Marytė Marcinkevičiūtė
Prieš 50 metų SSRS jaunių tinklinio čempione tapo Lietuvos rinktinė, vadovaujama panevėžiečio trenerio Zenono Vansevičiaus.
„Auksinėje“ komandoje žaidė panevėžiečiai kapitonas Virgilijus Kireilis, Rimantas Palionis, Ričardas Lukšys, Romas Uždavinys, Vytautas Pajarskis ir Arvydas Bražionis, vilnietis Viktoras Artamonovas, klaipėdietis Antanas Žilinskas, kaunietis Romanas Ašmys bei šiaulietis Genadijus Pušnovas.
Dviejų čempionų – A. Bražionio ir R. Ašmio – bei į pergalę atvedusio Z. Vansevičiaus jau nėra tarp gyvųjų.
Čempionato finalinės varžybos, kaip ir zoninės, vyko Panevėžyje. Žaidė merginų ir vaikinų komandos. Tačiau medalius iškovojo tik mūsų vaikinų rinktinė.
Į finalą – su auksiniu tašku
Lietuvos jaunų rinktinė lemiamas kovas pradėjo turėdama auksinį tašką prieš stiprius ukrainiečius, kuriuos zoninėse varžybose nugalėjo 3:0.
Finaliniame turnyre aikštelės šeimininkai visus varžovus įveikė 3:0, tepralaimėjo vos vieną partiją leningradiečiams.
Įveikus Maskvos, Rostovo srities, RTFSR ir Uzbekijos rinktines, Lietuvos tinklininkai aukso medalius užsitikrino dar likus dvejoms rungtynėms iki čempionato pabaigos.
Tada buvo žaidžiama iki 15 taškų. Per susitikimą su maskviečiais varžovai per pirmą partiją tesurinko keturis, antrąją – septynis, trečiąją – penkis taškus.
Panašiais rezultatais partijose nugalėti ir rostoviečiai (15:8, 15:5 ir 15:6). Nepasipriešino ir RTFSR rinktinė, kuri surinko atitinkamai 7, 9 ir 9 taškus.
Kiek atkakliau kovota su uzbekais. Po nesunkiai laimėtos pirmosios partijos (15:3), sunkesnė buvo antroji (16:14), o trečioji – vėl lengva (15:9).
Lietuvos jaunių rinktinės treneris, dabar jau šviesaus atminimo panevėžietis Z. Vansevičius tada kalbėjo, kad pergalę nuėmė ypač geras pasiruošimas čempionatui.
Komanda dalyvavo ne tik Lietuvos vyrų čempionate, kuriame 1976-aisiais tapo vicečempione, nusileidusi tik Vilniaus „Kuro aparatūrai“, laimėjo tradicinį Murjanių (Latvija) turnyrą, sužaidė kelias kontrolines rungtynes.
„Kai 1975 metais laimėjome tarptautinį turnyrą Taline, tikėjau, kad tinkamai pasirodysime ir 1976-ųjų SSRS jaunių čempionate, kuriame dalyvavo 15 tuometinių respublikų. Vaikinai nenuvylė“, – kalbėjo treneris.
Didžiausias krūvis aikštelėje teko pagrindinio šešetuko žaidėjams kamuolių skirstytojams V. Kireiliui ir V. Artamonovui bei puolėjams R. Palioniui, R. Lukšiui, A. Žilinskui ir į šeštojo žaidėjo vietą pretendavusiems R. Ašmiui ir R. Uždaviniui.
Viskas, atrodo, buvo vakar
Komandos kapitonas V. Kireilis prisimena, jog finaliniame turnyre sunkiausia buvo žaisti su RTFSR komanda, o su kitomis – tarsi lengvas pasivaikščiojimas.
„Prisiminimai labai mieli, viskas, atrodo, buvo vakar, akyse išliko neužmiršti pergalės epizodai.
Visi buvome energijos ir ryžto kupini, maksimalistai, norėjome laimėti – ir mums tai pavykdavo.
Fiziškai buvome pajėgūs, gal tik ukrainiečiai už mus buvo stipresni, tačiau mums pergalę nulėmė įvairūs derinukai, kurių varžovai neįmindavo, taip pat gera žaidybinė drausmė.
Dauguma mūsų buvome dešimtokai – vienuoliktokai, tik Ričardas Lukšys – devintokas, 16-metis, bet puikiai pritapo prie vyresnių komandos draugų, labai gerai priiminėjo kamuolius.
Prieš čempionatą Panevėžyje buvo rengiamos 1-2 savaičių treniruočių stovyklos, turėjome puikią galimybę susižaisti.
Atmintyje išliko tai, kad Panevėžio sporto rūmai, talpinantys 3 tūkst. žiūrovų, per kai kurias rungtynes buvo pilnutėliai.
Mums tai buvo didelis stimulas siekti pergalių, nenuvilti sirgalių. Kai tapome čempionais, apėmė didžiulis džiaugsmas, kad Lietuvai padovanojome istorinius medalius ir daug džiaugsmo akimirkų“, – prisimena V. Kireilis.
Aidint galingiems aplodismentams, žaidėjai pribėgo prie trenerio Z. Vansevičiaus ir jį iš džiaugsmo ėmė mėtyti į viršų.
„Tinklinis mus visus labai subūrė, išmokė bendrauti ir dirbti komandoje. Tai pati geriausia pamoka, kurią gavome.
Visi laikėmės griežto režimo. Kaip komandos kapitonas, stebėjau treniruočių draugus, jog jie po rungtynių ko nors neiškrėstų. Visas buvo super, todėl ir tapome čempionais.
Tinklinį pradėjau žaisti nuo dešimties. Treneris Z. Vansevičius mus surinko mokykloje.
Mano du vyresnieji broliai Raimondas ir Saulius jau lankė tinklinį, todėl su dideliu entuziazmu ir aš į rankas paėmiau tinklinio kamuolį.
Vėliau mano vienas brolis pasuko į regbį, kitas – į orientavimosi sportą, o aš iš tinklinio niekur nepabėgau.
Toje surinktoje grupėje buvo ir A. Bražionis, R. Uždavinys, kiek vėliau atėjo R. Palionis, su kuriuo iki šios dienos draugaujame šeimomis.
Iki šių dienų bendrauju ir susitinku su R. Lukšiu. Tinklinį truputį bandė žaisti abu mano sūnūs Donatas ir Edvardas, o dabar žaisti pamažu mokiau vieną savo anūkių Ugnę, lankančią gimnaziją“, – pasakoja 68-erių V. Kireilis.
Didelė pagarba komandos treneriui
SSRS jaunių tinklinio čempionai su didele pagarba kalbėjo apie savo trenerį Z. Vansevičių, kurio pašaukimas buvo futbolas ir tinklinis.
Dešimt metų jis atstovavo Kauno ir Panevėžio tinklinio komandoms, skirstė kamuolius, o trejus metus – Panevėžio „Statybos“ futbolo komandai.
Su futbolu Z. Vansevičius atsisveikino 30 metų ir visą save atidavė tinkliniui.
Jo visas gyvenimas bėgo sporto salėje, kaip pats mėgo sakyti, į kambarį užbėgdavo tik pasikeiti sportinių marškinėlių ir užkąsti.
Per treniruotes jo keturiose grupėse niekada netrūkdavo vaikų. Už pergalę SSRS jaunių čempionate, Z. Vansevičiui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.
Tais pačiais 1976-aisiais per SSRS moksleivių spartakiadą ta pati rinktinė tapo vicečempione, pralaimėjo tik galingai Ukrainos ekipai.
Komandos kapitonas V. Kireilis akcentavo, jog treneriui Z. Vansevičiui pavyko suburti gerą, drausmingą komandą, kuri buvo kaip kumštis.
„Tai buvo pats geriausias treneris, pas kurį teko treniruotis. Jis buvo labai taktiškas, tolerantiškas.
Nepadarydavo jokio veiksmo, kuris neigiamai paveiktų komandą. Laiku mokėdavo pakeisti žaidėją, kuriam nesisekdavo.
Jis mus daug ko išmokė. Aikštelėje niekada neprieštaraudavome vienas kitam, padarius klaidą.
Puikiai žinojome, kad žaidėjas, padaręs klaidą, aikštelėje nervinasi, todėl jį nuramindavome, sakydami, kad ne jis suklydo.
Nuo žaidėjo nuimdavome stresą, jį stimuliuodavome, kad toliau kovotų ramiai ir nesinervintų.
Komandoje kamuolius skirsčiau kartu su Viktoru Artamonovu, bet mums tekdavo ir daug atakuoti, pelnyti taškų. Aikštelėje nebuvo kada pailsėti“, – šypteli čempionų kapitonas.
Mums visiems būtinai reikia susitikti
Taip pačiais metais keturi rinktinės žaidėjai – V. Kireilis, V. Artamonovas, R. Palionis ir A. Žilinskas buvo pakviesti į reprezentacinę Vilniaus „Kuro aparatūros“ komandą ir ją labai sustiprino, tapo pagrindinio šešetuko žaidėjais.
Jaunėlis R. Lukšys atėjo po poros metų, 1978-aisiais, kai baigė vidurinę mokyklą.
Pagrindinis komandos puolėjas R. Lukšys, paprašytas prisiminti istorinę pergalę, pirmiausiai pasidžiaugė, kad komandos pagrindą sudarė panevėžiečiai, trenerio Z. Vansevičiaus auklėtiniai.
„Buvau jauniausias rinktinės žaidėjas, teko žaisti su dvejais metais vyresniais. Stengiausi jų nenuvilti ir, manau, man pavyko tai padaryti.
Tokio rango varžybos Panevėžyje buvo surengtos pirmą kartą. Atmosfera buvo nereali.
Pilnos žiūrovų tribūnos, mus palaikė tėvai, draugai, giminės, tinklinio entuziastai.
Tuo laikmečiu atstovavau įvairaus amžiaus komandoms, visos vasaros buvo parduotos, atostogas tik sapnuose regėjau, bet nesiskundžiau.
Įveikus tokias pajėgias rinktines ir tapus SSRS jaunių čempionais, buvo didžiulė euforija.
Mano tėtis surinko visus „Sporto“ laikraščio numerius, kuriuose buvo aprašyta mūsų pergalė, viskas gražiai sudėliota, dabar bet kada galiu pasiskaityti ir prisiminti, kas įvyko prieš 50 metų.
Rodau iniciatyvą ir agituoju savo draugus, kad mums, čempionams, būtinai šiemet reikia susitikti ir kažkokiu būdu įamžinti neeilinę pergalę“, – pasakoja R. Lukšys, kuris jau 14 metų dirba Švedijos ambasadoje ūkio dalies vedėju ir ketvirtus metus treniruoja Dailės akademijos komandą.
Kartu jis prisiminė ir tuos metus, kaip atėjo į tinklinį. Besimokant Panevėžio 7-oje vidurinėje mokykloje, į tinklinį jį nukreipė kūno kultūros mokytojas, Lietuvos merginų rinktinės treneris Jonas Dzikas.
R. Lukšys prieš tai vienerius metus lankė plaukimą ir stalo tenisą. Nieko nuostabaus: jo teta Bronė Balaišienė – daugkartinė SSRS ir Lietuvos stalo teniso čempionė, pusseserė Laima Balaišytė – pasaulio ir SSRS čempionė, pusbrolis Rimgaudas Balaiša – irgi puikus stalo tenisininkas, buvęs ilgametis Lietuvos šios sporto šakos federacijos prezidentas.
Pergalė SSRS jaunių čempionate įkvėpė R. Lukšį siekti dar didesnio meistriškumo.
Reprezentacinei „Kuro aparatūrai“ jis padėjo patekti į SSRS aukščiausiąją lygą, buvo pagrindinio šešetuko žaidėjas.
Aktyviai žaisdamas, R. Lukšys baigė Vilniaus universitetą, turi ekonomisto diplomą.
Atsisveikinę su didžiuoju tinkliniu, Ričardas po poros metų vėl į jį sugrįžo. Trejus metus (1991-1993 ) atstovavo Vengrijos „Somogy SC“ komandai, treniravosi profesionaliai ir du kartus tapo tos šalies čempionu bei vieną kartą – vicečempionu.
Savo karjerą R. Lukšys baigė Vengrijoje dėl alkūnės traumos, jam buvo 33-eji.
Įžymusis tinklininkas kiek apgailestauja, kad jų šeimoje – nė vieno tinklininko.
Dukra Greta žaidė krepšinį Lietuvoje ir Amerikoje (čia baigė vidurinę mokyklą ir Šiaurės Karolinos universitetą), o dabar gyvena D. Britanijoje, baigė Lidso universitetą ir ten liko dirbti.
Sūnus Paulius iki dešimtos klasės sporto mokykloje irgi žaidė krepšinį, o Ričardo žmona Ramunė – buvusi rankininkė, pasaulio jaunimo čempionė.
Visi čempionai baigė aukštuosius mokslus
Buvęs Lietuvos jaunių tinklinio rinktinės kapitonas V. Kireilis sau užduoda klausimą, kodėl dabar tinklinį žaidžia tik Nidos paplūdimyje.
„Todėl, kad žaisti tokiame pat lygyje, kaip jaunystėje, jau nemoku. Bijau, kad kažkas neatsitiktų, nes traumos slepiasi kiekviename mano judesyje.
Prieš gerus 10-15 metų, dalyvaujant Vilniaus pirmenybėse ir žaidžiant dėl pirmosios vietos, vos negavau Achilo traumos – šešeriems mėnesiams turėjau stabdytis ir nežaisti.
Nuo tol salės tinklinio nebežaidžiu. Susižavėjau tenisu, jį žaidžiu jau gal 35 metus ir treniruoju studentus tenisininkus, kurie savo rankose dar tik pradeda laikyti teniso raketę. Jiems skiepiju meilę šiai sporto šakai.
„Tenisas – tai ne tinklinis, nereikia šokinėti. Tačiau nuo tinklinio nesu nutolęs: 1988-aisiais pradėjus dirbti Dailės akademijos Sporto katedroje, treniravau tinklinio komandą, o dabar mūsų salėje treniruojasi Vilniaus senjorai“, – sako V. Kireilis.
Nuo 1993-iųjų jis – Dailės akademijos rektorės prof. Ievos Skauronės pavaduotojas ūkio reikalams.
Kaip pats sako, darbas sunkus ir atsakingas, kuo toliau, tuo sunkiau rasti pinigų renovacijai. Bet darbas įdomus, patinka.
„Naujausias projektas, kurį įgyvendiname – Panemunės pilis prie Jurbarko, darbai jau eina į pabaigą.
Pagrindinis tikslas – viską sėkmingai įgyvendinti“, – sako jaunųjų čempionų kapitonas.
Jis džiaugiasi, kad SSRS jaunių čempionai baigė aukštąsias mokyklas, daugiausiai – Vilniaus universitetą.
V. Artamonovas dabar gyvena Olandijoje ir turi tos šalies pilietybę, V. Pajarskis – bendrovės „Birštono šiluma” direktorius, R. Palionis – Lietuvos verslo agentūroje vertina projektus, jų rizikas. Vietą gyvenime surado ir kiti čempionai.
