Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Gegužės 17 d. 80 metų jubiliejų švenčiatis vilnietis Laimis Janutėnas garbingą sukaktį pasitinka gera nuotaika ir su šypsena veide.
„Jau atsibodo tas karantinas, veido kaukės, užsitupėjau namuose. Dabar jau galiu ilgesniam laikui ištrūkti į gamtą, paplaukioti Fabijoniškių baseine“, – džiaugiasi jubiliatas.
Jis neslepia, jie daro savo: šokinėja kraujospūdis, pradeda blogėti atmintis. „Tačiau, kokias šunybes dariau vaikystėje, kuo puikiausiai atsimenu“, – šypteli humoro nestokojantis Laimis.
Liepkalnio slidinėjimo trasos vadovas Artūras Bielskus, atsižvelgdamas į jubiliato įgyvendintą idėją, kai jo dėka per 18 metų buvo supiltas šis kalnas, L.Janutėnui sudarė galimybę didžiausiame šalies kalnų slidinėjimo centre kiekvieną dieną nemokamai praleisti po tris valandas.
„Labai džiaugiuosi, kad atsirado žmogus, kuris dirba taip išsijuosęs, kaip aš anksčiau. Jis sėkmingai tęsia mano pradėtą darbą“, – sako Laimis.
SUSIRADO ATSITIKTINAI. Liepkalnis jubiliatui antraisiais namais tapo dar 1982-aisiais, kai jis su savo šeima ir draugais čia nuo ryto iki vakaro pradėjo pilti slidinėjimo kalną.
„Ieškodamas vietos kalnui, apėjau daugybę Vilniaus apylinkių, o Liepkalnį susiradau atsitiktinai. Tarsi nujausdamas, kad Liepkalnis gali tapti viena mėgstamiausių vilniečių poilsio vietų, čia pradėjau darbuotis.
Daug kas iš manęs juokėsi, kad neturiu ką namuose veikti, tačiau be pamažu į aukštį besistiebiančio kalno negalėjau gyventi, negalėjau sustoti, turėjau pasiekti savo užsibrėžtą tikslą“, – prisimena Laimis.
Jis kalnų slidinėjimu susižavėjo, būdamas 40 metų. Į tą sūkurį įtraukė ir savo žmoną Marytę bei dar nedaug nuo žemės ūgtelėjusius abu savo sūnus – Dainių ir dabar jau šviesaus atminimo Marių.
„Nusipirkome sportinę aprangą, slides, važinėjom slidinėti į Karpatus, Kaukazą. Kai pasidarė striuka su pinigais, nutariau savo laimės kalną susipilti.
Sutariau su sąvartyno darbuotojais, jog jie visas statybines atliekas, plytgalius vežtų į Liepkalnį. Galvojau, kad užteks 100 KAMAZ atvežtų atliekų, o pasirodo, to pakako tik keliui privažiuoti.
Nebuvo tos dienos, kad nebūčiau pylęs kalno tuos visus 18 metų. Iš pradžių dirbau vienas, po to prikalbinau savo draugus, šitie – savo.
Visas Vilniaus sąvartynas mane pažinojo, kadangi nebuvo žmogaus, kurio nebūčiau prašęs statybinių atliekų supilti Liepkalnyje“, – pasakoja L. Janutėnas.
ĮVERTINIMAS. Laimio triūsas buvo įvertintas 2000-aisiais, kai buvo baigti visi darbai ir iškilo kalnas. Kalnų slidinėjimo entuziastai dirbtinai paaukštintą kalvą su slidinėjimo trasomis pavadino Laimio kalnu.
Netrukus buvo atridentas ir didelis atminimo akmuo su užrašu ant marmurinės lentos „Laimio kalnas“.
Dabar jam daug džiaugsmo teikia tai, kad Liepkalnio vasaros ir žiemos pramogų parkas iš pagrindų pasikeitė, veikia 10 trasų, keltuvai, Liepkalnyje žiemą ir vasarą visada gausu įvairaus amžiaus lankytojų.
„Visą laiką buvau tos nuomonės, kad Liepkalnį reikia išnaudoti ir vasaros pramogoms, netgi pradėjau gaminti paspirtukus su dideliais ratais, kuriais sėkmingai buvo galima leistis nuo kalno.
Tačiau mano gražios idėjos sužlugo, niekas neįsiklausė į mano žodžius, niekam buvo neįdomu. Ir tik į Liepkalnį atėjus naujiems šeimininkams, paspirtukai tapo ypač paklausūs“, – džiaugiasi jubiliatas.
Laimiui suspurda širdis, kai dabar kavinėje ant staliukų po stiklu jis pamato laikraščių iškarpas, kuriose atsispindi visa Liepkalnio istorija su neužmirštamais ir prasmingais Laimio atliktais darbais.
L. Janutėnas ant kalno niekada nesijausdavo vienišas, draugai jį netgi pavadino „Kalnų karaliumi“. Jis ir pats leisdavosi nuo kalnų, o savo anūką, pažįstamus ar kitą jaunimą pamokydavo, kaip reikia slidinėti.
MAUDYMOSI SEZONAS. Dėl kojų skausmų pastarąją žiemą neslidinėjęs L.Janutėnas turi ir kitų pomėgių.
„Prieš porą metų su giminaičiais dar lankiausi Karpatuose Bukovelio slidinėjimo kurorte, Vasario 16-ąją ant pačios aukščiausios viršūnės iškėlėme Lietuvos trispalvę.
Mūsų ežeruose skriejau burlente, jachta, tačiau dabar apsukas jau reikia mažinti.
Kasmet balandžio mėnesį paprastai pradedu maudymosi sezoną, tačiau šiemetinės šaltos naktys atvėsino ežerą ir kol kas bijau lįsti į vandenį, bijau, kad kas nors kojoms neatsitiktų. Gėda kam nors ir sakyti, bet laukiu šiltesnio oro“, – šypteli Laimis.
Jis nuoširdžiai taria ačiū „Sveikas miestas“ direktoriui Mantui Paulauskui, suteikusiam jubiliatui galimybę paplaukioti Fabijoniškių baseine.
DU GYVENIMAI. Jubiliatas savo gyvenimą skirsto į dvi dalis: pirmasis – radiotechniko darbas žvejybos laivuose (1966-1980 m.), antrasis – slidinėjimo kalno pylimas (1982-2000 m.).
Laimis baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, kurioje mokėsi trejus metus, ir plaukiojo žvejybos laivais. Daugiausiai – Afrikoje, Kanaruose, prie Amerikos krantų, tačiau į krantą sovietmečiu jie nebūdavo išleidžiami.
„Kai mus pradėdavo išleisti į krantą, pamačiau Kanarų salas, Senegalą, Dakarą, Mauritaniją, Luandą. Išmaišiau visą Atlantą. Su jūreivyste buvau susijęs 21-erius savo gyvenimo metus, buvau radistas. Ketverius metus tarnavau Baltijos laivyne.
Kai grįžau iš karinės tarnybos, susižavėjau kalnų slidinėjimu. Turiu daugybę nuotraukų, susietų su žvejybinio gyvenimo laikotarpiu, o štai, kad pyliau kalną, – niekas manęs nenufotografavo ir nenufilmavo.
Tačiau mano akyse tie vaizdai gyvi ir niekada neišblės. Man mieli abu darbai, kurie lydėjo visą gyvenimą: ir laivais išraižytas Atlanto vandenynas, ir slidinėjimo kalno pylimas“, – sako Laimis.
Jis įsitikinęs, kad Lietuvoje nėra tokio kalno, kur nuo vienos viršūnės būtų tiek trasų.
Nuo Liepkalnio kalno atsiveria nuostabi Vilniaus panorama: Senamiestis, Trijų kryžių kalnas, televizijos bokštas, aerouostas. Sakykite, ar ne gerą vietą suradau?
Šiame kalne jaučiuosi kaip garbės svečias. Mane kalno šeimininkai priima maloniai, visada pasišnekam, galiu nemokamai naudotis keltuvais. Ko man gyvenimo saulėdyje bereikia?, – džiaugiasi L.Janutėnas.
