metų jie vis dar mano tėtį prisimena. Ir prisimena iš gerosios pusės.
Esu sulaukusi ir pasakymo, kad esu labai panaši į tėtį. Tas labai įstrigo. Visi šeimoje sakydavo, kad esu tėčio dukra tiek dėl charakterio, tiek dėl išvaizdos panašumų, tačiau kai tai išgirsti iš nepažįstamų asmenų – visai kas kita.
Man didžiulę įtaką padarė tai, kad aplinkui tiek daug žmonių apie tėtį gražiai atsiliepė. Pamenu, kad ir per tėčio laidotuves buvo labai didelė kolona automobilių ir motociklų, nes tėtis buvo ir baikerių klubo „Iron X“ įkūrėjas. Jausmas buvo neapsakomas.
Tačiau labiausiai įstrigo ne tai. Giliai sujaudino tai, kad net ne po metų, o po beveik dvidešimties metų jo komanda, pažįstami ralio sportininkai, kolegos, varžovai atvyksta ant jo kapo pagerbti jo atminimą ir uždegti žvakutę. Dešimtys žvakių atnešama, o tai reiškia, kad tėčio atminimas yra gyvas.
Aš visiems šiems žmonėms esu be galo dėkinga, kad jo nepamiršta, mini geru žodžiu, prisimina jo išskirtinę asmenybę ir nuo veido nedingstančią didžiulę šypseną. Tai buvo optimizmu spinduliuojantis žmogus“, – pasakojo Greta Šaduikytė.
Tėtis – didžiausias autoritetas
Greta Šaduikytė sako, kad būtent tėtis jai iki šiol yra išlikęs didžiausiu jos autoritetu. Sportininkė sako, kad jai didžiulė garbė ant sportinio bolido klijuoti savo pavardę ir taip priminti tėtį bei parodyti, kad dukra pasekė jo pėdomis.
„Tėtis man yra didžiulis autoritetas. Kartais pavartau nuotraukų albumus ir prisimenu jo akimirkas ralyje. Ir dabar neseniai varčiau albumus ir pamačiau, kad lygiai prieš dvidešimt metų tėtis lenktyniavo Saremos ralyje Estijoje, kuriame pernai pirmą kartą sudalyvavau ir aš. Tai labai simboliška, kad po dvidešimties metų aš atsidūriau tose pačiose varžybose, kuriose startavo ir jis“, – jautria akimirka pasidalijo Greta Šaduikytė.
Pradėjusi lenktyniauti automobilių slalome ir tuo pačiu sėdusi į šturmanės vietą ralyje Greta Šaduikytė buvo užtikrinta vienu – kažkada išauš ta diena, kai ji pati sės prie ralio automobilio vairo ir lenktyniaus taip, kaip lenktyniavo jos tėtis. Mergina neslepia, kad galiausiai ši jos svajonė materializavosi ir 2026-ųjų metų Mini ralio čempionate Gretos Šaduikytės pavardė bus matoma grafoje ties pirmaisiais vairuotojais.
„Aš labai norėjau būti tokia kaip tėtis, tačiau nežinojau, ar tai man „prilips“, ar sugebėsiu. Slalomai leido man suprasti, ar aš noriu to sportinio vairavimo, ir į kurią pusę noriu judėti toliau. Šturmanavimas man atnešė suvokimą, kaip vyksta ralis, visi procesai.
Bendravau su daug vairuotojų, sėmiausi patirties, mačiau, kokie iššūkiai laukia. Širdies gilumoje žinojau, kad sėsiu prie vairo ir darysiu tą patį, ką darė tėtis, tik dar nebuvau užtikrinta, kad tai pavyks. Dabar aš jau šimtu procentų esu garantuota, kad noriu daryti tai, ką darė tėtis – lenktyniauti ralyje kaip vairuotoja“, – sakė lenktynininkė.
Nuoseklus darbas tikslo link
Greta Šaduikytė sutiko atsakyti ir į išties jautrų klausimą – jei tądien, 2007-aisiais metais, tame tragiškame ralyje viskas būtų pasibaigę kitaip, ar ji vis tiek šiandien planuotų savo kaip ralio lenktynininkės karjerą?
„Manau, kad taip. Aš pamenu vieną interviu, kuriame tėtis pasakojo, kad auga sūnus ir jis tuoj sės į kartingus, tai aš tuo metu tikrai būčiau pakeitusi tėčio nuomonę ir parodžiusi, kad lenktynėse gali dalyvauti ir merginos. Manau, kad jei tėtis vis dar būtų su manimi, jis šiuo metu būtų didžiausias mano pagalbininkas tame kelyje, kuriuo aš dabar einu be jo, bet visuomet galvodama apie jį.
Aš įsivaizduoju, kokius kalnus mes dabar kartu nuverstume. Tikiu, kad važiuočiau ralyje ne tik pati, o dar ir jam šturmanaučiau. Šeimyninis ekipažas būtų labai stiprus. O dabar aš kursiu savo kelią ralyje, bet sekdama tėčio pėdomis. Jis man buvo ir bus didžiausias autoritetas“, – pridūrė Greta Šaduikytė.
Netrukus atskleis daugiau naujienų
Jau visai netrukus Greta Šaduikytė atskleis ir daugiau informacijos apie tai, kokiu automobiliu bei su kokiu šturmanu ji startuos 2026-ųjų metų Lietuvos automobilių Mini ralio čempionate.
Komandos pristatymui besiruošianti mergina sako, kad prie šio jos lenktynių projekto kviečiami prisijungti ir partneriai, kurie turėtų galimybę prisidėti prie maksimalių ekipos tikslų siekimo šių metų ralio sezone.
boksofederacija.lt
