Pirmajam Lietuvos transporto policijos valdybos štabo komisarui, žinomam šalies ilgųjų nuotolių bėgikui Laimučiui Antanui Didžiokui lapkričio 15 dieną sukanka 80 metų. Bet metų naštos jis nejaučia.
„Atsikeliu, o, žiūrėk, jau reikia klotis lovą ir eiti miegoti, kai dar tiek darbų nepadaryta. Šiemet dar atsirado problemų su akimis.
Kiekvieną sekmadienį stengiuosi nueiti į bažnyčią. Gyvenu pagal sau priimtiną tiesą, nepaisydamas, kaip mane vertina aplinkiniai. Vos pajutęs kylantį pyktį, jį numalšinu meilės jėga. Mano hobis – kelionės ir istorija.
Šiemet aplankiau Kretą, kelias Lietuvos pilis ir dvarus, kurių kiekvienas turi savo istoriją ir žavi savo grožiu bei meniška dvasia.
Mano darbo stažas policijoje siekė 37,5 metų ir, išėjęs į atsargą, turėjau laiko – Dievulis materialiai man leido pakartoti visas keturias apaštalo Pauliaus keliones.
Iš viso nuėjau nei daug nei mažai – 15 tūkstančių kilometrų. Pirmą kartą 2010-aisiais keliavau Turkijoje, o paskutinį – 2018-aisiais Maltoje.
2013-aisiais ėjau visame pasaulyje žinomu Šv. Jokūbo keliu iš Prancūzijos į Ispaniją“, – prisiminė jubiliatas.
Visas vasaras jis leidžiu sodyboje Rastinėnuose, kur daržo neturi, bet rūpinasi medžiais: jau užaugo jo pasodinti ąžuolai, šermukšniai, liepa, vienuolikos arų tvenkinyje spurda karosai.
Šiemet labai gerai užderėjo agrastai, daug prisiskynė slyvų, obuolių, juos išvežiojo savo giminėms, draugams, prisispaudė sulčių.
Tvenkinyje jau daug metų gyvena ir šiemet perėjo šešios antys, kurias Laimutis maitina iš rankų.
Brangi užtarnauta komisaro paradinė uniforma
L. A. Didžiokui ypač brangi pirmoji Lietuvos policijos komisaro paradinė uniforma su visomis priklausančiomis regalijomis bei apdovanojimais, kuria jis pasipuošia keliskart per metus, kai dalyvauja įvairiuose Valstybės švenčių bei atmintinų dienų renginiuose Seime ir Prezidentūroje.
„Pirmą kartą tą uniformą užsivilkau 1991-aisiais liepos mėnesį, kai Sporto rūmuose buvo pašarvoti Medininkų pasienio kontrolės poste žuvę aštuoni mūsų broliai pareigūnai.
Su ja dalyvauju Laisvės gynėjų, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dienos, Angelų sargų dienos ir kituose valstybės renginiuose. Paradinę uniformą nusipelniau teisę nešioti iki gyvos galvos“, – džiaugiasi L. A. Didžiokas.
Jubiliatą užplūsta ir malonūs prisiminimai, kai jis nuo 2010-ųjų penkerius metus vadovavo M.Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Politologijos fakultetui, kuris augo ir stiprėjo, buvo jo dekanas.
Į šią veiklą jį įtraukė dabar jau šviesaus atminimo žmona Olga, dirbusi „Spindulio“ vidurinėje mokykloje pedagoge-psichologe bei vaikų darželio-lopšelio vedėja. Vėliau ji įsitraukė į šio universiteto veiklą ir 20 metų buvo Psichologijos fakulteto dekanė.
„Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, medicinos mokslų daktaras Medardas Čobotas, man išėjus į pensiją, prikalbino prisijungti prie jų būrio.
Atėjo laikas dalytis tuo, ką sukaupiau, pradėjau vadovauti besikuriančiam Politologijos fakultetui, universiteto rūpesčiais gyvenau nuo pat jo kūrimosi pradžios.
Kiekvieną savaitę skaičiau paskaitas, siekiau, kad fakulteto paskaitose vyrautų akademinės laisvės dvasia, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, tarpusavio pagarba, kad klausytojai gautų ne tik politinių žinių, bet ir ekonominės, teisinės, sociologinės ir kitų sričių informacijos.
Žmogus turi tobulintis visą gyvenimą – tik tada jis susivoks sparčiai besikeičiančioje aplinkoje.
Trečiojo amžiaus universitetas puoselėja mokymąsi visą gyvenimą, jo nariai – išsilavinę žmonės, turintys mokslinių laipsnių, užėmę aukštas pareigas, čia jie prailgina savo gyvenimą.
Fakultetui vadovavau iki 2015 mokslo metų pabaigos ir grįžau į širdžiai mielą veiklą – tapau Lietuvos policijos veteranų asociacijos Vilniaus filialo valdybos nariu“, – mintimis dalijasi jubiliatas.
Už indėlį į fakulteto plėtrą ir aktyvią veiklą, universiteto bendruomenė 2015-aisiais Laimučiui suteikė Garbės dekano vardą.
Kęstutis Orentas: „Laimutis buvo labai talentingas bėgikas“
Viešint L. A. Didžioko namuose, negali nesižavėti tvarkingu butu, kur viskas turi savo vietą, idealia tvarka, gražiais paveikslais. Atskira vieta skirta žinomo sportininko apdovanojimams, medaliams, prizams.
Jubiliatas turi išlaikęs daugybės laikraščių iškarpas, kuriose aprašytos jo pergalės, vokuose sudėliotos nuotraukos, kur jis užfiksuotas bėgimo take, ant nugalėtojų pakylos, atostogų metu, su draugais.
Laimutis – dukart Lietuvos čempionas ir daugkartinis prizininkas, 1968-1969 m. tradicinio bėgimo Trakai-Vilnius laimėtojas, atstovavo Lietuvai dvejose SSRS tautų spartakiadose, rungtyniavo tarptautinėse brolių Znamenskių memorialo varžybose, per Pabaltijo šalių ir Baltarusijos čempionatus 5000 m ir 10 000 m distancijose triskart tapo vicečempionu ir dukart buvo trečias, pasižymėjo kroso trasose.
Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis, net 37 kartus gerinęs įvairių ilgųjų nuotolių bėgimo Lietuvos rekordus Kęstutis Orentas, su kuriuo kartu treniravosi Laimutis, teigia, kad jis buvo labai talentingas lengvaatletis, jį įrašytų į to laikmečio geriausių šalies stajerių penketuką.
Tame penketuke būtų Adolfas Aleksiejūnas, Anatolijus Baranovas, Jonas Ivanauskas, K. Orentas ir L. Didžiokas.
„Kaip ir dera karininkui, Laimutis buvo ypač pareigingas, pasitempęs, tvarkingas, visiems dėmesingas ir be galo nuoširdus.
Kai mūsų treneris Viktoras Barkalaja jau nebedirbo, Laimutis visuomet jį aplankydavo jo namuose.
Laimutis man – vienas geresnių draugų. Kai jis atėjo į stiprią mūsų grupę, aš jau buvau prakutęs, gerinau Lietuvos rekordus ir Laimutis galėjo iš mūsų mokytis.
Mes, vyresnieji bėgikai, mokėmės iš mums didelio autoriteto Jono Pipynės, kuris daug patirties įgijo, varžydamasis užsienio stadionuose, sekėme jo pėdomis ir stengėmės kopijuoti jo bėgimo techniką.
Daug ką perėmus iš Jono Pipynės, netrukus mūsų trenerio bėgimo mokykla tapo garsi, jo treniruotės buvo įdomios ir naujoviškos.
Mūsų treneris ruošdavo fiziškai stiprius ir ištvermingus bėgikus.
Talentingam, greitam ir pasižyminčiam gera bėgimo technika Laimučiui buvome geranoriški ir negailėdavome patarimų.
Jis buvo sudaręs porą su Anatolijumi Baranovu ir dažniausiai kartu bėgiodavo bei dalyvaudavo varžybose.
Tikėjausi, kad Laimutis pasieks daugiau ir nueis gerokai toliau. Tačiau jis buvo karininkas, nelengva buvo derinti tarnybą su treniruotėmis.
Kartais į pratybas jis atskubėdavo tiesiai po darbo, netgi vilkėdamas uniformą“, – pasakoja K. Orentas.
Jubiliatas su garsiuoju bėgiku ir dabar palaiko glaudžius ryšius. Su juo susitinka, lankėsi pas olimpietį jo sodyboje Molėtuose ir namuose Vilniuje, kalba telefonu.
Gimiau ne pačiu geriausiu laiku …
„Gimiau ne pačiu geriausiu laiku, bėgimo take teko varžytis su lengvosios atletikos legendomis, olimpiečiais Adolfu Aleksiejūnu, Kęstučiu Orentu, Anatolijumi Baranovu, Romualdu Bite, pasaulio rekordininku Vladimiru Dudinu. Vienai kartai mūsų buvo per daug, buvo ankšta ant pjedestalo, bet kartais pasitaikydavo juos ir aplenkti“, – šypteli Laimutis.
Jis gimė karo metais Dienovidžio kaime (anksčiau – Širvintų r., o dabar – Jonavos r.). Savo gimtinėje 1949-aisiais baigė Keižonių septynmetę mokyklą, o 1961–aisiais Bagaslaviškyje – vidurinę mokyklą.
Mokyklai atstovavo lengvosios atletikos varžybose, dažniausiai bėgdavo 800 m distanciją, gerai šaudė, netgi turėjo teisę namie laikyti mažo kalibro šautuvą.
Baigęs vidurinę mokyklą, jis įstojo į Vilniaus 21-ąją mokyklą, kur pusantrų metų studijavo šaltkalvio-įrankininko specialybę.
Tačiau šios profesijos gyvenime Laimučiui neprireikė, šaltkalvio duonos valgė vos septynis mėnesius Skaičiavimo mašinų gamykloje, nes po to buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos.
Mokydamasis Laimutis bėgiojo krosus, slidinėjo, dalyvaudavo įvairiose „Darbo rezervų“ draugijos varžybose.
Technikos mokykla jam tapo tramplinu į didįjį sportą. Lankyti lengvosios atletikos pratybas jaunuolį pakvietė garsusis Lietuvos barjerininkas, 18 kartų šalies čempionas Stanislovas Balsys, kuris tapo pirmuoju treneriu.
Kariuomenėje po pergalių – baltos duonos riekė ir sviesto gabalėlis
1962-aisiais l. A. Didžiokas jau pateko į Lietuvos jaunimo rinktinę ir atstovavo respublikai garsiose to meto „Pravdos“ kroso varžybose.
Po metų jis buvo pakviestas atlikti karinės tarnybos, kur sąlygos buvo ganėtinai prastos.
„Mūsų dalinio vadas net neskirdavo šachmatų nuo šaškių, plaukikus maišydavo su šuolininkais į vandenį ir t. t. Tarnybą atlikau raketiniame kariniame dalinyje trejus metus ir keturis mėnesius. Kariuomenėje mane visi vadino Hansu – vieni piktai, kiti gražiai, nes buvau panašus į vokietį.
Mus ypač prastai maitino. Nepaisant to, tapau divizijos čempionu, neblogai pasirodydavau Pabaltijo karinių apygardų varžybose, Ginkluotojų pajėgų čempionatuose, kur susirinkdavo ypač pajėgūs ilgųjų nuotolių bėgikai.
Mano apdovanojimų kolekcijoje – ir Latvijos čempionatų visų trijų spalvų medaliai.
Kai pradėjau pelnyti apdovanojimų, man kariuomenėje prie maisto papildomai buvo pridedama baltos duonos, nedidelis gabalėlis sviesto ir kokie trys cukraus gabalėliai“, – prisiminė Laimutis.
Tarnaudamas neturėjo trenerio, bėgiojo savarankiškai. Karinę tarnybą baigė 1966-ųjų gruodį, jam buvo suteiktas raketinės kariuomenės leitenanto laipsnis.
Stengdavosi neatsilikti nuo legendų
Kai L. A. Didžiokas sugrįžo į Lietuvą, jo treneris S. Balsys jau netreniravo sportininkų, o dirbo sporto mokyklos direktoriumi.
Matydamas, kad jo auklėtinis kariuomenėje neturėjo trenerio ir, valgydamas kareivišką košę, pasiekė neblogų rezultatų, jį tolesnėms treniruotėms nukreipė pas garsųjį trenerį V. Barkalają.
Šiandieną Laimutis prisimena savo treniruotes: „Labai rimtai žiūrėjau sportą, norėjau būti geras bėgikas. Garsūs sportininkai mane maloniai priėmė, negailėjo patarimų.
Treniruotės buvo sunkios, bet viską ištverdavau. Tada dar nebuvo garsiosios „Barkalajos alėjos“, Vingio parkas buvo tamsus ir neasfaltuotas, iš žemės buvo išlindusių daug storesnių medžių šaknų.
Bėgdavome 1,5-2 valandas. Visų priekyje – asai, o mes jiems iš paskos. Ypač bijojome Jurijaus Buldygerovo, kuris vėliau tapo SSRS čempionu.
Neduok Dieve, jei jis išgirsdavo, kad kažkuris mūsų sušlepsėdavo, lyg bėgtų per balą. Jurijus sustodavo ir pradėdavo ant mūsų rėkti.
Nuo asų stengdavausi neatsilikti, pelniau trenerio pasitikėjimą. Turiu išlaikęs savo pratybų dienoraščius, kartais į juos pasižiūriu.
Kai daug treniravausi, tai ir sparčiai tobulėjau. Tačiau mano krūviai buvo mažesni nei Anatolijaus Baranovo.
Treneris man dažnai sakydavo, kad turiu 95 proc. talento, tačiau įdedu tik 5 proc. darbo ir, jeigu treniruočiausi tiek, kiek A. Baranovas, bėgčiau dar greičiau.
Treniravomės šešiskart per savaitę, per mankštą nubėgdavome po 5-8 kilometrų, atlikdavome įvairius pratimus, šuolius, prisitraukdavome prie medžio šakos.
Kaip išganymo laukdavau poilsio dienos sekmadienį, tada galėdavau nueiti ir į teatrą ar kino filmą.
Mūsų treniruočių programoje buvo ir šuoliai viena koja į Gedimino kalną. Šuoliuodavome žiemą vakarais, netgi per didžiausius šalčius.
Šuoliuodavome po 550 m iki pat kalno viršūnės po 12-16-a kartų viena ir kita koja.
Jeigu ranka nepaliesdavome šaltos pilies rankenos, šuoliai būdavo neįskaityti ir tekdavo juos kartoti.
Treneris stovėdavo kalno apačioje, apsirengęs plonu demisezoniniu paltu be šaliko, pirštinių ir kepurės.
Rankose jis turėdavo daugybę chronometrų. Vienas jo draugų treniruotes stebėdavo kalno viršuje“.
Į stovyklas ir varžybas – dinamiečių lėktuvu ar sraigtasparniu
Kai Laimutis pateko į SSRS „Dinamo“ draugijos olimpinę rinktinę ir gaudavo stipendiją, iki Meksiko olimpinių žaidynių po kelis mėnesius jis praleisdavo treniruočių stovyklose.
Sportininkas paskaičiavo, kad 1967-aisiais net septynis mėnesius praleido stovyklose Maskvoje, Gruzijoje, Kirgizijoje, Armėnijoje, kitur.
„Dinamo“ draugija tada turėjo nuosavą lėktuvą, kuriuo mus skraidindavo į stovyklas, joms vadovaudavo mažiausiai generolas, ir į varžybas – kartais ir sraigtasparniu.
Per SSRS rinktinės atrankos varžybas į Meksiko olimpines žaidynes 10 000 m distancijoje užėmiau penktą vietą, o 5000 m – septintą, olimpiečiais tapo visi trys prizininkai“, – prisiminė Laimutis.
Jubiliatui atmintyje išlikusios 1967-aisiais vykusios tarptautinės brolių Znamenskių memorialo varžybos Maskvos Lužnikų stadione.
10 000 m distancijoje nuo pat antrojo iki prieš paskutiniojo rato jis bėgo lyderių grupėje, keisdavosi su A. Baranovu.
Galutinėje įskaitoje tarp iš viso toje distancijoje dalyvavusių 140 bėgikų, atstovavusių 40 šalių, Laimutis buvo penktas, o A. Baranovas – ketvirtas. Iš sovietų bėgikų L. A. Didžiokas buvo trečias.
„Daug kas stebėjosi tokiu sėkmingu mano pasirodymu, nes buvau niekam nežinomas, net ne sporto meistras.
Tada man vos dviejų dešimtųjų sekundės dalių pritrūko iki sporto meistro normos. Ją įvykdžiau po metų Leningrade.
Brolių Znamenskių memorialo varžybose dalyvavau kelis kartus, jas mėgau.
Lietuvai atstovavau dvejose SSRS tautų spartakiadose (1967 m. ir 1971 m.). Turiu visus tris SSRS „Dinamo“ draugijos čempionatų medalius.
Per metus mažiausiai turėdavau 40-50 oficialių startų, per mėnesį nubėgdavau 500-600 kilometrų.
Mano treneris Viktoras Barkalaja yra paskaičiavęs, kad aplink Žemės rutulį apibėgau du kartus“, – prisiminė Laimutis.
Įspūdinga pergalė bėgime Trakai-Vilnius
Ypač įsiminė L. A. Didžioko pergalė 1968-aisiais vykusiame tradiciniame bėgime Trakai-Vilnius, kai jis aplenkė treniruočių draugą, SSRS čempioną J. Buldygerovą.
„Tai buvo dešimtasis bėgimas. Jame dalyvavo daug pajėgių bėgikų, tačiau neatsirado sportininko, galinčio atstovauti Lietuvai. Mat keli mūsų bėgikai tuo metu pasirinko kitas varžybas.
Tuometis Lietuvos lengvosios atletikos vyr. treneris Algirdas Karpavičius ir paprašė manęs dalyvauti varžybose.
Debiutas buvo sėkmingas, 1969-aisiais vėl pavyko nugalėti, o 1970-aisiais užėmiau ketvirtą vietą“, – prisiminė jubiliatas.
Labiausiai jis mėgo varžytis nestandartinėse 20-30 km distancijose. 1969-aisiais, dalyvaudamas 25 km bėgime Palanga-Klaipėda, finišavo kartu su A. Baranovu ir pagerino Lietuvos rekordą, kuris yra išsilaikęs iki šių dienų – 1 val. 18 min. 52 sek. Tačiau treniruočių draugas finišavo akimirka anksčiau, jam ir buvo pripažinta pirmoji vieta bei šalies rekordas.
Tais pačiais metais Smalininkuose per Lietuvos čempionatą Laimutis pirmą kartą bėgo ir maratoną, irgi pralaimėjo tik A. Baranovui. Tačiau maratono distancija jam buvo per ilga, joje nemėgo varžytis.
Jubiliatui ypač įsimintinas buvo ir 1969-aisiais Vilniuje vykęs pirmasis Naujametinis bėgimas, kurį pavyko laimėti.
Spaudžiant 28 laipsnių šalčiui, bėgime pagrindinėmis miesto gatvėmis dalyvavo ir dukart SSRS čempionas Romualdas Bitė, kuris buvo laikomas tų varžybų favoritu.
Tačiau 12,3 km distancijoje jis buvo trečias ir nuo nugalėtojo Laimučio atsiliko daugiau nei 2 minutėmis.
Jubiliatas mėgo dalyvauti įvairiuose bėgimuose: Šiluva-Tytuvėnai, Skaudvilė-Bijotai ir kituose, kurių dabar jau nebeliko.
Penkis kartus jis dalyvavo profesoriaus Viktoro Ruokio bėgime, kuris tuomet dar buvo gyvas.
„Bėgimo take buvau laimingas. Nors bėgdavau ilgus nuotolius, tačiau juose nereikėdavo kentėti, mano akyse visada buvo džiaugsmas“, – sako jubiliatas.
Karjeroje buvo ir biatlonas bei žiemos trikovė
1971-aisiais, sulaukęs 28-erių L. A. Didžiokas atsisakė SSRS „Dinamo“ draugijos stipendijos ir sąmoningai nutarė trauktis.
Reikėjo galvoti apie savo gyvenimą, nuosavą butą, kurti šeimą, įgyti profesiją.
Jis baigė VRM Minsko aukštąją mokyklą, nuo 1971 m. iki 1979 m. dirbo VRM milicijos mokyklos operatyvinių-tarnybinių disciplinų dėstytoju.
Po to buvo VRM Kriminalinės paieškos valdybos vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, tarnavo LTSR Transporto policijos valdybos struktūriniuose padaliniuose, tapo pirmuoju Lietuvos transporto policijos valdybos štabo viršininku komisaru.
„Kai baigiau sportuoti, vėl sugrįžti į bėgimo takelį jau nenorėjau, nes mano principas buvo toks: niekada nesivilksiu pabaigoje, nes toks nebuvau ir nėra ko vėl pradėti draskytis dėl pergalių.
Mane dar kviesdavo teisėjauti ir niekada neatsisakydavau, man netgi buvo suteikta sąjunginė kategorija.
Kadangi dirbau Vidaus reikalų ministerijoje, buvau karininkas, tai manęs dažnai neišleisdavo teisėjauti“, – dabar sako jubiliatas.
Jo karjeroje dar buvo ir biatlonas bei žiemos trikovė (10 km slidinėjimas, prisitraukimai prie skersinio ir šaudymas), kur įvykdė kandidato į sporto meistrus normatyvus.
„Niekada nepagalvojau, kad man, lengvaatlečiui, teks dalyvauti garsiosiose Kavgolovo (netoli Leningrado) žiemos žaidynėse: apie 1980-uosius atstovavau Lietuvos vidaus reikalų ministerijos rinktinei ir per penkias dienas varžiausi penkių distancijų varžybose.
Tada ministerija mums nupirko aukštos kokybės firmines „Jarvinen“ slides ir lazdas, kurias išlaikiau iki šių dienų“, – pasakoja jubiliatas.
Jo dukra Jurga apie 20 metų dirba Jungtinėse Tautose, o sūnus Saulius, kuris lankė šiuolaikinės penkiakovės treniruotes, jau daugiau kaip 20 metų gyvena ir dirba Airijoje.
