Marytė Marcinkevičiūtė
Triskart pasaulio savigynos imtynių čempionas (1973–1975) ir 1972 metų Europos čempionas Česlovas Jezerskas neretai vadinamas geriausiu visų laikų Lietuvos imtynininku.
Laimėti tokio aukšto rango varžybas buvo nepaprastai sunku, bet dar sudėtingiau apginti iškovotus titulus.
Daugumą kovų Č. Jezerskas laimėdavo lengvai, grakščiai, efektyviais veiksmais nugalėti varžovus jam neprireikdavo nė vienos minutės.
Jis – ir penkiskart (1971, 1973–1974, 1977, 1979) Lietuvos bei dukart (1972, 1975) SSRS čempionas, 1975 metų geriausias Lietuvos sportininkas.
Didžiajam sportui ši Lietuvos sambo legenda atidavė 12 savo gražiausių gyvenimo metų ir kilimą paliko 1978-aisiais, neturėdamas nė trisdešimties.
Atsisveikinti su sportu privertė traumos, kurios paskutiniaisiais aktyvaus sportavimo metais nuolat kartodavosi. Teko operuoti meniską.
Č. Jezerskas visam pasauliui įrodė, kad ir Lietuvoje auga didelio meistriškumo imtynininkai.
Triskart pasaulio čempionas – didelis Lietuvos patriotas, nuo pat pirmųjų Sąjūdžio dienų įsitraukė į kovą dėl šalies nepriklausomybės, sunkiomis 1991 metų sausio dienomis su būriu jaunų vaikinų saugojo parlamento rūmus, mokė jaunuolius gynybos paslapčių, aiškino, kaip priešintis iki dantų ginkluotoms prosovietinėms jėgoms.
Šių metų gegužės 14 dieną Č. Jezerskas minėjo 75-erių jubiliejų ir sulaukė gausybės sveikinimų.
Žinomas Lietuvos dziudo imtynių treneris elektrėniškis Kęstas Vitkauskas džiaugiasi, kad įžymusis sportininkas jau daugiau nei 10 metų yra Elektrėnų dziudo klubo „Draugystė“ narys.
„Jis mus visokeriopai palaiko: padeda mūsų sportininkams ne tik patarimais, bet ir suranda rėmėjų.
Kai Česlovas gyveno Vilniuje, jis dažnai atvažiuodavo į mūsų klubą, stebėdavo imtynininkų treniruotes, negailėdavo patarimų.
Lietuvos sambo legenda neužmiršta mūsų ir dabar, domisi mūsų dziudo klubo sportininkų pasiekimais“, – pasakoja K. Vitkauskas.
Jubiliatas Č. Jeserskas apie savo metus negalvoja ir sako: „Kai taip darau – viskas būna gerai. Reikia gyventi, padėkoji aukščiausiajam už praleistą dieną ir laukti kitos.
Žinoma, visko būna, išlenda koks nors negalavimas, bet tai juk gyvenimas. Nuo 2008 metų pastoviai gyvenu Druskininkuose, esu miesto savivaldybės tarybos narys, etikos komisijos pirmininkas.
Nuo 1994 metų į Druskininkus atsikėlė gyventi mano brolis Vaclovas, po to mama ir aš su šeima, nors tada dar labai daug laiko praleisdavau Vilniuje ir į Druskininkus grįždavau tik savaitgaliais.
Ir toliau domiuosi jaunystėje pamėgtomis sambo ir dziudo sporto šakomis, kurios yra neatsiejamos.
Gal ir bandyčiau dalyvauti veteranų varžybose, bet paprasčiausiai neturiu laiko joms pasiruošti.
Turiu įvairių visuomeninių darbų, su Viliumi Kavaliausku plėtojame Vyčio paramos fondo veiklą, bendraudami su ukrainiečių skulptoriais esame padarę daug gerų darbų.
Druskininkuose nėra kultivuojamos sambo ir dziudo imtynės. Ar dėl to neskauda širdies?
Vargu ar būtų galima tikėtis, jog šiame nedideliame apie 22 tūkstančius gyventojų turinčiame kurorte prigis sambo ar dziudo imtynės.
Druskininkuose populiarūs rankinis, futbolas, o pastačius Lietuvos sporto centro sporto kompleksą „Druskininkai“, ten vyksta įvairių sporto šakų stovyklos ir varžybos.
Tačiau Druskininkuose yra kovinio sporto sekcija, kurioje sportuoja mėgėjai.
Po daugelio metų sugrįžote prie savo tėviškės Mikalinos, netoli Leipalingio, kur gimėte ir bėgo jūsų vaikystė. Ar ten įvyko jūsų pažintis su sportu?
Gimiau 1949-aisiais, o jie, kaip ir visoje Lietuvoje, taip Dzūkijos krašte buvo labai įtempti. 1940–1953-aisiais vyko gyventojų trėmimai į Sibirą.
Žmonės netikėjo, kad bus deportuojami į SSRS gilumą ir nepalikdavo savo sodybų.
Mano tėvukai buvo jauni, gyveno labai gražioje vietoje prie Dulgo ežero ir, vengdami išvežimo, su šeima 1950 metais persikėlė gyventi į Kauną. Man tada tebuvo vieneri.
1956 metais pradėjote lankyti Kauno 15-ąją vidurinę mokyklą, o 1967 -aisiais baigėte Kauno 7-ąją vakarinę jaunimo mokyklą. Kaip susipažinote su savigynos imtynėmis?
Iš pradžių lankiau bokso, sunkiosios atletikos pratybas. Labai gerus sporto pagrindus įgijau lengvosios atletikos treniruotėse, kurioms vadovavo treneris Zenonas Stankevičius.
Prisimenu, pats atėjau į lengvosios atletikos treniruotę, tada man gal buvo 12-13 metų ir sportavau kokius trejus metus, treneris mane ruošė daugiakovei.
Teko netgi šokinėjau su metaline kartimi. Žiemą treniravomės Kauno halėje, bėgiodavome virš tribūnų esančiuose koridoriuose.
Prisimenu, gal būnant 14 metų Merkinėje per vasaros lengvosios atletikos stovyklą buvo surengtos trikovės varžybos, kurias man pavyko laimėti.
Mokykloje vienas berniukas lankė laisvųjų imtynių treniruotes, tapo Lietuvos jaunių čempionato prizininku ir atlape nešiojo ženkliuką su pažymėta trečiąja vietą.
Susidomėjau ta sporto šaka ir kiek vėliau tokių ženkliukų turėjau tris, tik su užrašu „Čempionas“. Laisvųjų imtynių pirmasis treneris buvo Laimis Račys.
Triskart tapau Lietuvos jaunių čempionu, o būdamas 18 -os – suaugusiųjų vicečempionu. Įvykdžiau kandidato į sporto meistro normą.
Iki 1968 metų karinės tarnybos Kaune su dar viena sporto šaka – savigynos imtynėmis mane supažindino sporto meistras kaunietis pulkininkas Davidas Ivanovas, kuris pakvietė į vaikų treniruotę.
Tada pirmą kartą apsivilkau ir sambo striukę. Vėliau Davidas įstojo studijuoti į Kūno kultūros institutą, o aš išėjau atlikti karinės tarnybos.
Per karinę tarnybą fiziškai stiprius vaikinus nukreipė į oro desantininkus. Mus atrinkinėjo tuometis Lietuvos savigynos imtynių čempionas Jurijus Kuricinas, kuris tapo mano treneriu.
1968-aisiais pirmą sykį dalyvavau desantininkų sambo pirmenybėse ir tapau nugalėtoju.
Keturiskart laimėjau SSRS kariuomenės dziudo imtynių pirmenybes, sekėsi ir sambo varžybose.
Treneriai kažkodėl akcentuodavo sambo imtynes, norėjo, jog dažniau dalyvaučiau tose varžybose.
Tada SSRS sambo ir dziudo federacija buvo viena. Kur treneriai pasakydavo, ten ir dalyvaudavome.
Ir tik vėliau šios sporto šakos buvo atskirtos bei įkurtos atskiros federacijos. 1972 metais tapau ir Lietuvos dziudo imtynių vidutiniame svoryje čempionu.
Pasipylė pergalės: 1971-aisiais pirmą sykį tapote Lietuvos ir Pabaltijo sambo čempionu, dar po metų jūs jau – Europos čempionas. Jums tada buvo vos 23-eji. Kas jums nulėmė pergales?
Pirmiausiai noriu pasakyti, kad man ypač pasisekė su puikiais treneriais, kurie visi prisidėjo prie mano pergalių ir tobulėjimo.
Zenonas Stankevičius, ugdydamas mane kaip daugiakovininką, gerai sustiprino fiziškai, įgijau nemažai jėgos, tapau greitas, šoklus, laisvųjų imtynių treneris Laimis Račys įskiepijo gerus imtynių pagrindus, o pas Jurijų Kuriciną jau atėjau paruoštas ir po pusės metų įvykdžiau sporto meistro normą.
Pradėjus sparčiai tobulėti, įgijau didelio pasitikėjimo savo jėgomis. Tie pirmieji laimėjimai buvo puikus startas į pačias svariausias mano karjeros pergales.
Tačiau tai buvo sovietmetis, laukė nemažai iššūkių. Norint tapti Europos čempionu, pirmiausiai reikėjo laimėti SSRS čempionatą ir patekti į rinktinę.
1972 ir 1975 metais per SSRS čempionatus pelniau aukso medalius. 1972-aųjų SSRS čempionate Krasnojarske dalyvavo ir daug pajėgių dziudo meistrų, Europos čempionato prizininkų.
Kai tapau čempionu, kelias į rinktinę buvo atviras. Tačiau pats sunkiausias buvo kitas etapas – kaip išvykti į pasaulio ir Europos čempionatus.
Tada ir prasidėdavo tikroji kova. Turėdavai būti visa galva aukštesnis, kad tavimi patikėtų.
Netgi per SSRS rinktinės treniruočių stovyklas vykdavo normalios papildomos kovos dėl vietos po saule, kovodavome tarpusavyje, kam atstovauti čempionate.
Tai daryti versdavo rinktinės treneriai, kuriems dar kažkas būdavo neaišku ir su jais negalėdavai ginčytis. Pasakydavo – ir baigta, jų turėdavome klausytis.
Jūsų karjeros viršūnė – laimėti trys pasaulio savigynos imtynių čempionatai: 1973 metais – Teherane, 1974 metais – Ulan Batore ir 1975 metais – Minske. Kokie liko prisiminimai?
1973 Teherane vyko pirmasis pasaulio sambo čempionatas, kuris buvo labai galingas.
Jam buvau labai gerai pasiruošęs, nė vienam mano varžovui vidutiniame svoryje iki 82 kg nepavyko atsilaikyti daugiau trijų minučių.
Ulan Batore turėjau keturias kovas. Trumpiausias buvo susitikimas su Europos vicečempionu ispanu, kurį nugalėjau per 9 sek. skausmingu veiksmu.
Lemiama kova su japonu, tos savo dziudo absoliučios svorio kategorijos vicečempionu irgi buvo labai trumpa – vos 30 sekundžių.
Minske per trečią pasaulio čempionatą man buvo patikėtos SSRS rinktinės kapitono pareigos.
Teko imtis su keturiais varžovais, kuriems visiems nugalėti teprireikė truputį daugiau nei 3 minučių.
Kokių premijų sulaukėte už pasaulio čempiono titulus?
Gavau SSRS sporto komiteto pinigines premijas, berods, po 2 tūkstančius rublių ir nuo jų dar kažkiek būdavo atskaičiuojama.
Kiek vėliau, 1976-aisiais už svarius kelerių metų pasiekimus gavau paskyrą mašinai pirkti, keturių kambarių butą Kaune, nes buvo penkių žmonių šeima, augo trys vaikai: sūnus ir dvi dvynukės dukros.
Kaip galvojate, ar jūsų pergalės paskatino Lietuvos jaunimą domėtis sambo imtynėmis, prasidėjo šios sporto šakos bumas?
Net ir negaliu pasakyti. Jaunimui parodžiau pavyzdį, kad galima laimėti netgi pasaulyje, kad kruopščiai treniruojantis galima įgyvendinti svajones.
Kažkada garsėjo mūsų boksas. Kodėl nuėjau į boksą ir treniravausi pas Juozą Šliužą?
Mane įkvėpė bokso legendų Algirdo Šociko, Ričardo Tamulio, Jono Čepulio pergalės, jie buvo puikūs pavyzdžiai jaunimui.
Mano pergalės jaunimui irgi atvėrė duris, kovinis sportas Lietuvoje tapo patrauklus.
Tačiau norint įgyvendinti savo tikslus reikia daug ir ne vienerius metus treniruotis, pergalės iš dangaus nenukrenta.
Ar sportuodamas nepagalvojote, kad galėtumėte būti puikus sambo treneris?
Tada apie tai negalvojau. Treniravausi, važinėjau į varžybas. Baigus karinę tarnybą ir pradėjus galvoti, ką daryti toliau, man buvo pasiūlyta toliau likti kariuomenėje. Pasilikau.
1981 metais man buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, o 1984-aisiais baigiau Riazanės aukštąją oro desanto karo mokyklą.
1989 metais tarnyba sovietų kariuomenėje man tapo nesuderinama su mano, Lietuvos piliečio, siekiais, todėl išėjau ir įsitraukiau į Krašto apsaugos departamento kūrimo veiklą.
Sportui liksiu dėkingas visą gyvenimą. Jis mane užgrūdino, išmokė būti reikliu sau, nepasiduoti sunkiomis akimirkomis ir nepalūžti, bet kurioje gyvenimo srityje siekti pergalių.
Sportas man ypač padėjo, kai nuo 1990 metų gegužės mėnesio pradėjau dirbti Krašto apsaugos departamente ir pirmasis direktoriaus įsakymas buvo įkurti karinį-techninį sporto klubą su septyniais filialais zonose.
Buvau vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės organizatorių. Po ta priedanga kūrėme kovines formuotes. Į kariuomenę atėjo ir daug nesportavusio jaunimo.
Buvau ir vienas Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas” įkūrėjų, pirmasis ėjau šios brigados vado pareigas, 2004 m. tapau brigados generolu.
Sporto įgūdžiai man daug padėjo ruošti fiziškai tvirtą jaunimą. Mane visą laiką imponavo Lietuvos laisvės lyga, įkurta disidento Antano Terlecko, jos žmonės man yra didvyriai.
Turbūt, esate laimingas, nes visur jus lydi žodis „pirmas“?
Žinoma, o kodėl gi ne? Jeigu sakysiu, kad nesu laimingas, tai taip ir bus.
