Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Techniškiausia šių metų Lietuvos sambo čempionato imtynininkė 23-ejų jurbarkietė Sandra Žievytė žino, kokia karšta jos laukia gegužė: 26-29 d. ji debiutuos Europos suaugusiųjų čempionate Limasolyje (Kipras) ir sieks pelnyti medalį, o sugrįžusi į namus Lietuvos sporto universitete gins bakalauro diplominį darbą.
Nuo ketverių metų sambo pratybas lankanti pasaulio ir Europos jaunimo čempionatų medalininkė turi ir kitų pomėgių: ji lankė Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklą ir dabar, sugrįžusi iš Kauno į namus, groja klarnetu šios mokyklos pučiamųjų orkestre ,,Šventė”.
„Dar labai mėgstu šokti. Net vienas mano pirmųjų žodžių buvo „lia-lia“, kuris reikšdavo – šokti!“, – šypteli daugkartinė Lietuvos sambo čempionė.
Jos pirmoji trenerė, tarptautinės kategorijos teisėja Diana Arlauskaitė džiaugiasi, kad Jurbarke sambo ir dziudo imtynės yra labai populiarios, vien jos vadovaujamose grupėse treniruojasi per 80 jaunųjų sportininkų.
Viena geriausių jos mokinių – S. Žievytė. Per šiemetinį šalies čempionatą jurbarkietė buvo varžybų vyr. teisėja ir matė, kaip ant kilimo sėkmingai kovojo jos auklėtinė.
„Sandra prieš porą metų gavo labai rimtą alkūnės traumą. Per pasaulio jaunimo čempionatą, kovojant dėl bronzos medalio, ji pirmavo ir pergalė buvo čia pat. Tačiau likus vos 6 sek. iki kovos pabaigos, sportininkei trūko alkūnės kaulo raištis ir prireikė medikų pagalbos. Laukė gana sudėtinga operacija.
Šiemet Sandra pirmą sykį dalyvaus pasaulio ir Europos suaugusiųjų čempionatuose. Jos lauks didelis išbandymas, tačiau tikiu, kad kovingos mano auklėtinės debiutas bus sėkmingas“, – įsitikinusi D. Arlauskaitė. Beje, jos auklėtinė ir pati kartais imasi teisėjos darbo varžybose.
Lietuvos sambo čempionate pelnėte aukso medalį svorio kategorijoje iki 59 kg ir buvote pripažinta techniškiausia čempionato sportininke. Kas suteikė daugiau džiaugsmo?, – paklausiau S. Žievytės.
Abejais apdovanojimais labai džiaugiuosi. Tačiau daugiausia emocijų suteikė pasibaigęs finalinės kovos laikas – signalas. Buvo išties stipri, atkakli kova, pajėgi varžovė, o aukso medalis – mano!
Kelintas tai buvo jūsų auksinis titulas, ar buvo didelė konkurencija?
Kelintas tai buvo mano aukso medalis – tikrai nežinau, jų jau seniai neskaičiuoju.
Žinau viena – mano medaliams ir taurėms skirtoje vietoje jau ankšta, sunku rasti vietą naujiems apdovanojimams.
Čempionate mano svorio kategorijoje iki 59 kg jėgas bandė 12 sportininkių.
Kiekviena kova niekada nebūna lengva, bet šiemet jaučiausi truputį stipresnė, nes visą laiką treniravausi, dalyvavau varžybose ir vis ruošiausi kitoms.
Studijuojate treniravimo sistemas Lietuvos sporto universiteto ketvirtame kurse ir netrukus ginsitės bakalauro diplomą, kokia jūsų diplominio darbo tema?
Baigiamųjų darbų pateikimas aprobacijai – gegužės 3 d., o gynimasis – gegužės 31 d. – birželio 1 d.
Darbo tema – „Lietuvos didelio meistriškumo skirtingų svorio kategorijų dziudo sportininkių varžybų veiklos palyginamoji analizė“.
Sportinį kelią pradėjote Jurbarke nuo ketverių metukų pas savo krikšto mamą, žinomą dziudo ir sambo imtynių trenerę Dianą Arlauskaitę. Kodėl pasirinkote šias sporto šakas, kuo jos taip sudomino?
Į šią sporto šaką mane atvedė teta Diana. Tuo metu dar nesupratau, kas tai per sporto šaka tos dziudo imtynės ir ką čia reikia daryti.
Būnant tokio amžiaus, dar nebuvo atliekami rimti techniniai veiksmai, daugiau viskas vyko žaidimo forma ir tai man labiausiai patiko.
O vėliau prasidėjo gilinamasis į dziudo plonybes ir veiksmų atlikimo technikas.
Pradėjau ugdyti pasitikėjimą savimi, įgijau drąsos ir pats dziudo sportas lavino mane kaip asmenybę.
Sambo čempionatuose pasiekėte daug svarių laimėjimų: 2014 –aisiais tapote Europos jaunimo vicečempione ir pasaulio jaunimo čempionato bronzine prizininke, 2016 –aisiais – Europos jaunimo čempionate laimėjote bronzą, o 2017-aisiais Europos jaunimo čempionate – sidabrą. Tačiau sambo – ne olimpinė sporto šaka, o kaip jums sekasi ant dziudo kilimo?
Sambo jau yra įgijusi olimpinio komiteto pripažinimą ir netrukus ji gali tapti olimpine sporto šaka.
Per Tokijo olimpines žaidynes jau bus rodomos sambo parodomosios kovos. Na o ant dziudo tatamio dar esu jauna ir visko gali būti.
Jurbarke jus treniruoja Diana Arlauskaitė, o Kaune – Feliksas Jankauskas. Ar nesiskiria šių trenerių mokyklos, kaip sakoma, ar nepamesite kelio dėl takelio?
Abu šie sambo mano treneriai profesionalai. Treneris Feliksas mane moko unikalių dalykų parteryje, o trenerė Diana – stovėsenoje. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokius gerus mokytojus.
Kokie jūsų planai, įsigijus bakalauro diplomą: sieksite magistro laipsnio, ar grįšite į savo gimtinę ir dirbsite trenere, kuria taip norite būti?
Norėčiau toliau tęsti mokslus magistrantūros studijose. Ar grįšiu į savo gimtinę dirbti trenere, dar nežinau, nes noriu toliau treniruotis bei tobulėti, dar nebaigti savo sportininkės karjeros.
Turiu neįgyvendintų tikslų, dar turiu laiko kovoti dėl jų.
Jau gegužės 26-29 d. debiutuosite Europos suaugusiųjų čempionate Limasolyje (Kipras), kokius sau kelsite tikslus?
Tikslas – medalis. Tačiau prieš jį visada yra ir kitokių tikslų. Kiekvieną kartą, prieš išeinant ant kilimo, juos išsikeliu sau, ką toje kovoje turiu padaryti.
Kartais pergalė ne visada mane džiugina, jei žinau, kad galėjau padaryti daug daugiau, nei padariau.
Nors žmonės sveikina su pergale, laimėta kova, tačiau viduje jaučiu liūdesį, nes žinau, kad numatyto, iškelto tikslo toje kovoje nepasiekiau.
Tad pradžiai – gerai sukovoti, o po to – medalis!
Kokią savo svajonę norėtumėte įgyvendinti?
Esu maža svajotoja, kuri svajonę sugebėtų paversti savo gyvenimo tikslu. O tikslų turiu daug …
Jūsų trenerė yra didelė žvejybos entuziastė, gali pasigirti puikiais laimikiais, ar jūs atgaivą irgi randate žvejodama, ar turi kitų pomėgių?
Oi nee, nesu tokia didelė žvejybos entuziastė kaip mano trenerė. Tačiau labai mėgstu šokti!
Šokiai man – didžiausias atsipalaidavimo malonumas jau daug metų, net vienas mano pirmųjų žodžių buvo „lia-lia“, kuris reikšdavo – šokti!
Be šokių, dar groju pučiamuoju muzikos instrumentu klarnetu ir iš Kauno grįžtu į gimtąjį Jurbarką, kad galėčiau sudalyvauti Antano Sodeikos meno mokyklos pučiamųjų orkestro ,,Šventė” repeticijoje.
Išvykstame koncertuoti kokiame nors renginyje, dalyvaujame konkursuose.
Su šiuo instrumentu draugauju jau 11 metų, o grįždama savaitgaliais namo – tėveliams sugroju savo koncertinius kūrinius.
