Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos fizinio ugdymo mokytojui-metodininkui, sporto klubo „Žaidynės tęsiasi“ vadovui Egidijui Juozui Karaliui sausio 1-ąją sukako 60 metų.
„Nei daug, nei mažai. Esu Ožiaragis, kiek teko skaityti, Ožiaragiui tikrasis gyvenimas prasideda nuo 50 metų. Į savo metus pradedu jau įsijausti“, – šypteli Egidijus, kuris, 1980-aisiais baigęs tuometę S. Nėries vidurinę mokyklą, sugrįžo į ją dirbti.
Visą gyvenimą žengiate su sportu, o pats ar aktyviai sportavote?, – paklausiau E. Karaliaus.
Gimiau Kaune, tačiau jau trejų metų su tėvais, baigusiais aukštuosius mokslus, atsikėlėme gyventi į Vilnių.
Užaugau teatralės šeimoje, dabar jau šviesaus atminimo mano mama Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė buvo žinoma Kauno „Jaunojo žiūrovo“ , o vėliau – Vilniaus jaunimo teatro aktorė, vadovavo Profsąjungų kultūros rūmų moksleivių liaudies teatrui.
Mūsų namuose viešėdavo daug žinomų Lietuvos aktorių: Antanas Šurna, Elvyra Žebertavičiūtė, Eugenija Pleškytė, kiti.
Tačiau aš nepasekiau mamos, kuri, beje, „Aušros“ gimnazijoje mokėsi vienoje klasėje su Valdu Adamkumi ir Gabrieliumi Žemkalniu, bei sesers Eglės Storpirštienės, pėdomis ir teatralu netapau.
Mane paviliojo sportas. Nuo šešerių porą metų lankiau plaukimo baseiną. Salomėjos Nėries gimnazijoje apsilankęs lengvosios atletikos treneris, dabar jau šviesaus atminimo Antanas Baužys mane sudomino šia sporto šaka ir pakvietė ateiti į tuometį „Dinamo“ maniežą.
Sėkmingai išlaikiau trenerio testus ir prasidėjo mano, lengvaatlečio, karjera. Bėgiojau vidutinius nuotolius.
Svariausias mano laimėjimas – per Pabaltijo ir Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) mačą Šiaulių manieže laimėjau 1000 m distancijos varžybas.
1980 metais tapau Lietuvos moksleivių spartakiados vicečempionu 800 m distancijoje.
Mano sportinė karjera buvo trumpa. Įstojus į Kūno kultūros institutą, dar lankiau pratybas pas trenerį Zenoną Šveikauską, bet didysis sportas manęs neužkabino.
Kada prasidėjo jūsų darbinė karjera?
1985-aisiais bebaigiant KKI, į institutą atvažiavo Vilniaus „Žalgirio“ sporto mokyklos direktorė Aldona Bušmienė rinktis darbuotojų.
Ji mane ir pasikvietė dirbti treneriu į jos vadovaujamą mokyklą. Dirbau ketverius metus, bet fontanai netryško. Turėjau tokią savybę, kad iš vaikų negalėjau išreikalauti rezultatų, man jų buvo gaila.
Subyrėjus sporto mokyklai, mano kolega Edmundas Liekis manęs paklausė, ar nenorėčiau dirbti kūno kultūros mokytoju tuometėje 59-oje vidurinėje mokykloje.
Susitikau su mokyklos direktoriumi Algimantu Sventicku ir 1989 metų rudenį pradėjau dirbti toje mokykloje, kuri palaipsniui tapo „Žemynos“ progimnazija.
Prasidėjo mano pedagoginė karjera. Trejus metus dar dirbau „Žemynos“ gimnazijoje, o nuo 2005-ųjų rudens iki šių dienų – S. Nėries gimnazijoje.
Po COVID-19 karantino gimnazijoje dirbu puse etato ir dar turiu valandų vaikų lopšelyje-darželyje „Žvangutis“.
Kuo jums patrauklus fizinio ugdymo mokytojo darbas?
Patrauklus tuo, kad jį sugebu dirbti. Per pamokas iš mokinių reikalaujamas tik fizinis aktyvumas, o daugybė veiklos yra popamokinėje erdvėje.
Mokiniams reikia turėti sportinę aprangą ir dalyvauti pamokoje. Jiems reikia atlikti testus, kurie bendro aiškaus kriterijaus neturi.
Jeigu esi aktyvus, tavo rezultatai gerėja. Nuolatinis dalyvavimas pamokoje garantuoja gerą fizinį pasirengimą.
Vieni mokiniai aktyviai joje dalyvauja, noriai atlieka testus, o kiti tai daro vangiai, apatiškai.
Per mano kūno kultūros pamokas tinginiaujančius mokinius įdarbinu: juos išmokau dirbti su sekundmačiais, kaip rašyti rezultatus. Mokiniai tampa savotiškais mano asistentais.
Pradėjau jausti, kad visus mokinius sugebu įtraukti į popamokinę veiklą, kuri man labiausiai patinka ir jai skiriu ypač didelį dėmesį.
Popamokinėje veikloje mokinys gali rinktis: ar žaisti kompiuterių, žiūrėti televizorių, ar stiprinti savo fizines galias, sveikatą, grūdinti širdį.
Jau kokius penkerius metus gimnazijoje esu atsakingas už tinklinio būrelį, mokiniai dalyvauja žaidynėse, turnyruose, žaidžia draugiškus susitikimus.
Ar sunkus fizinio ugdymo mokytojo darbas?
Nėra lengvas, ypač sunku būna per pirmuosius penkerius metus, kol dar nesi įsigilinęs, kokia tavo paskirtis, veiklos charakteris.
Kol apsišaudai, tenka nuryti daug karčių piliulių. Paaugliai nesiskaito su žodžiais, nepasižymi tinkamu elgesiu, dažnai daro priešingai, ką jiems sakai.
Fizinio ugdymo mokytojais daugiausia dirba vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimas nesiveržia jais dirbti.
Kūno kultūros mokytojas turi suvokti, kad jo darbas nesibaigia, nuskambėjus skambučiui.
Kai gimnazijoje turiu laisvų dienų, einu dirbti į lopšelį-darželį. Gimnazijoje dirbu tris dienas per savaitę, o lopšelyje-darželyje – dvi.
Lopšelyje-darželyje visai kitoks veiklos pobūdis, turiu šešias pamokėles. Kiekviena jų trunka 20 minučių ir turi savo struktūrą, įvadinę dalį, kokia bus šiandienos tema.
Mokiniams pokalbio metu atlieku pratimus, kuriuos po to kartoja mažyliai. Baigiamoji dalis – žaidimai.
Nesitikėjau, kad darbas su darželinukais toks įdomus, man tai – didelis džiaugsmas, savotiška atgaiva.
Jūsų vadovaujamas sporto klubas „Žaidynės tęsiasi“ rengia Vilniaus gimnazistų sporto žaidynes, ar jos šiemet jau prasidėjo?
Sporto klubą įkūriau 2006 metais lapkričio 18 dieną. Jis vienija bendraminčius, kuriems yra aktualus Vilniaus gimnazijų sportinis gyvenimas.
Gimnazistai labai laukia renginio „Žaidynės tęsiasi“ ir tikisi, kad jų šventė kiekvienais metais vyks ir ji niekada nesibaigs.
Stabtelėję buvome tik per pandemiją ir karantiną, mums tai buvo labai liūdnas laikotarpis.
Pradėjau netgi galvoti, ar žaidynes tęsti, bet gimnazijos labai entuziastingai palaikė mano idėją ir jos įgyvendinimą, mokytojai sakė, kad, tai, ką darau, yra reikalinga ir prasminga, kad jas būtinai reikia rengti.
Vilniaus savivaldybei kasmet rašau projektus gauti lėšas žaidynėms rengti.
Šiemet žaidynės bus jau 20-osios. Kaip ir ankstesniais metais, kuomet klubas nuo aštuntųjų žaidynių perėmė jų vadovavimą, programoje – penkių sporto šakų varžybos.
Šiomis žaidynėmis aš gyvenu, be jų nesivaizduoju savo gyvenimo. Einu miegoti ir keliuosi, apie jas galvodamas.
Esu žaidynių pagrindinis organizatorius, teisėjas ir lėšų ieškotojas. Žinoma, vienas to darbo nepadaryčiau, turiu puikią palaikymo komandą.
Šių metų žaidynės prasidėjo vaikinų futbolo varžybomis, beliko surengti finalinį keturių stipriausių komandų finalinį turnyrą.
Šį mėnesį kovas pradės ir krepšinio merginų bei vaikinų komandos.
Retas kūno kultūros mokytojas taip domisi Lietuvos istorija, partizanų veikla, žino tiek daug eilėraščių, kaip jūs.
Tikrai labai domiuosi Lietuvos istorija, partizanų veikla, man tai puikus būdas apsisaugoti nuo paviršutiniškumo.
Tai – mano hobis. Scenos jausmą paveldėjau iš savo mamos. Nebūna nė vieno susitikimo su draugais, kad jiems nepapasakočiau apie Lietuvos istoriją, partizanų judėjimą.
Man ypač patinka pagarbos bėgimas Svėdasuose, Šimonių girioje, kuris yra skirtas Algimanto apygardos partizanams, kovojusiems už Lietuvos laisvę, atminti.
Būnu nuolatinis tų varžybų vyr. teisėjas, jų metu pagerbiame 1949 metais lapkričio 1 d. prie bunkerio žuvusius septynis laisvės gynėjus.
Dar mėgstu piešti, jaunystėje lankiau Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vakarinį skyrių, tačiau ten susipažinus su būsimąja žmona Žana ir mano mokslai baigėsi.
Tikrai nesu abejingas poezijai, eilėraščių moku daugybę. Ypač patinka Justino Marcinkevičiaus, Jono Mačiulio-Maironio, išeivijoje gyvenusio Jono Meko ir kitų poezija.
Dabar didžiausias mano pomėgis – tiesiog gerai dirbti, nes neturiu didelių, plačių užmojų.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
