Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos čempionės Kauno „Kauno-VDU“ tinklininkės kruopščiai rengiasi istoriniam debiutui – Europos tinklinio konfederacijos (CEV) Iššūkio taurės turnyrui.
Liuksemburge išraukti burtai lėmė, kad pirmosios rungtynės su Šafhauzeno „Kanti Schaffhouse“ klubu bus žaidžiamos lapkričio 12 d. Šveicarijoje, o atsakomosios – lapkričio 25 d. Kaune.
„Kauno-VDU“ tinklininkes į aikštę išves komandos kapitonė Viltė Makauskaitė-Bogdanovič.
Ji kovo viduryje per karantiną grįžo į namus ir dėl pandemijos nutarė daugiau nežaisti Prancūzijos „C.S.M. Clamart“ komandoje, kuri rungtyniavo antrosios lygos čempionate ir siekė patekti į aukščiausiąjį divizioną.
„Iš Prancūzijos pabėgau dėl karantino, o su klubu sutarėme, kad, jeigu Prancūzijoje bus atnaujintas čempionatas, tai sugrįšiu ir baigsime žaisti. Tačiau čempionatas buvo ilgam sustabdytas, todėl ir pasilikau Kaune. Prie „Kaunas-VDU“ prisijungiau tik rugpjūčio mėnesį, kai prasidėjo naujasis treniruočių sezonas.
Iki to laiko nežinojau, ką daryti. Būnant Lietuvoje gavau pasiūlymų žaisti ne tik Prancūzijoje, bet ir Suomijoje, Šveicarijoje, tačiau dėl COVID-19 buvo rizikinga išvykti.
Nutariau likti namie ir atstovauti kauniečių komandai, kuriai jaučiu šiltus jausmus. Buvo be galo smagu po penkerių metų vėl sugrįžti ir žaisti kolektyve, kuriame prasidėjo mano karjera“, – pasakoja Viltė Makauskaitė-Bogdanovič.
Kaip su komanda rengiatės CEV Iššūkio taurės turnyrui?
Rengiamės labai rimtai, stengiamės įgyvendinti visus komandos trenerės, mano mamos Vidos Makauskienės reikalavimus, surasti savo žaidimo braižą.
Treniruojamės vakarais nedidelėse Vinco Kudirkos progimnazijos ir Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos sporto salėse. Tačiau jau geriau tokiose, negu jokiose.
Tobuliname techniką, daug dirbame su kamuoliu, turime bendro fizinio pasirengimo treniruočių.
Planavome draugiškas rungtynes su Jelgavos komanda ir dalyvauti turnyre Daugpilyje, tačiau dėl plintančio COVID-19 neišvykome, nes latviai nedaro jokių išimčių sportininkams.
Žaidžiame rungtynes su kauniečių sporto mokyklos „Startas“ trenerės Rūtos Skorupskienės vadovaujamais berniukais ir su „Rio-Startas“ vyrų antrąja komanda, kurią treniruoja Gilbertas Kerpė.
„Kauno-VDU“ komanda jums patikėjo kapitonės pareigas, ar esate prie jų pratusi, nebijote atsakomybės?
Nežinau, kiek pratusi, o kiek ne – jau seniai buvau kapitonė. Stengiuosi padėti trenerei, nes neturime asistento.
Pagrindinei trenerei per du darbus yra kas veikti, todėl norisi jai pagelbėti, kažkiek pabūti ir nematoma antrąja trenere.
Norisi tikėti, kad treniruočių draugės manęs nekeiksnoja, kai per pratybas iš jų nemažai reikalauju, nes žinau, ko mums reikia, siekiant pasirodyti gerai.
Mūsų komanda jauna, dauguma yra studentės, trūksta žaidybinės patirties.
Man treniruotės tarsi studijos universitete – jeigu nori išmokti, turi daug mokytis. Tačiau norint galima suderinti tuos abu dalykus.
Kol kas džiaugiuosi komanda, visos merginos nuoširdžiai stengiasi, dirba atsidavusiai, suvokia, kokios svarbios rungtynės jų laukia. Jaučiu, kad mano atėjimas į komandą jas motyvuoja.
Ką žinote apie savo varžovę „Kanti Schaffhouse“ komandą?
Tai gero lygio komanda, daugkartinė Šveicarijos čempionato finalininkė, du kartus iškovojo šalies taurę ir vieną – Supertaurę.
Komandoje rungtyniauja tinklininkės iš Vokietijos, JAV, Čekijos ir Šveicarijos.
Tačiau varžovių titulai mūsų neturėtų gąsdinti. Todėl mums labai svarbu, kuo geriau susižaisti.
Aikštelėje esu susitikusi su amerikiete, kuri dabar žaidžia šveicarių komandoje, o anksčiau rungtyniavo Čekijoje.
Ji – jėgos puolėja, o mums tos jėgos trūksta, todėl labai naudingos rungtynės su vaikinų komandomis.
Ar versitės tik savo jėgomis, ar kviesitės ir legionierių?
Komandą sustiprino jungiančioji žaidėja iš Lenkijos Zuzana Szalbierz ir baltarusė Antastazija Konkina, kurios jau treniruojasi su mumis.
Mūsų pagrindinis šešetukas dar „lipdomas“, jis greičiausiai paaiškės, kai –žaisime Baltijos lygoje, prasidėsiančioje spalio 17 d. Atsisakius varžybose dalyvauti latvėms, žaisime su esčių ir mūsų komandomis.
Mūsų varžovės šveicarės jau aktyviai dalyvauja įvairiuose turnyruose, žaidė Supertaurės varžybose, bet netapo nugalėtojomis.
Ar nesigailite, kad Prancūzijos komandą iškeitėte į kauniečių?
Šiuo metu, kai pasaulyje tokia nestabili situacija dėl COVID- 19, džiaugiuosi, būdama Lietuvoje, šalia šeimos ir savo vyro Jaroslavo.
Po tiek metų buvimo vienai santuoka su Jaroslavu, irgi tinklininku ir žaidusiu Prancūzijoje man yra didžiulė atgaiva.
Mūsų puspenktų metų draugystė liepos 24-jąją virto vestuvėmis. Pandemija mane sugražino į Lietuvą ir su savo ilgamečiu draugu sumainėme aukso žiedus. Kaip sakoma nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Dabar gyvename netoli Kauno sporto halės ir labai laukiame, kada ji bus atidaryta ir joje galėsime žaisti.
Jeigu aikštelėje susitiktų jūsų buvusi prancūzių komanda ir „Kauno-VDU“, kas nugalėtų?
Manau, kad būtų apylygė kova. Prancūzijos „C.S.M. Clamart“ komandoje yra nemažai vyresnio amžiaus žaidėjų, patirtis būtų jūsų pusėje.
Mūsų komandai patirtį dar reikia kaupti, žaidžiame nestabiliai.
Komandą treniruoja jūsų mama Vida Makauskienė, tėtis Vidas Makauskas yra komandos vadovas, aikštelėje dar žaidžia ir jūsų 21-erių sesuo Eglė, studijuojanti ekonomiką Kauno technologijos universitete. Per rungtynes aikštelėje – keturi Makauskai. Ar esate kažką panašaus mačiusi?
Tikrai ne. Dažniausiai matydavau du šeimos narius, tokių atvejų yra nemažai. Bet kad vienu metų būtų keturi vienos šeimos nariai, to nežinau.
Jeigu dar prie mūsų komandos trenerių štabo prisijungtų ir mano vyras Jaroslavas, tai būtume penki vienos šeimos nariai.
Tačiau kol kas jis to daryti neskuba, nes dirba vienoje įmonėje, yra plėtros vadovas ir žaidžia „Rio Startas“ komandoje, yra labai užimtas ir neturi laiko. Bet tikiuosi, kad vis dėlto kažkada jis prisijungs prie mūsų.
Kokį rezultatą pranašaujate mače su šveicarėmis?
Sunku pranašauti, bet tikiuosi, kad rungtynėms atiduosime visas jėgas ir pademonstruosime savo geriausią žaidimą. Aikštelėje tikrai bus graži, įdomi kova.
