Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos imtynių federacijos (LIF) generalinis sekretorius Paulius Daumantas, sausio 1 d. švenčiantis 50 metų jubiliejų, nemano, kad šis amžius yra kažkokia svarbi riba, kurią pasiekus gyvenimas keičiasi, tačiau pripažįsta, jog į viską dabar žiūri racionaliau.
„Veiklos tikrai turiu daug, net daugiau, negu užtektų komfortabiliai gyvenant. Tikrai nejaučiu, kad jau surinkau tokį apvalų metų skaičių. Bandau nesureikšminti šios datos, gyvenimas juda sava vaga, kaip ir anksčiau. Gal tik bandau viską racionaliau sudėlioti – tiek darbe, tiek namuose. Stengiuosi neaprėpti daugiau, nei galiu kokybiškai atlikti“, – teigia jubiliatas.
P.Daumanto atliktų darbų kokybe niekada nesuabejojo ir LIF prezidentas Giedrius Dambrauskas: „Paulių pažįstu dar nuo mokyklos laikų, galima sakyti jį atvedžiau į imtynes. Gerai pažinojau jo tėvus, jiems rekomendavau, kad sūnus pasirinktų šią sporto šaką. Mane stebino tai, kad tos internatinės sporto mokyklos grupės, kurioje Paulius lankė treniruotes, jaunuoliai buvo daugiau linkę į sportą, o ne į mokslą.
Paulius buvo išimtis, jis puikiai sugebėjo derinti imtynes su istorijos studijomis Vilniaus universitete. Tačiau studijos iš Pauliaus atėmė daug brangaus laiko ir jis anksti baigė sportuoti.
Kažkuria prasme prie Pauliaus buvau prisilietęs ir kaip treneris. Per įvairias vasaros treniruočių stovyklas tekdavo joms vadovauti, pavaduoti trenerius, o Paulius, kai dar studijavo, kurį laiką sportavo.
Žinojau jo didelį kruopštumą ir atsakingumą. Šitos gerosios savybės jį lydi visą gyvenimą ir dabar ypač padeda, dirbant Lietuvos imtynių federacijoje. Niekas neabejoja jo atliktų darbų kokybe. Pauliui patikėjome kuruoti finansinius dalykus. Man galvos tikrai neskauda, nes su šiomis pareigomis Paulius puikiai susitvarko, turi patirtį, jam nieko nereikia priminti, viską sklandžiai atlieka iki pabaigos.
1992-1996-aisiais dirbau Lietuvos imtynių federacijos generaliniu sekretoriumi. 1996-aisiais federacijos prezidentu buvo išrinktas Andrejus Gribojedovas, aš tapau viceprezidentu, o generaliniu sekretoriumi – Paulius.
Mus būtų galima vadinti darbine grupe. Pilnas įvairiausių minčių buvo mūsų prezidentas, kuris metė drąsius iššūkius, jog mes turime būti tarp geriausiųjų. Ir jais tapome, nors iš pradžių buvo ir labai sunku konkuruoti su olimpinėmis dvikovinėmis sporto šakomis.
Kai pradėjau dirbti Aukščiausiosios tarybos apsaugos skyriuje, Paulius su mano rekomendacijomis, berods, 1993-ųjų pradžioje irgi atėjo čia dirbti.
Prie tuomečio Vadovybės apsaugos departamento man buvo patikėta praktiškai iš nieko suburti parengimo skyrių.
Paulius vienas pirmųjų tuo ganėtinai sunkiu laikotarpiu atėjo į tarnybą ir dirba iki šios dienos, yra Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnas, vienas seniausių, patikimiausių ir labiausiai gerbiamų jos darbuotojų. Tarp Lietuvos olimpinių sporto šakų federacijų generalinių sekretorių jis yra irgi vienas ilgiausiai atliekančių tas pareigas“.
Lietuvos sporto enciklopedijoje parašyta, kad gimėte Mažeikiuose, kurie anksčiau garsėjo savo stalo tenisininkais ir futbolininkais. Tačiau jus paviliojo ne šios sporto šakos?, – paklausiau Pauliaus Daumanto.
Mažeikiai – tai tik simbolis mano gyvenime, mažai ką pamenu iš to laikotarpio.
Išvykau senai, kai man buvo penkeri, vėliau kelerius metus gyvenome Trakuose ir nuo 1980–ųjų – Vilniuje.
Imtynėmis susidomėjau jau Vilniuje, 6–7 klasėje.
Baigėte respublikinę Vilniaus internatinę sporto mokyklą, kuri 1990–aisiais tapo Ozo vidurine mokykla, o dar vėliau – gimnazija. Kaip ten atsidūrėte ir pas ką treniravotės?
Graikų- romėnų imtynes pradėjau lankyti trenerio Valdo Kanapicko grupėje tuometėje 54–ojoje vidurinėje mokykloje Justiniškėse.
Toje pačioje salėje dirbo ir treneris Vladas Ščeponas. Atidarius Ozo gimnaziją 1986–aisiais, kuri tada vadinosi sporto internatu, treneris perėjo ten dirbti, kartu pakviesdamas kelis sportininkus. Tarp jų buvau ir aš. Internatinėje sporto mokykloje mokiausi porą metų, baigiau su antrąja laida 1988–aisiais.
Ar siekėte tapti didelio meistriškumo imtynininku, ar norėjote būti stiprus ir atletiškas vaikinas?
Imtynės man patiko, norėjau sportuoti, bet laikotarpis buvo nepalankus. Lietuvoje vyko permainos, treneriai keitė veiklas, sportas tuo metu nebuvo prioritetas. Teko rinktis: sportas ar studijos.
Kokių pergalių pasiekėte, kurias ir šiandien malonu prisiminti?
Ant kilimo įsimintinų pergalių neiškovojau, jos liko svajonėse.
Studijavote Vilniaus universitete, kurį baigėte 1993-aisiais, kuo norėjote tapti?
Studijavau istoriją, tuo metu tai buvo mano antroji aistra po imtynių, kuri labai patiko, todėl ir panorau studijuoti.
Studijuodamas dar porą metų sportavau, bet vis sunkiau sekėsi derinti mokslus ir studijas. Nuo tada imtynės liko pomėgiu.
Kaip atsitiko, kad vis dėlto meilė graikų-romėnų imtynėms paėmė viršų: 1994-1997 m. buvote treneris?
Buvau jaunas, aktyvus, gavau pasiūlymą, nusprendžiau pamėginti. Bet kitos veiklos nugalėjo, teko atsisakyti trenerio darbo.
Matyt, turėjote sporto organizatoriaus gyslelę, nes 1996-aisiais buvote išrinktas LIF generaliniu sekretoriumi ir tas pareigas einate iki šios dienos. Ar buvo sunku pirmaisiais metais, kai dar neturėjote patirties?
Taip, LIF generalinius sekretoriumi buvau išrinktas 1996–aisiais, o 2012 –aisiais po Londono olimpinių žaidynių padariau pertrauką.
2017–aisiais vėl buvau sugrąžintas į tas pačias pareigas. Prieš rinkimus 1996 m. tikrai nemaniau, kad esu tinkamas toms pareigoms.
Tačiau keli draugai stumtelėjo į rinkimus, o toliau viskas ėjo savaime. Pirmieji metai buvo tikrai įsimintini, darbo buvo daugiau nei tikėjausi, daug ko teko išmokti.
Nuo pirmųjų dienų šalia visada buvo Daiva Mončiunskienė. Mokė, taisė klaidas, padėjo. Su Daiva bendradarbiaujame ir dabar. Padėjo ir Giedrius Dambrauskas, kuris tada buvo LIF viceprezidentas. Per tą laiką gyvai stebėjau Pekino ir Londono olimpines žaidynes.
Jau 20 metų sukatės šiame verpete, darbų tikrai daug, nes Lietuvos imtynių federacija vienija graikų-romėnų, laisvąsias ir moterų imtynes. Ar pavyko suburti gerą komandą, kokios didžiausios problemos, be finansinių, dar kamuoja?
Per tiek metų darbo komanda keitėsi, bet visada pavykdavo surinkti darbštų kolektyvą.
Federacijos darbe sunkiausia rasti talentingus sportininkus ir kartu su treneriais sudaryti jiems tinkamas sąlygas sportuoti.
Buvote vienas organizatorių Lietuvoje surengiant 2002-ųjų Europos laisvųjų imtynių ir 2005-ųjų pasaulio jaunimo imtynių čempionatus. Gal mintyse bręsta naujų sumanymų?
2009–aisiais teko organizuoti ir Europos imtynių čempionatą, todėl tie pirmieji du renginiai buvo savotiškos treniruotės.
Tikrai senokai Lietuvoje vyko didelis imtynių renginys, brandiname mintį, kad reikėtų vėl kažką panašaus surengti, bet tiksliau kol kas nieko negaliu pasakyti.
Visame pasaulyje įsitvirtino COVID-19, tačiau šiemet jums pavyko surengti visų amžiaus grupių Lietuvos čempionatus, ką jie parodė, ar optimistinė jūsų nuotaika žvelgiant į ateitį?
Optimizmas persipina su atsargumu. Manau, kad šiais metais pavyko iškovoti pakankamai daug, vien ko verti per Europos čempionatą iškovoti du bronzos medaliai. Todėl į ateitį žiūrime tikrai optimistiškai.
COVID-19 vis dar kelia daug nerimo, ar negalvojate pasekti kitų federacijų pavyzdžiu ir sportininkams sukurti savotišką burbulą, kuriame būtų galima treniruotis ir varžytis?
Aukšto meistriškumo sportininkai treniruojasi visus metus. Treneriai ir federacija jiems stengiasi sudaryti kuo geresnes sąlygas.
Tačiau imtynės – kontaktinis sportas ir jame stebuklų nebus, kol nesibaigs liga. Reikia išlaukti.
Kitąmet Lietuvoje žadama atidaryti keturias naujas imtynių sales. Kur jos bus ir kas jose treniruosis?
Nereikia užbėgti įvykiams už akių, nes kaip tik šiuo metu vyksta derinimo klausimai.
Tik pasibaigus deryboms, galėsime paskelbti, kur klosim imtynių kilimus.
Pagrindinis 2021 metų sporto įvykis – Tokijo olimpinės žaidynės. Ar kelialapius į Tokiją bus galima iškovoti tik per atrankos turnyrus, ar ir per pasaulio bei Europos čempionatus?
Jei nebus pakeitimų atrankos sistemoje, tai mums liko du atrankos turnyrai.
Su kuriais sportininkais siejate didžiausias viltis ir tikitės, kad jie pateks į žaidynes?
Tikrai nesinori minėti pavardžių ir per daug įpareigoti sportininkų. Turime lyderius ir iš jų tikimės daugiausia.
Būtumėte laimingiausias žmogus pasaulyje, jeigu …
… šeimoje būtų visi sveiki,
… jeigu imtynininkai patektų į Tokijo olimpines žaidynes, o jeigu kuris dar pelnytų ir medalį, – sunku būtų aprašyti, kokia būtų mano būsena.
… visada norisi ir federacijai reikia didesnio finansavimo, mumis rūpinasi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, rėmėjai, bet nežinau, ar tai gali būti laimės rodiklis.
Manau, didesnė laimė yra gerai praleistas laikas su bendraminčiais savo mėgstamoje veikloje, o jei dar sekasi, tai – nuostabu.
… jeigu greitu laiku baigsis ligos ir vėl galėsime keliauti.
