Marytė Marcinkevičiūtė
Vienas kiokušin karatė pradininkų Lietuvoje, aukščiausią meistriškumo laipsnį – šeštą daną – mūsų šalyje turintis nacionalinės rinktinės treneris Vladimiras Silvaško balandžio 5 dieną sutinka 60 metų jubiliejų.
Akmenėje jis – vienas žinomiausių žmonių, treniruoja visame pasaulyje garsius kiokušin karatė kovotojus.
1987-aisiais Vladimiras atvyko gyventi į šį Lietuvos šiaurės vakaruose esantį miestą ir po poros metų įkūrė vieną seniausių ir garsiausių Lietuvos kiokušin karatė klubų „Energija“, kuris praėjusiais metais minėjo savo 35-metį.
Jubiliejų sutinkančio V. Silvaško dėka Akmenė tapo žinoma ne tik Lietuvoje, „Energijos“ kovotojai iš įvairaus amžių grupių pasaulio ir Europos čempionatų į namus veža medalius.
Šis Akmenės rajono savivaldybės ugniagesių vadovas visą savo laisvalaikį skiria jaunystėje pamėgtai sporto šakai.
Ne tik ugdo jaunus sportininkus, bet ir pats aktyviai sportuoja: šešis kartus tapo Lietuvos čempionu,tris – vicečempionu.
Jis dabar ruošiasi gegužės 31 d. Japonijoje vyksiančiam pasaulio čempionatui, kur tarp 11 Lietuvos sportininkų bus ir du jubiliato mokiniai – Paulius Žimantas ir Eventas Gužauskas. Pastarasis kuris dabar treniruojasi ir su Luku Kubiliumi klaipėdiečių klube „Shodan“.
Jie varžysis savo kategorijose, o Vladimiras jėgas bandys senjorų pilno kontakto karatė čempionate.
1996-aisiais V. Silvaško suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas.
Vienas geriausių V.Silvaško auklėtinių, 2022 metų pasaulio čempionas E. Gužauskas apie savo buvusį trenerį yra pasakęs: „Mūsų treneris labiau žiūri ne į kiekybę, o į kokybę, nebando sutraukti masių.
Nepaisant to, visi miestelyje žino mokytoją Silvaško. Mane tėtis pirmoje klasėje irgi nuvedė pas jį todėl, kad žinojo, jog jis – geriausias treneris visoje Lietuvoje, ugdantis ne tik sportininkus, bet ir asmenybes“.
Jubiliatas gimė ir augo Dzūkijos krašte, Lazdijuose, kur karatė iš viso nebuvo kultivuojamas.
„Nuo pat mažens mane domino kovinis sportas – boksas, sambo, jam meilę skiepijo dabar jau šviesaus atminimo mano dėdė, kuris pirmus pradmenis davė bokso srityje. Tačiau tai buvo tik kiemo užsiėmimai.
Mūsų klasė buvo labai sportiška, mano klasiokas – tada būsimasis Lietuvos daugkartinis sprinto čempionas, o dabar Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis.
Daug žaidėme futbolą, tinklinį, krepšinį, dalyvaudavau beveik visose mokyklos organizuojamose sporto šventėse.
Mokykloje ypač populiarus buvo tinklinis, kurį lankiau daugiau nei trejus metus.
Bet kai šeštoje klasėje pamačiau pirmą kartą į mūsų mokyklą atvykusius Kauno karatė atstovus su parodomąja programa, tariau sau: irgi būsiu toks“, – pasakoja V. Silvaško.
Ar prisimenate, kada pirmą kartą pravėrėte karatė salės duris, koks treneris mokė šios sporto šakos paslapčių, ar sudėtingos buvo pamokos?
Baigęs 8 klases, išvažiavau mokytis į Kauną vien todėl, kad galėčiau treniruotis karatė subtilybių.
Įstojęs į Kauno technologijos technikumą pradėjau ieškoti, kur būtų galima mokytis mano išsvajoto karatė.
Likimas suvedė su mano mokytoju Romu Vitkausku, dabartiniu Lietuvos kyokushin karatė federacijos prezidentu, nuo to laiko ir esu šiame kelyje.
Nežinau, kur būčiau nuklydęs, jei ne Romas. Buvau be galo judrus, be to, reikėjo kovoti už būvį.
Jis mane, 15-metį, pastatė į gyvenimo vėžes ir sukontroliavo. Kai susipažinau su karatė, viską susidėliojau.
Pirmosios treniruotės vyko Kauno „Inkaro“ futbolo salėje, norinčių pažinti rytų kovos meną buvo apie 50 jaunuolių.
Treniruotės trukdavo daugiau nei dvi valandas. Jos buvo ne iš lengvųjų, ne visi pakeldavo tuos krūvius, nes pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vien fiziniam pasiruošimui.
Po pusės metų varginančių treniruočių buvo laikomas egzaminas, po kurio teliko mažiau nei pusę sportininkų.
Tik tada prasidėjo tikras karatė, buvo mokama sparingo gudrybių. Treniravomės atvirame lauke, Panemunės miške.
1981-aisiais pirmą kartą dalyvavau Lietuvos jaunučių sportinio karatė čempionate ir tapau nugalėtoju.
Kaip jūs 1987-aisiais atsidūrėte Akmenėje?
Mokydamasis technikume susipažinau su savo būsima žmona: kartu mokėmės, pradėjome draugauti.
Įgiję diplomus, nusprendėme neišsiskirti. Dar prieš armiją susituokėme. Kai baigiau tarnybą, 1987-aisiais išvažiavome gyventi į žmonos tėviškę Akmenę, kur iki šiol ir gyvename.
Įgyvendinote savo svajones, įsiveržėte į Lietuvos kiokušin karatė elitą: šešiskart tapote Lietuvos čempionu (1989-1994), triskart vicečempionu (1991-1992, 2000 ), buvote ketvirtas atvirame Danijos čempionate (1991), dalyvavote Europos Rytų kovos menų čempionatuose Vengrijoje (1992) ir Prancūzijoje (1994), pirmasis Lietuvoje pelnėte juodąjį kiokušin karatė diržą, o 2018-aisiais įgijote ir šeštąjį daną. Gal norėjote dar daugiau pasiekti?
Neturėjau jokio tikslo Įsiveržti į kiokušin karate elitą, paprasčiausiai ta sporto šaka gyvenau ir žinojau, kad, norint kažką pasiekti, reikia daug dirbti.
Pirmą svarią pergalę iškovojau 1989-aisiais, kai laimėjau Rytų kovos menų pirmąjį Lietuvos čempionatą.
Tada karatė buvo uždraustas ir čempionatas vyko po Lietuvos rytų kovos menų ir ušu gimnastikos federacijos vėliava.
Žvelgdamas į savo ateitį, tais pačiais metais baigiau Rytų kovos menų kursus prie Lietuvos kūno kultūros instituto, įgijau vertingų žinių.
1989-aisiais įkūriau ir klubą „Energija“ Akmenėje. Treniravau kitus ir pats aktyviai sportavau.
Kovoti ant tatamio sekėsi: pelniau medalių Lietuvos čempionatuose. Patirtis didėjo, bet sporto viršūnės niekada nebūna, visada yra kur tobulėti.
1990-aisiais pradėjau dirbti Akmenės vaikų ir jaunių sporto mokykloje, kurioje praleidau porą metų. Darbas patiko.
Savo auklėtiniams stengiausi rodyti pavyzdį, siekiau būti priekyje, o tuo pačiu juos skatinau sportuoti, akcentuojant jog su karatė galima draugauti visą savo gyvenimą.
Po poros metų, 1994-aisiais mane gyvenimo kelias nuvedė į Vilnių, į tuometį Vadovybės apsaugos departamentą prie VRM (dabar – Vadovybės apsaugos tarnyba), kur dirbau iki 2014-ųjų. Gyvenau Akmenėje ir važinėjau į Vilnių.
2005-aisiais įgijau aukštąjį išsilavinimą Kūno kultūros akademijoje. Savo auklėtiniams įrodžiau, kad kiokušin karatė amžius – ne riba.
Būdamas 50-ies, dalyvavau tarptautiniam turnyre Lenkijoje ir varžiausi +35 metų grupėje.
Man tai buvo didelis iššūkis ir, nustebinęs pats save, tapau nugalėtoju. Ir tada pasakiau: reikės save pasitikrinti ir kai sulauksiu 60-ies.
Ir tie metai atėjo. Dabar gegužės pabaigoje ruošiuosi dalyvauti Japonijoje įvyksiančiame senjorų čempionate.
Viskas priklausys nuo to, kaip pasiruošimą atlaikys mano kūnas, tikiuosi, kad viskas bus gerai.
Jums pavyko išugdyti visą plejadą garsenybių, pasaulio ir Europos čempionatų nugalėtojų ir medalininkų: Oną Jomantaitę, Irmantą Jašinską, Luką Kubilių, Donatą Imbrą, Paulių Žimantą, Eventą Gužauską, kitus žinomus sportininkus, kuriuos suradote ir treniravote nuo pirmųjų žingsnių. Kiek metų prireikė, kol jie pasiekė tokį didelį meistriškumą, koks jūsų pagrindinis darbo principas?
Visi minėti kovotojai yra iš Akmenės krašto, išskyrus mano žentą Luką Kubilių, kuris yra klaipėdietis.
Sportininkai priklausė „Energijos“ sporto klubui ir visi kartu treniravosi. Kai patys stipriausieji išplaukė į plačiuosius vandenis, su jais tekdavo padirbėti ir individualiai, tobulinome taktines kombinacijas.
Su dukart planetos vicečempionu ir penkis sykius Europos čempionu Donatu Imbru prieš pasaulio čempionatus Japonijoje tekdavo padirbėti netgi naktimis, tai buvo savotiška aklimatizacija.
Stokojant pinigų, anksčiau į čempionatus negalėdavome išvykti anksčiau, kaip dabar, todėl būdavome priversti ieškoti būdų kaip priprasti prie aklimatizacijos.
Prireikė apie 10 metų, kol auklėtiniai pasiekė didelį meistriškumą. Jie klube sportavo nuo mažumės, kol baigė mokyklą.
Po to išvažiavo studijuoti į aukštąsias mokyklas. Nemažai jų įkūrė klubus ir dirba treneriais.
Pagrindinis mano darbo principas – siekiant aukšto meistriškumo stengiuosi, kad į vaiko pasiruošimą būtų įtraukta visa šeima.
Kada tėvai „serga“ tuo pačiu hobiu, tada ir rezultatai kitokie. Ir sportuoti kartu su tėvu, mama bei dar matyti, kad jam geriau sekasi negu tėvams –dar didesnis stimulas tobulėti ir būti geresniu.
Na, o tėvams irgi gerai paprakaituoti bei matyti atžalų gerėjančius rezultatus.
Reiktų paminėti, kad nemažai mano mokinių yra pasirinkę ne tik sportininkų, trenerių darbą, bet ir praėjo atranką į specialias elitines krašto apsaugos pajėgas.
Jie tarnauja šalies karinėse struktūrose, saugo mūsų laisvę ir nepriklausomybę.
Praėję stiprią karatė mokyklą, auklėtiniai jaučiasi puikiai, su jais palaikome glaudžius ryšius.
Kurie jūsų auklėtiniai įkūrė klubus ir dirba treneriais?
Gyva Lietuvos kiokušin karatė legenda, penkto dano meistras Donatas Imbras dar 2006 metais Vilniuje įkūrė kiokušin karatė klubą „Budora ir dabar sėkmingai ugdo jaunąją kovotojų kartą.
Pasaulio vicečempionas Lukas Kubilius, sukūręs šeimą su mano dukra Viktorija, Klaipėdoje įkūrė kiokušin karatė klubą „Shodan”, kuris tapo viena didžiausių bei stipriausių karatė mokyklų Lietuvoje.
Kaune sėkmingai dirba kiokušin karatė ir sveikatingumo klubas „Seiken”, vadovaujamas Manto Krušinsko.
Kartu su Dariumi Petrikausku Vilniuje įkūrėme kiokušin karatė klubą „Energijos smūgis“ ir jam palikau vadovauti.
Klaipėdoje klubą „Okinava“ įkūrė pasaulio vicečempionė Jurgita Činauskaitė, o su šeima jai išvykus gyventi į Vokietiją, klubą veiklą dabar plėtoja Diana Mačiūtė.
Mažeikiuose sporto klubą „Kaminaris“ įkūrė daugkartinis Lietuvos čempionas Irmantas Jašinskas, kuris 2006-aisiais iškeliavo į amžinybę, ir dabar klubui vadovauja mano mokinys Sigitas Gerika.
2013-2019 dirbote Akmenės seniūnu, buvote rajono savivaldybės tarybos narys, nuo 2019 iki dabar – rajono savivaldybės ugniagesių komandos vadovas. Karatė kovotojus ugdote visuomeniniais pagrindais, o iš ko valgote duoną?
Kaip jau minėjau, jog kiokušin karatė yra gyvenimo būdas, o darbai keitėsi.
Tai ir Vadovybės apsaugos departamente praleisti 18 metų, tai ir Akmenės seniūnijos seniūno pareigos, o dabar esu Akmenės rajono ugniagesių komandos vadovas. Pagrindinis uždarbis būdavo iš darbų.
Kiokušn karatė tikriausiai yra populiariausia Akmenės rajone? Kiek kovotojų, trenerių vienija „Energijos“ klubas kokias turite treniruočių sąlygas?
Dabar sportuoti sąlygos yra geros, galima sakyti, idealios, jų nebepalyginti su tomis, kokias turėjome prieš 20 metų
Kai dėl sporto šakos populiarumo rajone, tai drįsčiau teigti, kad esame stabiliame trejetuke: futbolas, krepšinis ir karatė. Klubas pastoviai vienija apie 100 sportuojančių entuziastų.
Pernai „Energija“ atšventė 35-metį. Klube visuomeniniais pagrindais dirba dar du užauginti mano mokiniai.
Džiaugiuosi, jog jie pasirinko gyventi mūsų rajone, tai man darbo yra mažiau.
Esate Lietuvos kyokushin karatė federacijos viceprezidentas ir vienas rinktinės trenerių. Kaip rinktinei pavyksta pelnyti tiek daug medalių įvairaus amžiaus grupių pasaulio ir Europos čempionatuose, kokia tos didelės sėkmės formulė?
Lietuvos kyokushin karate federacijos viceprezidentu esu išrinktas 2020 metais, o šalies rinktinės treneriu dirbu jau gal 15 metų.
Lietuvos kiokušin karatė kovotojai tokių puikių rezultatų pirmiausiai pasiekia kryptingo visos federacijos darbo dėka.
Antra – aiškus vadovavimas, laikantis demokratinio principo, taip pat kryptingas darbas auginant jaunąją kartą. Dar labai svarbu – viešumas tarp klubų.
Plačiai erdvėje nuskambėjo jūsų ištarti žodžiai, kad nedidelė Lietuvėlė turi tiek daug puikių kovotojų ant tatamio, tačiau jeigu reikės – parodysime savo jėgą ne tik ant tatamio. Ugdote didelius Lietuvos patriotus?
Pasikartosiu: turime ne tik sportininkus, šiais laikais tikrai turime būti viskam pasiruošę, o mūsų federacijoje tokių žmonių yra pakankamai.
Ar su savo auklėtiniais per treniruotes irgi galynėjatės ant tatamio?
Kadangi ruošiuosi pasaulio senjorų čempionatui, tai tenka stovėti poroje ir su savo auklėtiniais. Be tokių treniruočių neįmanoma laimėti kovų.
Ar jūs savo pavyzdžiu užkrėtėte ir šeimos narius?
Labai džiaugiuosi, kad mano visa šeima tuo gyvena. Svarbiausia, kad mane palaikė ir visada buvo šalia mano žmona, gyvenimo draugė Eleonora, kuri 24 metus dirbo Lietuvos Respublikos muitinėje, o dabar yra pareigūnų pensijoje.
Ji daug ko atsisakė, kad galėčiau siekti savo tikslų, sportuoti, turėti klubą ir ugdyti karatė kovotojus.
Šiemet sausio 19-ąją pažymėjome mūsų vestuvių 40-metį, ta proga buvo išvykę į šiltus kraštus toliau nuo Lietuvos.
Treniruotes lankė ir mano dukra Viktorija, o dabar gerais kovotojais nori būti anūkai 14-metis Vykintas ir 9-erių Domantas, kurie jau pelnė ir pirmuosius medalius.
Vykintas laimėjo atvirą Šveicarijos vaikų čempionatą, o kartu su Domantu yra Lietuvos vaikų čempionai. Juos treniruoja tėvas Lukas Kubilius.
Sportuoja ir sūnaus Edgaro vaikai: Ringaudas irgi laimėjo Lietuvos vaikų čempionatą, turnyre Šveicarijoje tapo nugalėtoju, o 8-erių Nortautė jau turi sportinę aprangą.
Beje, dukra Viktorija su vyru Luku Kubiliumi šiemet Japonijoje per pasaulio čempionatą laikys juodo diržo egzaminą atitinkamai trečio ir ketvirto dano laipsniams gauti.
Jeigu turite atostogų, kur jas dažniausiai praleidžiate?
Retai kada turiu laisvų savaitgalių, nes vyksta įvairios varžybos, Lietuvos rinktinės stovyklos, nemažai renginių, susietų su darbu.
Anksčiau savo atostogas praleisdavau per pasaulio čempionatus.
Dabar, kai sau ir žmonai norisi skirti daugiau laiko, per laisvus savaitgalius abu stengiamės kur nors pabėgti, pavažiuojame į šiltus kraštus.
Patinka keliauti, pernai su žmona automobiliu važiavome į Italiją.
Kokios svajonės dar sukasi jūsų galvoje ir jas norėsite įgyvendinti?
Artimiausia svajonė – gegužės 31 dieną sudalyvauti pasaulio senjorų čempionate Japonijoje, tai gal ji dalinai išsipildys.
Sunkiai tikėtina, bet labai norėčiau, jog kiokušin karatė būtų įtraukta į olimpinių žaidynių programą. Tada kovotojams būtų visai kitas stimulas ir motyvacija sportuoti.
Ko jus moko kiokušin karate?
Moko nebūti vietoje, visada judėti, turėti tikslų ir jų visada siekti.
