Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Praeityje puikus Lietuvos dešimtkovininkas, o dabar Vilniaus miesto sporto centro ir Ozo gimnazijos lengvosios atletikos metimų treneris Jurdanas Radžius siekė įvykdyti tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą. Tačiau jo karjera pačiame jėgų brandume netikėtai nutrūko atliekant karinę tarnybą Chabarovske.
Sausio 4 d. J. Radžiui sukanka 60 metų ir jis vis dar nepraranda minties sugrįžti prie jaunystėje pamėgtos dešimtkovės bei rengti jaunuosius daugiakovininkus.
„Kirba mintis apie daugiakovę, bet jau daug patirties įgijau metimuose, pavyksta išugdyti neblogų metikų. Esu paskirtas ir Lietuvos jaunių lengvosios atletikos rinktinės metimų rungčių vyr. treneriu. Viltis gali ir išblėsti, bet vis dar tikiu, gal kada nors savo tikslą ir pasieksiu “, – atvira širdimi sako J. Radžius.
Kokia nuotaika pasitinkate savo 60-ąjį gimtadienį?, – paklausėme J. Radžiaus.
Nuotaika puiki, metų naštos tikrai nejaučiu. Sveikatos ir energijos turiu labai daug, darbe jaučiuosi, kad esu savo vėžiose.
Jaunimas, kurį treniruoju, yra puikus, į darbą einu su džiaugsmu, tiesiog ilsiuosi dirbdamas.
Praeityje buvote didelio meistriškumo dešimtkovininkas, kas jumyse įžvelgė šios sunkios rungties talentą?
Trenerė Irena Apanavičiutė, kuri į Gargždus atvyko dirbti 1976-aisiais ir manyje sugebėjo įžvelgti būsimo daugiakovininko perspektyvą.
Visos lengvosios atletikos rungtys sekėsi neblogai, todėl ir pačiam norėjosi save realizuoti daugiakovėje.
Tais metais trenerė man skyrė daug dėmesio, jau tada per dieną treniravausi dukart.
Sningant ar lyjant, ryte iki pamokų kartu su trenere bėgdavome krosus, o vakaro treniruotės irgi būdavo intensyvios.
Vykdavome į Klaipėdą pas trenerę Alginą Vilčinskienę mokytis šokinėti su kartimi.
Kas tuo metu buvo jūsų idealas, į ką norėjote lygiuotis?
Būdamas SSRS jaunimo rinktinės nariu, stovyklose kartu dalyvaudavo ir suaugusieji.
Didelį įspūdį darė Miuncheno olimpinis čempionas ir Monrealio olimpinis vicečempionas Nikolajus Avilovas.
Ar pamenate savo debiutą dešimtkovės varžybose?
Debiutavau 1977–ųjų pavasarį Panevėžio manieže. Užėmiau antrą vietą. Šuolių su kartimi sektoriuje, įveikus 2,20 m toliau nebeleido šokinėti, kadangi prisižemindavau ant bitumo šalia sektoriaus.
Po šio pasirodymo treneris Justinas Martinkus mane pakvietė mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą.
Ten pradėjau lankyti devintą klasę. Jau po kelių mėnesių Ukmergėje per Lietuvos moksleivių spartakiadą aštuntkovėje buvau antras.
Daugiakovininko karjerą pradėjote daug žadančiai: 1978–aisiais tapote SSRS jaunių čempionato septynkovės bronziniu prizininku, 1979–aisiais – jaunimo vicečempionu, o 1980–aisiais – čempionu. Kokios rungtys septynkovėje buvo jūsų pačios stipriausios?
Septynkovėje pirmą dieną reikėdavo bėgti 60 m nuotolį, šokti į tolį, stumti rutulį ir šokti į aukštį.
Antrą dieną laukdavo 60 m barjerinis bėgimas, šuolis su kartimi ir 1000 m bėgimas.
Stipriausios mano rungtys buvo šuoliai ir bėgimai. Paskutinėje 1000 m distancijos rungtyje atsikovodavau prarastus taškus iki tol vykusiose kitose rungtyse.
Panevėžio internatinėje sporto mokykloje mane tobulino treneris Justinas Martinkus, su kuriuo 1977-aisiais Gargžduose dalyvavau „Nemuno” draugijos čempionate ir abu rungtyniavome dešimtkovėje.
Tada nugalėtoju tapo jo auklėtinis Robertas Bertulis, treneris užėmė antrą vietą, aš buvau trečias.
J. Martinkus buvo geriausias dešimtkovės kalvės treneris, kurio dėka padėjau gerus pagrindus ir per tuos dvejus darbo su juo metus pasiekiau gerų rezultatų.
Ar stipri buvo tuometė Lietuvos daugiakovininkų karta, kas buvo jūsų pagrindiniai varžovai?
Dešimtkovė tais laikais buvo tikra lengvosios atletikos karalienė. Varžybose dalyvaudavo daug daugiakovininkų.
Man tekdavo kovoti su vyresniais ir stipresniais varžovais Vytautu Polikevičiumi, Gediminu Mikalausku, Arūnu Majaru, Rimu Liepinaičiu, Tolvydu Skaliku.
Studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute, turėjote puikius trenerius Juozą Šapalą ir Romaną Pšigoškį, su kuriais lengvaatlečiais treniravotės vienoje grupėje ir kaip vertinate tą laikmetį?
Grupė buvo ypač stipri: Vytautas Polikevičius, Arūnas Majaras, Rimas Liepinaitis, Kęstutis Buivys, Valdas Ščerbauskas, Ričardas Malachovskis, Nijolė Bluškytė–Medvedeva, Remigija Sablovskaitė-Nazarovienė, Valda Ruškytė, Ina Pavinkšnytė, Virginija Jakubauskytė, visus sunku ir išvardyti.
Tai buvo puikūs metai, buvo didelis malonumas treniruotis tokioje galingoje ir gausioje grupėje. Vienas kitą papildydavome ir ta mūsų grupė aktyviai bendrauja ir dabar.
Per Lietuvos čempionatus medalių ne tiek daug pelnėte, 1981 metais tapote čempionu, o 1984-aisiais – vicečempionu, bet net šešis kartus gerinote Lietuvos rekordus (1979-aisiais nuo 7245 tšk. iki 7821 tšk. 1983 -aisiais). Ar daug startų turėdavote per metus?
Sportininkas turi sugebėti geriausius savo rezultatus pasiekti per atsakingus startus ir man tai sekdavosi padaryti.
Per metus dešimtkovėje tekdavo dalyvauti 6– 8 kartus.
Kuriais metais baigėsi jūsų karjera, ar iš stadiono išėjote pakelta galva, ar nusiminęs, kad nepavyko įgyvendinti savo tikslų?
1985 baigus Pedagoginį institutą, norėjau pereiti treniruotis pas Rimantą Kalibatą ir siekti didesnių meistriškumo aukštumų.
Tuo laikotarpiu visų daugiakovininkų svajonė buvo surinkti 8000 taškų, šis rezultatas man buvo ranka pasiekiamas, nes 1984-aisia birželio 3 dieną pasiekiau asmeninį rekordą – 7954 tšk.
Norėjosi įvykdyti tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą (8300 tšk.).
Ir čia „sužaidė“ trenerio Romano Pšigoškio pavydas, sufalsifikuojant dokumentus ir išsiunčiant tarnauti į SSRS tolimuosius rytus – Chabarovsko mokomąjį pulką.
Ten atsidūrus, buvau stipriai sugniuždytas: sporto meistrai Rimas Liepinaitis ir aš buvome ištremti į Chabarovską.
Taip baigėsi mūsų abiejų sportinė karjera pačiuose daugiakovininkų brandos metuose, kai tik turėjo prasidėti tikros dešimtkovininkų kovos.
Nuo 2001-ųjų prasidėjo jūsų darbinė karjera: dirbote kūno kultūros mokytoju Vilniaus r. Riešėje, Vilniaus Jeruzalės vidurinėje mokykloje, o nuo 2002-jų tapote treneriu. Su kokiais iššūkiais jums, jaunam specialistui, teko susidurti?
Sulaukus 40 metų, sielos viduje norėjosi perteikti savo patirtį sportininkams.
Pradėjau dirbti Vilniaus lengvosios atletikos sporto mokykloje daugiakovės treneriu.
Buvo nebloga daugiakovininkių grupė, kurioje treniravosi ir mano dukra Vaida Radžiutė.
2005-aisiais tos mokyklos direktorius, dabar jau šviesaus atminimo Rimantas Kalibatas pakvietė kartu dirbti tuomečiame Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) metimų treneriu.
Po Kūno kultūros ir sporto departamento reformų dabar dirbu Ozo gimnazijoje ir Vilniaus miesto sporto centre.
Kodėl išdavėte savo mėgstamą dešimtkovę ir treniruojate metikus, o ne daugiakovininkus?
LOSC norėjau treniruoti daugiakovininkus, bet buvau nesuprastas ir negavau leidimo jų atsivežti.
Kirba mintis apie daugiakovę, bet jau daug patirties įgijau metimuose. Esu paskirtas Lietuvos jaunių lengvosios atletikos rinktinės metimų rungčių vyr. treneriu.
Pavyko išugdyti neblogų metikų, kurie dalyvavo įvairaus rango varžybose. Dvi mano auklėtinės svariai pasirodė svarbiausiose metų varžybose: 2010-aisiais Laura Gedminaitė pirmose olimpinėse jaunimo žaidynėse Singapūre buvo ketvirta rutulio stūmimo sektoriuje, o 2015-aisiais Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Tbilisyje Lietuvos rinktinės kapitonė ir atidarymo parade vėliavą nešusi Agnė Jonkutė iškovojo ketvirtąsias vietas disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse.
Eligijus Ruškys buvo kandidatas į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Tačiau per Europos čempionatą disko metimo sektoriuje jis patyrė pėdos lūžį ir buvo priverstas atsisveikinti su sportu.
Manau, kad per Paryžiaus olimpines žaidynes Lietuvai disko metimo rungtyje turėtų atstovauti Sonata Rudytė. Dėl tokių siekiamų aukštų tikslų su daugiakove tenka palūkėti.
Koks jūsų laisvalaikis, ar šeimoje yra daugiau sportininkų?
Dirbant treneriu laisvalaikio nedaug tėra, dirbu šešias dienas per savaitę.
Į darbą išvykstu apie 10 val. ir į namus grįžtu 19.30 val. Mėgstu padirbėti sode, ten prabėga ir mano geriausios atostogos, kai galiu ramiai pasidarbuoti ir pailsėti. Ožiaragiai dirbdami sugeba pailsėti.
Turiu dvi puikias dukras Vaidą ir Kotryną, kurios irgi bandė krimsti lengvaatlečių duonos.
Tačiau gyvename Didžiojoje Riešėje ir lankyti treniruotes Vingio stadione buvo sudėtinga.
Vaida buvo daugiakovininkė, o Kotryna – šuolininkė į aukštį. Mano dukros dabar augina po vieną sūnų ir, manau, kad dar sugebėsiu savo žinias ir sugebėjimus perduoti anūkams Lukui bei Benui.
