Marytė Marcinkevičiūtė
Rugpjūčio 19 dieną Lietuvos sportinių šokių legenda, medicinos mokslų daktarė docentė, nusipelniusi šokių trenerė kaunietė Jūratė Norvaišienė sutiko savo 90 metų jubiliejų.
Ji – 1964–1974 metų Lietuvos sportinių šokių čempionė, pasaulio ir Europos pramoginių šokių čempionatų dalyvė, 1972 metų pirmųjų SSRS balinių šokių konkurso Maskvoje nugalėtoja, įvairių tarptautinių sportinių šokių konkursų laimėtoja, šokant poroje su Česlovu Norvaiša.
Nuo 1974 m. J. Norvaišienė kartu su Č. Norvaiša – Kauno profsąjungų kultūros rūmų ansamblio „Sūkurys“ vadovė ir trenerė.
Pažvelgus į šią visuomet pozityviai nusiteikusią, gera nuotaika, energija ir elegancija spindinčią ilgametę sportinių šokių vadovę, sunku ir patikėti, jog ji įžengė į savo dešimtą dešimtį metų.
Sportinių šokių legenda iki šiol vairuoja mašiną, dirba kompiuteriu, dalyvauja įvairiuose renginiuose, yra Kauno miesto savivaldybės tarybos narė.
„Neįsivaizduoju savęs sėdinčios be darbo. Man 24 valandų per parą neužtenka.
Pasitaiko savaičių, jog nuo ryto iki vakaro salėje dirbu su šokėjais, kurie ruošiasi įvairiems konkursams. Man tas darbas – savotiška kūryba, pačios savęs išbandymas.
1962-aisiais su vyru Česlovu prisidėjome prie „Sūkurio“ klubo įsteigimo, o nuo 1974-ųjų jam vadovaujame.
Išgyvenome daug džiaugsmo akimirkų, mūsų mokiniai penkis kartus tapo pasaulio čempionais, pelnė kitų spalvų medalių.
Sportiniai šokiai – tai tarsi nuolatinė mokykla, kurioje niekada nenustojame mokytis“, – akcentuoja J. Norvaišienė.
Socialiniame tinkle „Facebook“ jos auklėtiniai jubiliejaus proga išplatino šiltą sveikinimą savo legendinei mokytojai: „Esate mums pavyzdys, neišsenkančios energijos šaltinis, užsispyrimo ir ryžto pilna asmenybė, šalia kurios norisi visiems pasitempti. Linkime ir toliau stebinti mus savo novatoriškomis idėjomis, įžvalgomis ir patarimais, dėmesiu ir globa“.
Kai J. Norvaišienės paklausiau, kaip ji jaučiasi, sulaukusi tiek metų, ji atsakė, kad niekada neskaičiuoja savo ir ją supančių žmonių metų bei su jais savo gyvenimo nesieja.
„Koks skirtumas, koks skaičius įrašytas mūsų pase? Svarbu, ar tarp mūsų gali vykti malonus, visavertis bendravimas.
Gera bendrauti su žmonėmis, kurie praturtina mane naujomis idėjomis, naujomis žiniomis.
Ir nesvarbu, ar jis mano bendraamžis, ar dvidešimtmetis jaunuolis. Į gyvenimą žiūriu kaip į amžiną mokyklą, kurioje privalai visą laiką mokytis“, – akcentuoja Lietuvos sportinių šokių legenda.
Ar mėgstate savo gimtadienius, kaip paprastai juos sutinkate?
Nemėgstu gimtadienių, nes kiekvieni metai artina prie finišo. O kiek daug dar neišmokta, nepamatyta, nepajusta…
Ir šį savo gimtadienį paminėjau kukliai, nieko neorganizavau, tačiau sulaukiau daug sveikinimų, gėlių, pakvietimų.
Kam šiame devynių dešimčių metų gyvenime esate labiausiai dėkinga?
Kad atsiradau šioje žemėje, esu dėkinga savo tėvams, kuriems tuo metu buvau nereikalinga.
Jie abu buvo našlaičiai, praradę savo tėvus, giminaičius per pirmąjį pasaulinį karą.
Tėvai tuo metu ir dirbo, ir mokėsi. Ačiū mamai, kad leido man gimti. Po dviejų savaičių man gimus mama jau grįžo į savo darbus.
Mane augino auklės, kurios dažnai keitėsi, nes kai kurios labai neatsakingai atlikdavo savo pareigas.
Kartais mama, grįžusi namo, rasdavo mane verkiančią su žaizdomis galvoje, galūnėse ir pan.
Pasitaikydavo ir vagysčių. Tačiau aš didžiuojuosi savo tėvais, kadangi abu sugebėjo pasiekti aukštas pozicijas savo darbuose: tėtis tapo Kauno dailiųjų amatų mokyklos direktoriumi, o mama – Valstybinio banko Kauno skyriaus vyriausiąja kasininke.
Esu dėkinga likimui, kad mane supa mylimi ir mylintys šeimos nariai – vyras, dukra, anūkai ir jų šeimos, šaunūs proanūkiai.
Be šio meilės ryšio gyvenimas būtų tuščias, nevisavertis. Puikūs, empatiški žmonės mane supa ir mano darbinėje aplinkoje – Kauno miesto savivaldybės taryboje, Kauno kultūros centre.
Visada malonu su jais bendrauti, kolektyviai spręsti iškylančias problemas. Didelį moralinį pasitenkinimą teikia treniruotės su aukšto lygio sportinių šokių poromis.
Su jomis darbas vyksta aukštesniame, kūrybiniame lygyje, atsiranda puiki galimybė pritaikyti savo žinias, įgytas muzikos, medicinos studijose.
Kaip dabar atrodo Jūratės Norvaišienės dienos?
Mano veiklos ir interesų ratas yra gana platus: vadovauju Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komitetui, Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupei, treniruoju Kauno kultūros centro „Sūkurys“ klubo aukšto meistriškumo šokėjų poras, seku medicinos mokslo naujienas.
Prenumeruoju mokslinius žurnalus, labai mėgstu kryžiažodžius, esu „Auksinio proto”, „Tūkstantmečio vaikų” laidų fanė.
Du kartus savaitėje sportuoju baseine. Nemažai laiko atima tvarkymasis namuose. O dar kinas, teatras, koncertai, knygos, internetas.
Para darosi per trumpa. Būtų gerai ją pailginti bent viena valanda. Nereikėtų jos vogti iš miego.
Visą savo gyvenimą susiejote su sportiniais šokiais, o gal prieš juos buvo ir kitos sporto šakos?
Visą gyvenimą susiejau ne vien su sportiniais šokiais. Esu smalsi, nuo vaikystės domėjausi ir bandžiau paragauti įvairias sritis.
Vos pramokusi skaityti, įsisukau į tėvų gana didelę tarpukaryje išleistų knygų biblioteką ir skaičiau viską iš eilės.
Pradedant Bernardu Brazdžioniu, Juozu Grušu, Kaziu Boruta, baigiant Teodoru Dreizeriu, Helena Mniszek ir daugybe kitų garsių to meto rašytojų.
Ypač man tada septynmetei skaitytojai įstrigo H. Mniszek romane aprašyta romantinė meilės istorija.
Tėvai nesidomėjo mano skaitinių turiniu. Mokydamasi gimnazijoje, lygiagrečiai Vaikų muzikos mokykloje mokiausi groti fortepijonu.
Namuose turėjome mini fortepijoną. Dainavau gimnazijos mergaičių chore. Tuo pat metu susidomėjau sportine gimnastika.
Pradėjau lankyti sportinės gimnastikos būrelį. Iškovojau Kauno vidurinių mokyklų geriausios gimnasčių vardą.
Šiandieną stebiuosi, kaip prie tokio užimtumo sugebėjau baigti gimnaziją su medaliu.
Mokydamasi Kauno medicinos Institute, lygiagrečiai įstojau į Kauno Juozo Gruodžio technikumo vokalo klasę. Tapau KMI mišraus choro soliste.
Atstovavau KMI irklavimo rinktinei ir irklavau keturvietę. Sportinė veikla stiprino mane, padėjo ugdyti discipliną, ištvermę, atsakomybę.
Šokiai atsirado tik baigus institutą, kuomet Kauno profsąjungos rūmuose Tomas Petreikis ir Vidutis Kamaitis pradėjo organizuoti pramoginių šokių kursus.
Nutarėme, kad inteligentiškas žmogus privalo žinoti, kaip judėti, grojant vieną ar kitą šokį.
Nuėjome į kursus. Pasirodė, kad pramoginiai šokiai mums – „nearti dirvonai”, kad šioje srityje tobulumui nėra ribų. Taip ir „tobulėjam” iki šios dienos.
Ar galite teigti, jog buvote gimusi pramoginiams šokiams?
Nemanau, kad buvau gimusi pramoginiams šokiams. Jie atsirado kaip bendro išsilavinimo dalis.
Kokia pati įspūdingiausia jūsų gyvenimo akimirka, kokia pergalė dar ir šiandieną jūsų širdyje?
Pati įspūdingiausia pergalė – pasaulio 10 šokių profesionalų taurės varžybose nugalėta gerai šokanti JAV pora ir iškovota 8-a vieta.
O didžiausi nesėkmė šokių arenoje?
Londone per pasaulio profesionalų standarto varžybas, kai Kanados šokėjas spyriu man sulaužė dešinės kojos pėdikaulį.
Atrodo, kad tai buvo sąmoningas veiksmas. Teko šokti ištinusia koja ir sukandus dantis, kenčiant didelį skausmą. Nebuvo laiko pasinaudoti medicinine pagalba.
Kokią vietą sportiniai šokia jūsų gyvenime užima dabar?
Ir šiandieną šokiai svarbūs mūsų gyvenime. Vadovaujame Kauno kultūros centro sportinių šokių klubui „Sūkurys”, treniruojame aukšto meistriškumo poras, teisėjaujame šokių varžybose
Medicinos mokslų daktarė, docentė, darbas tuomečiame Kauno medicinos institute Sveikatos apsaugos organizavimo ir socialinės higienos katedroje …Ar nesigailite, kad mediciną iškeitėte į šokius?
Niekada neiškeičiau medicinos į šokius. Viskas vyko lygiagrečiai. 32metus dėsčiau KMI.
Šokdama apsigyniau disertaciją, tapau docente. Česlovas visą laiką dirbo Kauno radijo gamyklos sanatorijos „Banga“ vyriausiuoju gydytoju.
Ar palaikote ryšius su savo geriausiais auklėtiniais Arūnu Bižoku, Edita Daniūte, kitais?
Su dauguma šokėjų palaikome šiltus santykius, tarp jų – ir su Arūnu Bižoku, kartais papietaujame drauge.
Edita nenori draugauti.Net draudžia savo poroms pasitreniruoti „Sūkury”. Nepaisant jos tokios pozicijos, savo buvusią auklėtinę pasikviečiame teisėjauti „Gintarinėje poroje“.
Dėl didelio savo užimtumo ar sugebėjote įgyvendinote visas savo svajones?
Visų svajonių įgyvendinti neįmanoma, jų vis gimsta naujų. Šiandieną svajojame, kad visa šeimyna, treneriai šokėjai būtų sveiki ir laimingi, kad baigtųsi beprasmės žudynės Ukrainoje, Azijoje, kad nekiltų trečiasis pasaulinis karas.
Liūdna, kad pasaulinis protas neprogresuoja, nesimoko iš savo klaidų ir atiduoda lyderystę psichopatams.
Išlaikėte 30-metės kūną ir protą visam savo likusiam gyvenimui. Kokie būtų jūsų palinkėjimai žmonėms, sulaukusiems 90 metų?
Apie savo metus niekada negalvoju. Manau, kad viską lemia mūsų „kompiuteris“ smegenys.
Jeigu į jį įdedi protingą informaciją ir gyveni pagal kompiuterio siunčiamas komandas, gyvenimas tampa įdomiu procesu. Jis pastoviai juda, keičiasi.
Aš į gyvenimą žiūriu kaip amžiną mokyklą. Kiekviena diena atneša naujas žinias, naujas emocijas, naujas idėjas.
Labai svarbu, kad mūsų „kompiuteris“ pastoviai gautų naują informaciją, kad jame nuolat vyktų analitiniai procesai.
Mūsų kūnas egzistuoja labai protingai. Jis nekaupia, nelaiko audinių, kurie neįdarbinami.
Prasivoliojai porą savaičių ant sofos, kojų raumenys suplonėjo 2-3 cm. Tas pats vyksta ir su mūsų smegenimis – kompiuteriu.
Jeigu jūs darotės abejingi savo namiškiams, draugams, jūsų nejaudina jų problemos, jeigu nenorite išeiti iš savo namų, nesidomite politika, sportu, kultūra ir pan., jūsų kompiuterio-smegenų 50 proc. ruošiama išmetimui, atrofuojasi.
Tampate vis labiau primityvūs ir darotės našta aplinkiniams. Linkiu visiems išlaikyti savo kompiuterį įdarbintą kuo ilgiau.
