Marytė Marcinkevičiūtė
Lietuvos biatlono visuomenė atsisveikino su kovo 22 dieną anapilin iškeliavusiu vienu iš Lietuvos biatlono pradininkų, treneriu ir sporto mokslininku Albertu Antanu Jakubausku.
Jis buvo garsiausio visą laikų Lietuvos biatlonininko, Sarajevo olimpinio čempiono ir dukart pasaulio čempiono esfafečių varžybose Algimanto Šalnos treneris.
„Be savo mokytojo, tuomečio Kūno kultūros instituto dėstytojo Alberto Jakubausko niekada nebūčiau pasiekęs tokių svarių rezultatų.
Jis buvo ne tik mano treneris, bet ir tėvas, draugas, lydėjo visur su savo patarimais.
Man netgi atveždavo dešrų, lašinių, kad tik išgyvenčiau Sibiro šalčius ir sunkias treniruotes“, – pripažįsta jau daug metų JAV įskūrusi Lietuvos biatlono legenda.
Tai, kad Ignalinoje gyvenęs sportininkas tapo biatlonininku, nulėmė A.Jakubausko telegrama.
Kūno kultūros instituto Slidinėjimo ir irklavimo katedros vyriausiasis dėstytojas pakvietė talentingą slidininką į pirmąją treniruočių stovyklą KKI.
A.Šalna planavo stoti į VVPI ir tęsti slidininko karjerą, bet telegrama sugriovė visus jaunuolio planus: „Kai tik gavau telegramą, iškart susikroviau daiktus ir, su niekuo nepasitaręs, išvykau į Kauną.
Kažkiek jaučiausi kaltas, kad nuvyliau savo pirmąjį slidinėjimo trenerį ignalinietį Edvardą Magylą, kuris mane parengė iki Lietuvos rinktinės lygio, taip pat biatlono trenerį irgi ignalinietį Aleksandrą Ščekočichiną, kurio dėka pirmą kartą į rankas paėmiau šautuvą.
Visą gyvenimą būsiu dėkingas Albertui Jakubauskui, kuris įskiepijo man meilę biatlonui ir per visą karjerą su manimi žengė koja kojon, manimi nuoširdžiai rūpinosi“.
Jis būsimą olimpinį čempioną pradėjo treniruoti po IV SSRS tautų spartakiados, kai vadovavo Lietuvos biatlono rinktinei, kuri iškovojo 8-ą vietą.
Tuo metu Lietuvos rinktinė buvo gana pajėgi, tačiau visus planus rinktinės treneriui pakoregavo Igorio Gruzdevo ir Antano Paslausko ankstyvos mirtys.
A.Jakubauskui pavyko išugdyti nemažai gero lygio slidininkų ir biatlonininkų, jis nuo 1977-iųjų iki 1993-iųjų su pertraukomis buvo Lietuvos vyrų biatlono rinktinės vyr. treneris, o 1980–1982 -aisiais vadovavo biatlono kompleksinei mokslinei grupei.
Šis didelis biatlono entuziastas ypač džiaugėsi, kai Kūno kultūros ir sporto komitetui rekomendavus KKI rengti biatlono specialistus, buvo įteisinta biatlono sportinio fakulteto specializacija.
Tuometis LVKKI dėstytojas (1981–2002 m.), o vėliau Seimo pirmininku tapęs Vydas Gedvilas viename iš ankstesniųjų susitikimų sakė: „Kaip šiandieną prisimenu Algimanto Šalnos trenerį Albertą Jakubauską, kada jis gyveno savo auklėtinio visais pasiekimais ir nesėkmėmis, kiek jis mums yra iškvaršinęs galvas dėl savo mėgstamos sporto šakos.
Biatlonas tuo metu mūsų tuomečiame institute, atrodė, yra svarbiausia sporto šaka“.
Dabartinė Lietuvos biatlono federacija neužmiršo įžymaus trenerio. 2023-iasiais vasarą per ilgąjį savaitgalį ji pasikvietė šį daug biatlonui nusipelniusį trenerį ir mokslininką (1999 metais jis apgynė daktaro disertaciją „Didelio meistriškumo biatlonininkų rengimo Lietuvos sąlygomis optimizavimas“) pabendrauti su šiandienos biatlono treneriais ir sportininkais, pasidalyti savo patyrimu.
„Susitikimas buvo labai nuoširdus, įdomus, mūsų treneriai pasikeitė įdomiomis mintimis, padiskutavo rūpimais klausimais.
Kartu Albertą pasveikinome ir su jo 80 metų jubiliejumi“, – prisiminė Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas.
A.Jakubauskas buvo ne tik rinktinės treneris, bet ir socialinių mokslų daktaras (1999 m.). 1996-2007-aisiais dirbo Kūno kultūros instituto Slidinėjimo ir irklavimo katedroje dėstytoju, vyr. dėstytoju, o 1980-1986-aisiais- vedėju.
2002-2007-aisiais jis buvo Neakivaizdinių studijų centro direktorius. Parašė penkias knygas apie slidinėjimo ir biatlono treniravimo metodikas.
„Daugiausia fantazavau, kai dirbau treneriu, nes neturėjau nei masažuotojo, nei psichologo, gydytojo, todėl buvau priverstas pats mokyti.
Mano auklėtiniai buvo studentai, todėl jie paklusdavo mano fantazijai. Į treniruočių stovyklas veždavausi stimuliatorius, kardiografą, testavimo įrangą, viską kartu analizuodavome.
Rezultatai augo kasmet, jau trečiame kurse kai kurie auklėtiniai tapo sporto meistras slidinėjimo ir biatlono trasose“, – pasakojo A. Jakubauskas, kuriam 1983-aisiais buvo suteikta aukščiausia trenerio – dėstytojo kvalifikacija.
Jaunystėje jis svajojo būti dailininku, daug piešė. Baigęs mokyklą stojo į Stepo Žuko taikomosios dailės mokyklą, bet neįstojo.
Domėjosi sportu, tačiau didelio meistriškumu sportininku netapo. Lankė lengvosios atletikos treniruotes, patiko ilgi ir vidutiniai nuotoliai.
Gerai plaukiojo ir šaudė, slidinėjo savo pasigamintomis slidėmis. Todėl įstojo į Kūno kultūros institutą.
Dėl traumos negalėjo bėgioti, todėl po slidinėjimo stovyklos pakeitė specializaciją ir tapo slidininku.
1968-aisiais bebaigiant institutą, į treniruočių stovyklą ant pirmojo sniego Zlatouste jį pakvietė to meto biatlono treneris Jonas Adamonis.
Gavęs kovinį šautuvą jis pajuto biatlono trauką. 1969-aisiais rudenį A. Jakubauskas tapo KKI dėstytoju – treneriu.
2023 metais šį biatlono puoselėtoją, sutinkantį 80 metų jubiliejų, jo sodyboje Trakų apylinkėse aplankė Lietuvos sporto universiteto klubo, kuriam priklausė ir Albertas, nariai.
„Mes ne tik atvykome su dovanomis, bet jų – po medaus stiklainį – ir patys gavome ir iš Alberto.
Sodyboje pamatę daug gražių piešinių, paklausėme Alberto, kas juos piešė. Nustebome išgirdę, kad tai jis.
Linksmai bendraudami netrukome pajusti, kad po biatlono, apie kurį jubiliatas galėjo kalbėti ištisas dienas nesustodamas, jo dideliu hobiu tapo bitės.
Kaimynai jį vadino Daktaru bitininku. Albertas turėjo 12 bičių šeimų, baigė verslinės bitininkystės kursus.
Visą savo gyvenimą biatlonui atidavęs ir sulaukęs garbingo jubiliejaus, jis alsavo meile gamtai, sodininkystei ir bitininkystei.
Albertas pasakojo, kad labai rūpinosi savo kūnu ir sveikata, du kartus per savaitę bėgiojo krosus, valgė ekologišką maistą, mėgo pasikaitinti savo kaimiškoje pirtyje.
Nepagalvojome, kad ta viešnagė pas mūsų senjorų klubo narį bus paskutinė.
Kai sužinojome apie Alberto mirtį, ilgai negalėjome patikėti, nes mažiausiai penkerius-dešimt metų jis dar galėjo gyventi.
Iš artimųjų išgirdome, kad taip gražiai prižiūrima ir daug džiaugsmo teikusi sodyba biatlono puoselėtojui vėliau kainavo daug nervų ir sveikatos, ją nesėkmingai parduodant.
Dideli išgyvenimai atsiliepė sveikatai, kuri pradėjo smarkiai blogėti“, – mintimis pasidalijo LSU senjorų klubo narys, buvęs ilgametis Lietuvos studentų asociacijos prezidentas Česlovas Garbaliauskas.
Amžinojo poilsio A. Jakubauskas atgulė Markutiškių kapinėse gimtajame Trakų rajone.
