Lietuvos moksleivių krepšinio lyga (LIDL – MKL) tęsia rubriką ,,MKL herojai“. Šioje rubrikoje apžvelgiami už kadro esantys žmonės, kurie paverčia moksleivių krepšinį magišku. Šį kartą Jūsų dėmesiui – interviu su Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) treneriu Algirdu Milonu.
Biržuose užaugęs A. Milonas nuo pat mažų dienų jautė, kad jo vieta – krepšinio aikštelėje, tik ne žaidėjo, o trenerio amplua. Ši kryptis ilgainiui tapo ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdu. Būtent jo rankose brendo ne viena Lietuvos krepšinio pavardė, tarp jų – Simas Jasaitis, Martynas Gecevičius bei Saulius Kuzminskas.
Iš Biržų atsineštas atkaklumas, ilgametė praktika ir gebėjimas suprasti jauną žmogų tapo pagrindinėmis priežastimis, kodėl A. Milonas laikomas vienu iš ryškiausių Lietuvos trenerių.
Apie savo kasdienybę, darbus ir meilę krepšiniui kalbamės su ,,Lietuvos nusipelniusiu treneriu’’ Algirdu Milonu.
Treneri, su krepšiniu per gyvenimą kartu žygiuojate jau daug metų, koks buvo tas momentas, kurio dėka pilnai supratote, jog krepšinis – Jūsų kelias?
Gal neišskirčiau būtent vieno momento, nes nuo pačių pradžių, kai aš pats pradėjau žaisti krepšinį vaikystėje Biržuose, kur iš tiesų buvo labai didelės krepšinio tradicijos, matant vietinių krepšininkų rezultatus ir pasiekimus – užsikabinau ir nuo to laiko su krepšiniu iki šiol draugauju.
Kokią svarbą turėjo Jūsų pirmųjų komandos draugų palaikymas sportuojant Biržų sporto mokykloje?
Ten kartu su manimi sportavo bendraklasiai, kiemo draugai. Mes kartu pradėjome ir užbaigėme savo karjerą moksleivių krepšinyje, kadangi praleisdavome labai daug laiko kartu, tarpusavio palaikymas buvo svarbus visiems.
Ar esate patyręs esminį lūžį savo karjeroje, po kurio pradėjote visiškai kitaip žiūrėti į krepšinį ar į save kaip trenerį?
Manau, kad tas lūžis įvyko man perėjus iš moksleivių į suaugusiųjų krepšinį. Buvau vyrų komandų treneriu ir septynerius metus man teko vadovauti komandoms užsienyje – Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje. Tada supratau, jog vis dėlto mano pagrindinis pasirinkimas yra moksleivių krepšinis. Su patirtimi kurią įgijau per tuos metus, pamačiau, ko reikia profesionaliame krepšinyje ir tada grįžau prie darbo su jaunimu ir tas įgytas žinias pateikiu savo krepšininkams.
Savo sąskaitoje, kaip treneris turite labai daug pergalių, ar galite išskirti pačią gražiausią?
Turbūt ne. Aišku, kad visos pergalės yra džiuginančios ir dar pridėčiau, jog labai smagu, kai jaunuoliai pasiekę rimtų pergalių išeina į profesionalų vyrų krepšinį.
Koks yra sunkiausias trenerio darbe sutinkamas iššūkis, apie kurį plačioji visuomenė dažnai nesusimąsto?
Didelis iššūkis yra bendravimas ir kartais kompromiso ieškojimas su vaikų tėvais bandant perteikti paties mąstymą ir filosofiją įvairiausiose situacijose ar nesusipratimuose norint palaikyti kuo geresnį tarpusavio ryšį.
Ar galite įvardinti save kaip trenerį 3 žodžiais?
Reiklus, atkaklus ir sąžiningas.
Ką laikote pačiu didžiausiu trenerio laimėjimu: titulus ar išugdytus žmones?
Būtent išugdytus žmones, pavyzdžiui kai jie kažką pasiekia su Lietuvos rinktine. Aš manau, jog tai ir yra didžiausias pasiekimas man kaip treneriui.
Kaip keitėsi jūsų treniravimo filosofija bėgant metams ir dirbant su skirtingų kartų jaunimu?
Per tiek laiko keitėsi tiek mano filosofija, tiek pats krepšinis. Jis yra greitesnis, anksčiau jis buvo kaip tradicinis žaidimas, visokių derinių darymas, buvo komandinio ruošimo daugiau, o dabar viskas perėjo į individualumą, kiek įmanoma – žaidėjai yra ruošiami individualiai, kuriuos paskui gali integruoti į komandą ir tik tada siekti aukščiausių rezultatų. Žaidėjai turi išmokti mėgautis savo žaidimu, savo procesu, jie turi būti pajėgūs įveikti įvairiausias situacijas, turi mokėti skaityti žaidimą ir patekę į bet kurią komandą panaudoti tuos įgūdžius kokius jie turi. Viskas linksta į tą individualų žaidėjų rengimą.
Kuo motyvuojate savo ugdomus krepšininkus ir save sunkiausiais momentais?
Per tiek metų lyg ir nebereikia nieko motyvuoti. Jau turiu tokį įprotį tiek aš, tiek mano krepšininkai – stengtis iš visų jėgų, o sunkiausiais momentais vedu save tuo, kad aš padedu jiems laimėti, kad jie eitų, žengtų žingsnius tolyn, kad jie gerintų savo rodiklius, pajaustų tą žaidimo malonumą, keltų savo krepšinio IQ. Didžiausias malonumas yra matyti jų akyse pasitikėjimą ir tikėjimą, tai man neleidžia pasiduoti.
Ko krepšinis išmokė jus kaip žmogų – ne apie techniką ar taktiką, bet apie charakterį ir gyvenimą?
Gyvenimas, kaip ir krepšinis yra žaidimas. Krepšinis, kaip komandinis žaidimas, duoda labai daug – išmoksti prisitaikyti prie kitų, padėti kitiems, ieškoti bendrų sprendimų, kompromisų – visų vertybių tikrai prireikia gyvenime ir jos reikalingos kiekvienam žmogui. Tuos dalykus ir stengiuosi įskiepyti savo žaidėjams, kad jie būtų komandiški ir būtų už savo draugus, ne po vieną, nes po vieną greitai galima sudegti.
Kas jus vis dar įkvepia kiekvieną sezoną iš naujo – net tada, kai rutina ar iššūkiai tampa sunkūs?
Varymas į priekį yra iš pačių vaikų, kai matai kad jie tavim tiki, kad jie nori dar daugiau tobulėti ir kai pats žinai, kad jiems gali padėti tai padaryti. Jaučiu malonumą matant kaip jie auga, tobulėja ir kaip žaidžia.
Jūs išugdėte labai daug talentingų krepšininkų, pvz. Simas Jasaitis, Martynas Gecevičius, Saulius Kuzminskas. Ar galite pasidalinti, kokie jie yra už aikštelės ribų?
Nelabai matau šių žaidėjų už aikštelės ribų, juos matau tik procese – treniruotėse ir pačiame žaidime ir tikrai nenoriu sakyti, kad būtent aš juos išugdžiau, aš jiems esu tik padėjęs. Kažkuriuo jų gyvenimo laikotarpiu buvau jų kelyje ir padėjau tapti tais kuriais jie tapo.
Jeigu galėtumėte sugrįžti į savo pirmąsias treneriavimo dienas MKL – kokį vieną patarimą duotumėte sau pačiam?
Gal neduočiau patarimo, bet labiau išskirčiau faktą, kadangi seniau treneriai buvome labiau orientuoti į darbą, ir dėl to kartais tekdavo į šalį nustumti savo šeimas ir mes esame labai dėkingi savo antrosioms pusėms, kurios augino mūsų vaikus, kol mes auginome kitų tėvų vaikus ir išugdėme krepšininkus.
Esate labai daug prasmingos patirties turintis treneris, ar galite išskirti 3 bruožus kurių reikia geram krepšininkui?
Pirmiausia – geras krepšininkas turi norėti tapti geru krepšininku, nes jei nebūsi atkaklus ir užsispyręs tu negalėsi pasiekti aukštumų. Antra – turi būti stiprus psichologiškai, nes krepšinyje ne visada gali laimėti, turi nenusiminti ir eiti per sunkumus tolyn, suprasti ką tu padarei ne taip ir ką tu gali daryti geriau. Trečia – turi būti komandiškas, nes komandoje gali pasiekti daug tik padėdamas savo draugams ir darydamas aplink esančius žmones vis geresniais.
Ar turite savo metodiką/ritualą, kaip pastebėti, ar jaunuolis turi potencialą tapti profesionalu?
Turiu ir tai gal labiau pavadinčiau intuicija, kuria labai pasitikiu. Yra buvę ir atvejų, kai ankstyvoje vaikystėje matai ir jauti, kad vaikui krepšinis tiesiog netinka ir labiau realizuoji jį kitoje sporto šakoje. Tikrai yra tekę su piktumais tartis su tėvais ir prašyti, kad nuvestų vaiką į tam tikros sporto šakos treniruotes ir toje kitoje sporto šakoje jiems sekėsi tikrai geriau.
Kaip apibūdintumėte Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) kultūrą ir kuo ji skiriasi nuo kitų Lietuvos krepšinio mokyklų?
SKM išsiskiria jaunatvišku kolektyvu siekiančiu labai aukštų tikslų. Tiesą sakant, labai daug kas netikėjo šios mokyklos perspektyva, kai ji atsirado, nes visiems atrodė, kad tai gali būti ne daugiau, nei kelių draugų būrelis, bet ji išaugo į didžiausią krepšinio mokyklą Lietuvoje, jos išauginti žmonės ir jų pasiekimai tai tik paliudija.
Kokį vaidmenį SKM sistemoje vaidina komandinė dvasia ir bendruomeniškumas?
Rengiame labai daug švenčių ir renginių tam bendruomeniškumui palaikyti, švenčiame mokyklos gimtadienius įtraukiant ir tėvus, taip tik sustiprinant mūsų bendruomenę. Taipogi, mes siekiame ne tik to meistriškumo, bet stengiamės, kaip tik įtraukti kuo daugiau vaikų į krepšinį ir, kad būtent per jį, jų gyvenimas pasidarytų žymiai įdomesnis.
Kokius pokyčius jaunimo sporte laikytumėte būtinais artimiausiam dešimtmečiui?
Dabar apie tai negalvoju, kadangi savo trenerio karjerą baiginėju – nelabai žiūriu į tokią tolimą ateitį.
Taip pat esate Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, kaip suspėjate?
Darbas Vilniaus Fabijoniškių gimnazijoje yra labiau susijęs su sportinėmis klasėmis, aš esu atsakingas už sportines klases, kadangi aš treniruoju vieną SKM klasę, kurie dabar yra devintokai, tuo pačiu metu labai paprasta ten pat padėti ir kitoms sportinėms klasėms, taip kad suspėti nėra labai sunku.
Kaip atsipalaiduojate ir leidžiate savo laisvalaikį?
Anksčiau labai daug vaikščiodavau, bet sveikata tiek daug nebeleidžia, todėl savo neilgą laisvalaikį praleidžiu su knygomis. Labai mėgstu skaityti knygas.
Kokios lygos rungtynes labiausiai mėgstate žiūrėti ir už kokią komandą sergate stipriausiai?
Labiausiai žiūriu Eurolygos rungtynes ir nuo mažų dienų visa širdimi palaikau Kauno ,,Žalgirį’’, taipogi seku ir Šarūno Jasikevičiaus veiklą, man jis, kaip treneris, labai patinka.
Ar galite išskirti savo mylimiausią visų laikų krepšininką?
Michaelas Jordanas.
Ar turite kokią tylią svajonę, kurią norėtumėte išpildyti?
Svajonių tikrai yra daug ir nelabai norisi jų garsinti, o viena, kuria, kaip treneris, tikrai galiu pasidalinti – noriu, kad nors vienas iš krepšininkų, kuriuos dabar treniruoju patektų į vyrų rinktinę. Kaip paprastas žmogus – viską turiu, esu labai laimingas, jog turiu savo šeimą, savo vaikus ir tikrai esu patenkintas viskuo ką susikūriau per šį gyvenimą.
Kaip matote MKL po dar 10 metų? Ar galėtume tapti viena stipriausių jaunimo vystymo platformų Baltijos regione?
Net nežinau, kur toliau gali eiti MKL, ji ir taip yra labai stipri ir ji turėtų būti laikoma pavyzdžiu visos Europos jaunimo krepšiniui, nes kitos šalys tokio dalyko tiesiog neturi.
Pabaigai, koks Jūsų palinkėjimas MKL bendruomenei ar vaikams 25 jubiliejaus proga?
Lygai palinkėčiau, kad išliktų dar bent 25 metus, jog galėtume švęsti penkiasdešimtmetį, o moksleiviams – sveikatos, motyvacijos ir noro krepšiniu garsinti Lietuvą dar labiau.
Šį straipsnį parengė MKL projekto „Ateities kūrėjai“ praktikantė Kamilė Gabalytė.
mkl.lt
