Legendinės Vilniaus „Kuro aparatūros“ komandos vienas įkūrėjų ir ilgametis jos žaidėjas, tarptautinės kategorijos tinklinio teisėjas (1992 m.) Algirdas Belevičius liepos 21 d. švenčia 75 metų jubiliejų.
A.Belevičius buvo pagrindinio „Kuro aparatūros“ šešetuko žaidėjas, septyniskart Lietuvos čempionas, 1968-1979 metais atstovavo ir šalies vyrų rinktinei.
„Jeigu mano gyvenimas pasikartotų iš naujo, viską nesuabejoję tikrai daryčiau tą patį“, – dabar sako jubiliatas, kavinės-baro „Ad Astrum“ vienas vadovų.
Kaip kilo mintis suburti „Kuro aparatūros“ komandą?
1968 metais baigiau Kauno politechnikos institutą, kurio komandoje žaidžiau, įgijau inžinieriaus specialybę.
Institutą baigiau gerais pažymiais, todėl turėjau galimybę pasirinkti, kur dirbti.
Pasirinkau Vilnių, nes tuo metu ten buvo stipri „Dinamo“ komanda, ir pagal specialybę pradėjau dirbti technologu „Kuro aparatūroje“. Įdiegiau vieną pasiūlymą, už kurį gavau 10 rublių (šypsosi).
Miesto pirmenybėse atstovavau „Dinamo“ komandai. Lietuvos čempionatą laimėjus Kauno „Sakalui“, jos pagrindu buvo sudaryta Lietuvos vyrų rinktinė ir man su Česlovui Antanynui kiekvieną vakarą iš Vilniaus tekdavo važinėti į Kauną treniruotis ir grįžti atgal.
1971-1973-aisiais tarnavau kariuomenėje Maskvos srities Gorkio mieste. Baigus tarnybą gavau pasiūlymą toliau tarnauti Vokietijoje, kur buvo CSKA sporto dalinys.
Tačiau atsisakiau ir grįžau į Vilnių: dirbau Vietinės pramonės ministerijoje, Žemės ūkio ministerijos Skaičiavimo centre ir galop grįžau į „Kuro aparatūrą“.
Tada šioje gamykloje vyriausiuoju metalurgu dirbo dabar jau šviesaus atminimo Kęstutis Dailidė.
Su juo ir dar prisijungusiu garsiu tinklininku Vladimiru Artamonovu sudarėme branduolį ir ėmėme burti naują „Kuro aparatūros“ komandą.
Pradėjome kalbinti Meksiko olimpinį čempioną, Universiados vicečempioną Vasilijų Matuševą, kuris tinklinio karjerą pradėjo Vilniuje, bet vėliau studijavo Charkovo valstybiniame pedagoginiame institute ir liko ten gyventi.
Nuvažiavau pas jį, ilgai įtikinėjau grįžti į Lietuvą. „Kuro aparatūros“ gamykla Vasilijui davė butą.
Po to vykau į Rostovą, kur ASK komandoje, rungtyniavusioje SSRS aukščiausioje lygoje, žaidė kitas labai stiprus tinklininkas Saulius Ligeika, jį kalbinau prisijungti prie buriamos komandos.
Abu tinklininkus pavyko prikalbinti sugrįžti. Vasilijus Matuševas 1974-aisias tapo pirmuoju komandos treneriu, o aš – antruoju, abu dar ir žaidėme, dalyvavome SSRS pirmenybių pirmojoje lygoje.
Buvau vienas pirmųjų garsiosios „Kuro aparatūros“ žaidėjų, komandoje dar žaidė Jonas Grigonis, Saulius Ligeika, Viktoras Pidoprigora, Viktoras Valentukevičius, Janas Voišnys, kiti.
Po to Vasilijus jau nebežaidė, o aš dar rungtyniavau. 1979-iaisiais įvykdžiau sporto meistro normą, o po metų baigiau savo karjerą.
Suburta komanda pamažu brendo ir jau 1974-aisiais pirmą kartą tapo Lietuvos čempione ir savo pozicijų neužleido iki 1980-ųjų.
Taip, komandą nuolat papildydavo nauji talentingi žaidėjai, tačiau netrukus meistrų komandos žaidėjams nebuvo leista dalyvauti Lietuvos čempionate, jie atstovavo savo aukštosioms mokykloms.
1975-1981 metais dirbau etatiniu „Kuro aparatūros“ gamyklos sporto klubo pirmininku.
Buvo daug veiklos, be tinklinio komandos reikėjo rūpintis ir kitomis sporto šakomis, gamykla dar turėjo stadioną.
Treniravomės du kartus per dieną. „Kuro aparatūroje“ buvau jungiantysis žaidėjas, o vėliau mane pakeitė Viktoras Artamonovas ir Virginijus Kireilis.
Man, sporto klubui pirmininkui ir žaidžiančiajam antrajam komandos treneriui, teko nemažas krūvis – reikėjo rūpintis tinklininkų maitinimu, gyvenimu, treniruočių stovyklomis, sportine apranga, bilietais.
Reikėjo derinti daug įvairiausių dalykų, varstyti miesto Vykdomojo komiteto duris. Komandos pagrindinis treneris Vasilijus Matuševas rūpinosi sportine dalimi.
Kokie liko prisiminimai?
Labai malonūs. Viską tikrai kartočiau dar kartą. Nenuginčysi: „Kuro aparatūra“ buvo legendinė komanda, joje buvo suburti visi geriausi Lietuvos tinklininkai.
Nors ir tekdavo dirbti dideliais krūviais, niekas jais nesiskundė, patekti į prestižinę Lietuvos komandą buvo didelė garbė.
Rungtyniavau SSRS pirmosios lygos čempionate, sekėsi gan neblogai. Mes buvome pirmieji „Kuro aparatūros“ žaidėjai ir perdavėme estafetę kitiems.
1982-aisiais komanda pateko į SSRS aukščiausiąją lygą, į Vilniaus sporto rūmus atkeliavo didysis tinklinis.
Komanda savo meistriškumu niekuo nenusileido geriausioms SSRS komandoms.
1983-iaisiais per SSRS tautų spartakiadą Maskvoje Lietuvos rinktinė, kurią sudarė „Kuro aparatūros“ žaidėjai, pirmaudami 2:0 vos nenugalėjo daugkartinių spartakiadų čempionų maskviečių (pralaimėjo 2:3) ir užėmė aukštą šeštą vietą.
Jeigu dabar aikštelėje susitiktų tuometė „Kuro aparatūra“ ir šiuometinė Lietuvos rinktinė, kas nugalėtų?
Sunku pasakyti, tinklinyje daug kas pasikeitė. Kovinė dvasia tikrai būtų mūsų pusėje. Visi buvome azartiški, pikti, tvirtas kumštis.
Tikrai kovotume dėl kiekvieno taško ir be kovos iš aikštelės neišeitume. Jeigu jau išbėgdavome į aikštelę, tai tik siekti pergalės.
Dabartinis jaunimas kitoks. Nežinau, kad nugalėtų, bet „Kuro aparatūra“ lengvai nepasiduotų.
Ką įvardytume geriausiu Lietuvos tinklininku per visą šios sporto šakos istoriją ir koks būtų ankstesniojo laikmečio, kai žaidėte, simbolinis rinktinės šešetukas?
Geriausias, žinoma, Meksiko olimpinis čempionas Vasilijus Matuševas, kuris mirė 1989-aisiais.
Į komandą kviesčiau ir puolėją Tomą Vėbrą, jungiantieji žaidėjai – Vladimiras ir Viktoras Artamonovai, o pagalbiniai puolėjai Saulius Ligeika ir Juozas Lapeika.
Gimėte Kaune, bet pirmasis treneris buvo marijampolietis Algirdas Berūkštis. Kodėl?
Gimiau Kaune, po poros metų mirė mano mama. Tėvas persikėlė gyventi į Ariogalą, po to – į Kretingą, Klaipėdą.
1956-aisiais Lietuvoje atsidarius mokykloms-internatams, atsidūriau Klaipėdos mokykloje-internate.
Savo karjerą pradėjau nuo krepšinio, net ir nežinojau, kas yra tinklinis.
Man lankant antrą ar trečią klasę, tėvas išvažiavo gyventi į tuometį Kapsuką (dabar – Marijampolė). Pradėjau mokytis internatinėje mokykloje, kurioje nebuvo krepšinio.
Treneris Algirdas Berūkštis pakvietė mane, 189 cm ūgio aštuntoką, lankyti tinklinio pratybas.
Po trejų metų patekau į Lietuvos jaunių rinktinę, kuri buvo sukomplektuota Kauno internatinėje mokykloje.
Dalyvavau SSRS moksleivių spartakiadoje, Kaune ir baigiau vidurinę mokyklą.
Kai 1963-aisiais įstojau studijuoti į Kauno politechnikos institutą, mokantis pirmame kurse mirė tėvas ir likau vienas, neturėjau jokių giminių. Gyvenimas nebuvo lengvas.
Dar baigėte ir Kūno kultūros institutą, kam prireikė antrojo diplomo?
Jį baigiau neakivaizdiniu būdu. Kadangi buvau baigęs KPI, daug kas buvo įskaityta.
Prisimenu, pas Stanislovą Stonkų laikiau vieną egzaminą – ištraukiau bilietą apie futbolo teisėjavimą ir buvau pravarytas.
Egzaminą teko perlaikyti, tada ištraukiau klausimą apie krepšinį ir egzaminą nesunkai išlaikiau. Mokslo niekada nebūna per daug.
Esate tarptautinės kategorijos teisėjas, juo tapote 1992-aisiais. Ar teko teisėjauti pasaulio ar Europos čempionatuose?
1988-aisiais Rygoje, kur tuo metu vyko stambus tarptautinis vyrų tinklinio turnyras, laikiau kandidato egzaminus tarptautinei teisėjo kategorijai gauti.
Prieš suteikiant tarptautinę kategoriją, reikėjo surinkti penkis balus, teisėjauti paskirtose varžybose.
Kai buvo suteikiama tarptautinė kategorija, Tarptautinei tinklinio federacijai kilo klausimas, kam aš priklausau: Lietuvai ar SSRS?
Tapus tarptautinės kategorijos teisėju, pagausėjo gero lygio rungtynių, per metus tekdavo teisėjauti kokiose penkiose tarptautinėse varžybose. 1993 metais parašiau knygelę „Tinklinis. Varžybų taisyklės“.
Ypač įsiminė 1995-aisiais vykusi Universiada Fukuokoje, kur žaidė ir Lietuvos vaikinų studentų rinktinė, vadovaujama trenerio Jono Adomaičio.
Mes, 35 teisėjai iš viso pasaulio, buvome apgyvendinti atskirai nuo komandų.
Siekiant išvengti susitarimų, naktį apie 11-12 val. pro duris mums pakišdavo pranešimus, kokioms rungtynėms rytoj teisėjausime.
Atėjo finalo metas ir man buvo pakištas pranešimas, kad su japonu teisėjausiu lemiamoms rungtynėms dėl pirmosios vietos tarp Ispanijos ir Pietų Korėjos studentų rinktinių.
Stebint 10 tūkst. žiūrovų, susitikimą po ypač atkaklios kovos 3:2 laimėjo Korėjos komanda.
Mano kolega iš Rusijos filmavo tas rungtynes ir man padovanojo jų vaizdajuostę.
Teko teisėjauti Europos čempionate Turkijoje, pasaulio čempionato atrankos rungtynėms.
Tokio rango varžybose leidžiama teisėjauti arbitrams, kuriems yra iki 55-erių. Vėliau labai aktyviai teisėjaudavau Lietuvos čempionatuose.
1998-aisiais tapau ir paplūdimio tinklinio tarptautinės kategorijos teisėju.
Nuo sporto – prie verslo, įkūrėte restoraną „Ad Astrum“. Kaip sekasi?
Įmonė „Ad Astrum“ buvo įkurta 1999-aisiais Šeimyniškių gatvėje. Tai buvo verslo centras, restoranas, viešbutis.
Buvau įmonės direktorius, o kitas buvęs „Kuro aparatūros“ žaidėjas Andrius Steponavičius – vienas akcininkų.
Dabar kavinė-baras „Ad Astrum“ Gedimino prospekte yra su mano gyvenimo draugės Olgos Tamašauskienės nuosavybė, o aš esu įmonės „Algiada“ direktorius ir savininkas.
Šitos patalpos yra nenuomojamos, todėl gerokai lengviau verstis. Dirbu ir prie baro, ir tiekėju, ir meistru.
Visą laiką yra veiklos ir tai man patinka. Turime porą sodų Vilniaus rajone, auginame daržoves, kurias šviežias, marinuotas, sūdytas pristatom į kavinę.
Mano jaunesnioji dukra Sandra gyvena Anglijoje, baigė Linkolno universitetą ir dabar dirba.
Vyriausioji dukra Margarita – Muitinės departamento Vilniuje darbuotoja, o sūnus Šarūnas gyvena Kaune. Džiaugiuosi keturiais anūkais.
Mėgstame daug keliauti, pagal tradiciją jau aštuoneri metai važiuojame į Egiptą nardyti, toje šalyje sutinkame ir Kalėdas bei Naujuosius metus.
O tinklinio kamuolį ar turite namuose?
Kai atsisveikinau su aktyviuoju sportu, tinklinio daugiau nebežaidžiu.
Žaidžiau futbolą, krepšinį, šios sporto šakos man prie širdies, o tinklinis jau netraukia, per daug jam savęs atidaviau.
Aikštelėje dabar nežaisčiau taip, kaip jaunystėje, todėl tinklinio kamuolio ir neimu į rankas.
Ar palaikote ryšius su dabartine Lietuvos tinklinio federacija?
Buvau pakviestas į Lietuvos tinklinio federacijos 90 metų jubiliejaus iškilmes.
1989-1997 m. Buvau LTF teisėjų kolegijos pirmininkas. Tačiau po žmonos mirties darbų federacijoje atsisakiau, nes reikėjo dirbti ir auginti dukrą. Tačiau varžybose teisėjaudavau.
Savo laiku įkūriau Vilniaus tinklinio teisėjų klubą, kuris veikia iki šių dienų ir dalyvaujame LTF veikloje kaip federacijos nariai ir turime balso teisę.
Praėjusiais metais Kaune dalyvavau LTF teisėjų seminare, o šiemet federacija mane kvietė porą kartų teisėjauti, bet atsisakiau, nes neturėjau laiko.
LTF prezidentas Darius Čerka pasiūlė kartu su Andriumi Steponavičiumi, kuris dėl savo amžiaus irgi negali teisėjauti, būti varžybų komisarais. Pasiūlė ir tuo viskas baigėsi, pakvietimų iki šios dienos nesulaukiame.
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
