Dominykas Genevičius, sportas.info
Kovo pabaigoje Panevėžyje vyko Lietuvos olimpinės karatė čempionatas. Moterų kumite varžybose šalies čempione penktą kartą tapo Gabrielė Marozaitė. Mažeikių „Dano“ klubo atstovė finale įveikė Eglę Duobaitę.
G. Marozaitė šiemet yra nusiteikusi patriukšmauti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji varžosi karatė „Premier“ lygoje, ruošiasi WKF Europos čempionatui, o birželio viduryje dalyvaus olimpiniame atrankos turnyre Paryžiuje (Prancūzija).
Sportininkė Sportas.info papasakojo apie savo meilę sportui ir didžiules ambicijas.
Penktą kartą tapai Lietuvos čempione. Ar šiemet pergalė buvo kuo nors sunkesnė?
Kalbant apie šių metų pergalę, negaliu teigti, jog ji buvo lengvesnė ar sunkesnė. Niekada nenuvertinu varžovių ir visada išlaikau joms pagarbą bei padėkoju po kovos. Mano tikslas kovose yra atlikti savo darbą – tai reiškia tinkamai pritaikyti strategiją, ataką, nekartoti ankstesnių klaidų. Kai visą tai padarau, pergalė būna tiesiog mano, man daugiau ir nereikia.
Karatė varžybos vyksta po ilgos pertraukos. Kaip sekėsi sportuoti ir palaikyti formą pastaraisiais mėnesiais? Kur sėmeisi motyvacijos?
Šiemet šios varžybos man nebuvo pirmos. Kovo 12 dieną dalyvavau karate „Premier“ lygoje Turkijoje. Kovą pralaimėjau, tačiau ten buvo susirinkę aukščiausią pasaulio reitingą turintys sportininkai. Vien buvimas ir dalyvavimas leido man suprasti, jog mano vieta čia, tarp geriausių.
Kalbant apie fizinės formos palaikymą ir motyvaciją pastaraisiais mėnesiais, sunku ir komentuoti. Kai prasidėjo antras karantinas lapkričio mėnesį, likau du mėnesius sportuoti be trenerių, bet tempo nemažinau, tikėjausi sausį varžybų. Nuo sausio mėnesio su manimi dirbo mano karatė treneris Artūras Gerikas, vėliau grįžo ir prisijungė fizinio parengimo treneris Vitalijus Limontas. Tačiau, vis tik, laikotarpis buvo sudėtingas ir daug treniruočių dirbau viena.
Iš kur motyvacija? Iš savęs, noriu būti geriausia savo versija rytoj. Sporte aš maksimalistė. Mane taip pat motyvuoja aplinkiniai. Šiemet netikėtai paskambino Mažeikių miesto kultūros centro direktorius ir paprašė, jog kaip garbės svečias iškelčiau Lietuvos trispalvę Nepriklausomybės dieną. Kitam tai būtų tiesiog procesas, o man tai buvo garbės reikalas, nes kaskart prieš kovą, atliekant nusilenkimą teisėjams, žvilgteliu į vėliavą ir žinau, kam atstovauju. Tai mane įkvepia ir „užkuria“ kovoms.
Kaip apskritai atradai karatė sportą? Ar tai iškart tapo pagrindiniu sportu?
Šiuo sportu susidomėjau dar darželyje, tuomet buvo populiarūs kovos menų filmai, manau tai turėjo įtakos. Mano mama dirbo rūbų parduotuvėje ir kartą pas ją atėjusi, pamačiau karatė aprangą (kimono). Tada pajaučiau didelį norą ją tiesiog vilkėti ir pradėti treniruotes. Tėvai nesutiko ir tik pirmoje klasėje, kai atėjęs treneris išdalino karatė lankstinukus bei pristatė kas tai yra, aš jį parnešiau namo, papasakojau tėvams apie tai ir labai jų prašiau, kol galiausiai jie sutiko.
Karate treniruočių niekada nenustojau lankyti, tai buvo mano tiesus ir stabilus kelias. Būdama 17-os, pradėjau lankyti futbolo treniruotes, tačiau jos buvo tik kaip pagalbinė priemonė didinti fizinį pajėgumą karatė treniruotėms.
Lietuvoje olimpinė karatė dar nėra labai populiari, Ar neatrodo, kad dėmesio per mažai? Gal teko bandyti kitas kovinio sporto šakas?
Sutinku, jog mano sporto šaka nėra populiari Lietuvoje. Trūksta konkurencijos, dėmesio taip pat per mažai, nors, rodos, titulai nemenki nuo pat mažumės. Tikrai nesuprantu kodėl, mane kartais tai pykdo. Kaip jau minėjau anksčiau, karatė sportą renkuosi visiškai užtikrintai ir kitos sporto šakos yra tik pagalbinė priemonė. Kol studijavau Klaipėdoje, neturėjau tinkamų galimybių treniruotis, teko važinėti į Mažeikius bei Šiaulius. Tačiau su laiku mane priėmė K-1 akademijos vadovas, treneris Vadimas Chromyčius, kurio treniruočių metu kartais išbandydavau kikboksą, jo sparingus. Negaliu teigti, jog man nesisekė, tačiau tai tik pagalbinė priemonė karatė kelyje.
Kaip pavyko pasiekti tokį lygį, koks yra dabar?
Iš pradžių treniruotes lankiau pas A. Mickų, kuris taip pat yra karatė Dano treneris, tačiau jau po metų, mane dar visai mažą, pastebėjo klubo vadovas A. Gerikas ir pasikvietė į savo karatė grupę. Manau treneris ne šiaip mane paėmė, tad stengiausi jo nenuvilti. Po grupinių treniruočių kartu su treneriu dirbdavome dar ir individualiai. Buvau vienintelė mergaitė grupėje, tad savo vietą „po saulę“ teko išsikovoti, manau taip ir užaugo mano kovingumas, kuris ir lėmė mano pergales.
Sėkmės paslaptis yra visiškas atsidavimas ir juodas darbas treniruotėse, o ne priverstinis ir apsimestinis, kaip kai kurių kovos menų atstovai save linkę pateikti, net juokas ima iš tokių „kovotojų“. Būdama 19-os metų, turėjau rimtas traumas, kurių pasekmė – beveik metai reabilitacijų, jokių treniruočių. Buvau iškritusi iš sporto ir nurašyta kaip sportininkė, kas buvo skaudu. Norint tęsti sportininkės karjerą, žinojau, kad vėl turėsiu išsikovoti vietą „po saule“, tad žingsnis po žingsnio grįžau, laimėjau Lietuvos čempionatą ir Lietuvai debiutuojant pirmose pasaulio reitingo varžybose Sočyje, kur vyko jaunių Europos čempionatas, grįžau su aukščiausia vieta jaunių rinktinėje. Taip priverčiau kitus mane vėl pamatyti – aš čia ir aš pasiruošusi nuversti dar ne vieną kalną.
Kokia karatė bendruomenė Mažeikiuose?
Karatė bendruomenė čia draugiška, treniruojamės kartais ir su karatė klubu „Žemaitis“, varžybose palaikome vieni kitus, motyvuojame, manau esame graži bendruomenė. Galima teigti, jog karatė klubas Danas tikrai garsina Mažeikių miestą.
Tavo karatė yra olimpinė šaka. Ar tai yra didžiausia sportinė siekiamybė?
Taip, olimpinės žaidynės mano didžiausia siekiamybė, tačiau šalia to yra noras sudrebinti pasaulį ir iškelti Lietuvą į viršų.
Šiemet laukia olimpinė atranka. Kaip jai ruošiesi ir ar įsivaizduoji, kokios tavo galimybės joje?
Olimpinių žaidynių atrankai ruošiuosi kaip ir kiekvienoms varžyboms – maksimaliai. Jokių pašalinių dalykų, geras miegas, maistas, treniruotės ir poilsis. Moterų kumite svorio kategorijos yra: -50 kg, -55 kg, -61 kg, -68 kg ir +68 kg. Olimpinėse bus tik trys svorio kategorijos: -55 kg, -61 kg ir +61 kg. Aš atstovauju -55 kg svorio kategorijai, o tai reiškia, jog šioje kategorijoje prisijungs ir geriausios sportininkės iš -50 kg kategorijos. Manau, kad dalyvaujančių vien mano svorio kategorijoje bus šimtai. Po pandemijos tos galimybės šiek tiek, manau, padidėjo, tačiau aš nemėgstu bandyti laimėti, stengiuosi išeiti su maksimaliu nusiteikimu, užtikrintumu ir užsidegimu padaryti „savo“.
Ką dar veiki gyvenime? Kokius pomėgius turi?
Dirbu karatė klubo Danas trenere bei Šerkšnėnų daugiafunkciniame centre su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais. Kabant apie pomėgius, sunku pakomentuoti. Aš gyvenu sportu, analizuoju kovų vaizdines medžiagas, domiuosi technikomis, jų pritaikymu, kitų trenerių treniruotėmis, metodikomis. Būna dienų, kai pasineriu į ramybę, jog nuimti įtampą ir tiesiog skaitau su sportu nesusijusias knygas.
Koks tavo gyvenimo moto?
Norint pasiekti tikslą, reikia tuo gyventi, kvėpuoti, su juo užmigti, pabusti. Neįsileisti neigiamų pašalinių žmonių minčių, eiti tiesiausiu keliu. Fizinis bei psichologinis skausmas yra laikinas, tai reikia suvokti – tuo aš vadovaujuosi.
