Gausiau pasnigus, žiemos sporto entuziastai vėl stojasi ant slidžių. Slidinėja ir patys mažiausieji, ir jau garbaus amžiaus sulaukę senjorai.
„Žmones žiemą skatiname slidinėti, neužsisėdėti šiltuose kambariuose. Norime įkurti bendruomenę ir mėgėjams organizuoti įvairius renginius, kuriuose galėtų dalyvauti kiekvienas sveiką gyvenseną propaguojantis žmogus.
Slidinėjant dirba didžioji dalis žmogaus kūno raumenų, treniruojama širdies ir kraujagyslių sistema, todėl lygumų slidinėjimas – puiki treniruotė visam organizmui.
Slidinėjimas – viena iš penkių daugiausia raumenų grupių lavinančių sporto šakų.
Lygumų slidžių esmė – judėjimas lygiagrečiais judesiais slidės atsispyrimo zonos prispaudimo (ir jos sukibimo su sniego paviršiumi) dėka.
Slidės atsispyrimo zona – tai slidės slystamojo paviršiaus zona, paprastai apie 55-65 cm ilgio, esanti per vidurį slidės, po apkaustų zona“, – pasakoja buvęs slidininkas, lygumų slidinėjimo maratonų mėgėjas ir specializuotos slidinėjimo parduotuvės SKIGO.LT vadovas Marijus Rindzevičius.
Jis pataria sslidinėti susiruošusiems fizinio aktyvumo mėgėjams:
Slidinėjimo stiliai
„Slidinėjimas klasikiniu stiliumi – tai slidinėjimas sniege įspaustomis lygiagrečiomis vėžėmis.
Tai pats populiariausias slidinėjimo stilius pasaulyje. O kalbant apie mėgėjus – dažnai tai vienintelis stilius, kuriuo jie slidinėja.
Šis stilius yra artimiausias mūsų prigimčiai – kažkas tarp ėjimo ir šuoliavimo į kalną.
Laisvas slidinėjimo stilius, liaudyje vadinamas „eglute”. Gerai jį įvaldžius, šis stilius yra kiek greitesnis už klasikinį.
Laisvojo stiliaus slidės paprastai gaminamos trumpesnės (ne ilgesnės kaip 193 cm), bet ženkliai standesnės.
Standumas – itin svarbus rodiklis, nes nepaisant ar asmuo 175 cm, ar 205 cm ūgio, jam rekomenduojamos apie192 cm ilgio slidės, tačiau standumą reikia pasirinkti pagal savo svorį.
Siekiant išgauti didelį ir tinkamą slidės standumą, pasitelkiamos technologijos.
Todėl pigiausios laisvo stiliaus slidės paprastai yra ženkliai brangesnės už pigiausias klasikines slides.
Imitacija su lazdomis, koordinacija
Lygumų slidinėjime dažniausiai akcentuojamos dvi esminės fazės: atsispyrimas ir slydimas.
Atsispyrimo fazė ne sezono metu dažnai ugdoma imitacijų su lazdomis pagalba – žygiuojant ar šuoliuojant į įkalnę.
Tai viena sunkiausių treniruočių, nes pulsas (ypač šuoliuojant) dažnai pakyla virš anaerobinio slenksčio ribos, jaučiama deguonies skola, trūksta oro.
Imitacija su lazdomis, kaip ir tempinės ar kartotinės treniruotės, padeda kelti anaerobinį slenkstį – pulso ribą, prie kurio žmogaus organizmas jau nebespėja apsirūpinti deguonimi.
Slydimo fazė daugeliui pradedančiųjų gali kelti pakankamai daug iššūkių, nepriklausomai nuo to, ar jie iki tol aktyviai sportavo ar ne.
Slydimo fazėje slidininkas turi naudoti kuo mažiau energijos. Tuo tikslu reikia užfiksuoti kuo mažiau resursų eikvojančią, tačiau slydimo greičio nemažinančią kūno padėtį.
Tą padėtį reikia „prisijaukinti“ balansą lavinančių treniruočių pagalba – daromi specializuoti pratimai, lavinantys pilvo, dubens, nugaros raumenis ir diafragmą.
Dar vienas svarbus lygumų slidinėjimo elementas – svorio pernešimas nuo vienos kojos ant kitos.
Jis apjungia atsispyrimo momentą su slydimo faze. Čia slepiasi kitas, su koordinacija susijęs iššūkis.
Jei koordinacija nėra stiprioji jūsų pusė, taisyklingai išmokti slidinėti bus sudėtinga.
Vyresniame amžiuje koordinacija sunkiai lavinama, todėl slidinėti, kaip ir mokyti dviračiu vaikus, būtina mokyti nuo mažens.
Jei jie nebus slidininkais, tai bent tikrai gerai išvystys vestibuliarinį aparatą“.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
