Šiaurės Makedonijos sostinėje Skopjėje vyko 21 pasaulio tradicinės karatė do čempionatas. Jame dalyvavo virš 1000 ITKF (Tarptautinės tradicinės karatė federacijos) sportininkų. Šiuo metu ITKF vienija ir kuruoja tradicinės karatė do vystymąsi daugiau nei 60 šalių.
Lietuvai šiame čempionate atstovavo du klubo „Lūšis“ sportininkai – Hermis Dranevičius ir Dalius Dulevičius. Šie atletai iškovojo net tris medalius ir per plauką liko nuo ketvirtojo. Indvidualioje kumite (laisva kova) rungtyje, kurioje nėra jokių svorio apribojimų, pasaulio vicečempiono titulą iškovojo H.Dranevičius, o fuku–go – rungtis, kurioje viename rate atliekama kata, o ją laimėjus kitame rate kovojama kumite – rungtyje abu lietuviai iškovojo bronzos medalius. D.Dulevičius kata rungtyje pateko į finalus, tačiau ten liko ketvirtas.
Paklaustas, ko pritrūko iki pasaulio čempiono titulo, H.Dranevičius pakomentavo: „Teisėjų komandos darbo meistriškumo ir nešališkumo. Finale susitikau su Italijos sportininku. Italai toje organizacijoje turi labai didelį svorį, yra pakankamai arogantiški ir tai jaučiasi visur, net ir ant tatamio. Turi būti keliomis galvomis aukštesnis, kad teisėjų sprendimai būtų palankūs tau. Turbūt daug ką pasakys šis faktas, kad po finalinės kovos visų šalių sportininkai, jų treneriai sveikino tik mane, net ir tie, kurie asmeniškai man pralaimėjo aštuntfinaliuose, ketvirtfinaliuose bei pusfinalyje. Visi po kovos priėję sakė tą patį – teisėjų darbas šioje kovoje buvo sveiku protu nesuvokiamas. Net patys italų komandos sportininkai po kovos priėję prie manęs sakė, kad tu esi tikrasis čempionas. O smagiausia dalis, kad po kovos patys italai tarpusavyje emocingai ginčijosi su čempiono bičiuliais, dėl jų nuomone, neteisingo kovos rezultato. Na, o man pačiam reikėjo būti tiesiog dar geresniam ir padaryti daugiau, kad klausimų teisėjams nekiltų, kaip nekilo atkretamosiose kovose, kurias visas baigiau pergalėmis ankščiau laiko (ippon‘ais). Puikios patirtys, jokių traumų ir daug minčių, kur dar galiu tobulėti. Manau tai ir yra svarbiausia, nes į varžybas mes važiuojame mokytis, suprasti savo klaidas, o ne laimėti.
Pergalės yra tik teisingo, nuoseklaus ir kryptingo darbo pasekmė. Smagu laimėti, tačiau iš pralaimėjimų išmokstame daugiau, nei iš pergalių. Todėl manau, kad gyvenime susikoncentruoti reikia tik į tai, ką gali pakeisti ir nekreipti dėmesio į dalykus, kurių įtakoti negali. O pakeisti mes galime tik save.“
D.Dulevičius, kuriam šis pasaulio tradicinės karatė do čempionatas buvo pirmasis, irgi pasidalino savo mintimis ir emocijomis: „Sunkiausia buvo nugalėti save, tai yra priimti sprendimą dalyvauti ir pasitikrinti savo jėgas su geriausiais planetos sportininkais. Kokios emocijos aplankė ruošiantis čempionatui ir jo metu? – pirminė emocija ir bene stipriausia – baimė. Baimė išeiti iš komforto zonos, baimė aplaužyti ragus savo Ego, baimė diskredituoti save ir klubą, kuriam atstovauju, bendraminčius. Galų gale mano amžius jau toks (39 m.), kai natūraliai kyla klausimas – ką aš čia tokiame amžiuje darau? Kita, labai svarbi emocija – pasididžiavimas, kad kartu žengi ant tatamio su pačiais geriausiais pasaulio sportininkais. Ir tau pasidaro visai nesvarbu, kaip baigsis ta kova. Pasineri tik į tą konkretų momentą ir esi su oponentu, kuris yra vienas geriausių pasaulyje. Ir su juo ne kavą geri kažkur neformalioje aplinkoje. Su juo eini kovoti. Nerealus jausmas! Na, o įspūdžiai nuostabūs: akiračio praplėtimas, tiek tiesiogine prasme su jais kovojant ant tatamio, tiek neformalia prasme – po kovos bendraujant lyg niekur nieko. Ir visai nesvarbu, kad prieš keletą minučių vienas kitą kaip reikiant apkūlėm.
Tad dar kartą sau patvirtinau ir tikrai galiu padrąsinti visus – niekada nevėlu pradėti daryti tai, apie ką svajojai! Vieni didžiausių gyvenimo nuotykių mus aplanko netikėtai, jei mes kryptingai judame savo svajonės link.“
Sportininkų treneris ir mokytojas, G. Dranevičius į klausimą ar džiaugiasi auklėtinių rezultatais, atsakė: „Pirmą kartą, savo kaip trenerio 30 metų istorijoje išleidau auklėtinius į tokio mąsto renginį vienus. Prisipažinsiu, truputėlį buvo neramu. Tikrai žinau, kaip laiku pasakytas žodis, gali pakeisti kovos eigą ar padėti nusiraminti prieš kovą. Tačiau mano tikslas buvo ir yra auginti stiprias ir savarankiškas asmenybes. Aš net prie vaikų varžybų metu stengiuosi neprieiti, kad jie išmoktų patys savarankiškai priimti sprendimus, susikaupti, analizuoti klaidas ir pasirengti kovai. Rezultatai kalba patys už save ir jie tikrai puikūs, o svarbiausia, kad išaugo savarankiški ir stiprūs žmonės. O mane kaip ir ankščiau, taip ir dabar labiausiai domina pats ugdymo procesas – ką mes supratome ir ko galime pasimokyti iš padarytų klaidų tradicinio karate pasaulio čempionate. Ties tuo ir susikoncentruosime artimiausiame laikotarpyje, kad galėtumėme tobulėti toliau.“
Lietuvos tradicinio karatė asociacija
