Paryžiaus olimpinėse žaidynėse pirmą sykį po Nepriklausomybės atkūrimo nematysime Lietuvos dziudo atstovų. Labai netoli olimpinių kelialapio buvo Miglė Julija Dudėnaitė, kuriai pritrūko trijų vietų olimpiniame reitinge, arba, kaip ji pati sako, vienos laimėtos kovos.
Apie savo visą olimpinį ciklą, pasiaukojimą, finansinius iššūkius motyvaciją ji papasakojo socialiniame tinkle.
Pateikiame neredaguotą M. J. Dudėnaitės tekstą:
„Šiek tiek daugiau nei 2,5 metų.
Prieš tiek laiko Pasaulio dziudo reitinge manęs nebuvo nei kvapo – 0 taškų, jokia vieta.
Prieš tiek laiko nusprendėme “pabandyti”. Pabandyti kovoti suaugusių lygyje, pabandyti sumedžioti kažkokius taškus, dar ne visai suprasdami kaip tai veikia.
Jeigu kas nors man prieš šiek tiek daugiau nei 2,5 metų būtų pasakęs, kad visą šį laikotarpį man pavyks nuolatos išsilaikyti TOP 50 ar 40 Pasaulio dziudo elito reitinge, turbūt ne visai būčiau patikėjus.
Tūkstantis valandų treniruočių.
39 svorio mėtymai.
3, o kartais ir 4 varžybos per mėnesį.
Gyvenimas treniruočių stovyklose, nuolat ieškant pastovių partnerių, nes namie jų tiesiog nėra.
Visi studijų egzaminai laikyti per perlaikymų sesijas.
Nemačiau savo geriausios draugės daugiau nei 6 mėnesius, nes praktiškai nebuvau namie.
Negalėjau atsisveikinti su 13 metų mane lydėjusiu auksaspalviu retriveriu, nes tuo metu buvau varžybose.
Praleidau beveik visas įmanomas šeimos ir draugų šventes ir gimtadienius.
Europos kontinentinės kvotos į Olimpines žaidynes suteikiamos 12 daugiausiai taškų turinčių merginų per visas dziudo svorio kategorijas. Šiuo metu aš šiame sąraše esu 15-a. Nuo olimpinio kelialapio mane skyrė 3 vietos. Arba 132 taškai. Tai dažnai yra viena laimėta kova olimpinės atrankos turnyre. Viena. Laimėta. Kova.
Lietuva neturės dziudo sportininkų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse (tačiau turėsime paralimpinėse!). Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Ir pirma mintis – kaltinti save. Nes aš buvau arčiausiai, nes aš turėjau realiausius šansus, nes man mažiausiai trūko, nes aplinka sakė „varyk, norim į Olimpiadą!“. Norėjau ir aš. Kelyje įveikiau ne vieną sportininkę, kuri keliaus į olimpines žaidynes arba yra reitinge aukščiau, bet to neužteko. Dziudo toks reikalas, kartais pritrūksta elementariausios sėkmės, kad ir tame pačiame burtų traukime ar teisėjų palankume.
Prieš pusmetį sėdint psichoterapeutės kabinete ir jai uždavus klausimą „o kas bus jeigu nepateksi?“, žinojau, kad galų gale noriu jaustis taip, kad atidaviau šiam reikalui viską. Šiandien aš jaučiuosi padariusi viską, kas priklausė nuo manęs. Aš palikau visą širdį ir sielą ant tatamio. Net kai skaudėjo, net kai įprastai nereikėtų kovoti, nes gresia naujos arba kankina esamos traumos, kai buvo bloga nuotaika, kai artimiausi žmonės rimtai sirgo, kai gyvenime vyko chaosas. Aš visada galvojau apie treniruotes ir tobulėjimą, nes žinojau, kad negalėsiu ramiai miegoti, jeigu nepadarysiu visko, kas mano valioje, nesvarbu kaip baigsis atranka.
Ką turiu omenyje, sakydama „padaryti viską, kas mano valioje“?
Aš net bijau paskaičiuoti, kiek tie 2,5 metų mums kainavo finansiškai. Įprastai kitų šalių (arba kitų sporto šakų Lietuvoje) sportininkai važiuoja aprūpinti viskuo – ne tik kelionės išlaidomis, bet su jais vyksta ir visa komanda, treneriai, medicinos personalas. Lietuvos dziudo sportininkai neturėjo jokio gydytojo nei vienose olimpinės atrankos varžybose ar treniruočių stovykloje. Kineziterapeutas ar masažistas mums skamba kaip egzotika. Per šiuos 2,5 metų aš išmokau būti viena, nes nepaisant to, kad neturėjau didelės komandos, dažnai į varžybas vykdavau apskritai viena. Be trenerės. Nes kartais finansiškai tekdavo spręsti – du turnyrai, į kuriuos vyksti viena arba vienas turnyras, bet su trenere. O kiekvienas turnyras gali pakeisti reitingo išsidėstymą. Todėl išmokau viską daryti savarankiškai – kartais net būti sau trenere, psichologe, visada masažiste ir gydytoja.
Per šiek tiek daugiau nei 2,5 metų girdėjau tiek daug pasisakymų iš kolegų sportininkų, trenerių ar kitų sofos lygos ekspertų, kas negerai su mano kovos taktika, kaip aš nemoku to ar ano, kokia aš nesėkminga ir t.t. Kritikos ir pagalių kaišiojimo į ratus visuomet buvo daugiau nei palaikymo ir pozityvo. Natūraliai, rezultatams ir kovojimui gerėjant, jų mažėjo, bet stebėti kaip tie patys žmonės vieną mėnesį peikia, o kitą giria – absurdiška. Niekada nesuprasiu šito mentaliteto pabambėti, pakritikuoti ir savyje susikaupusį negatyvą išpilti ant kito. Jūs net neįsivaizduojate, kiek sportininkai atiduoda, kad paūgėtų nors šiek tiek profesiniame kelyje. Bėgti greičiau, šokti toliau, mesti greičiau ir gražiau – visa tai neatsitinka per vieną naktį. Šiomis dienomis matau labai daug sportininkų, kurie liko per kelis centimetrus ar reitingo vietas nuo olimpinių žaidynių. Ir patikėkite manimi, tai tikrai nereiškia, kad jie stengėsi mažiau, yra mažiau talentingi ar didesni tinginiai. Visi jie greičiausiai taip pat atidavė viską, kad būtų ten, bet nepaisant to – pritrūko.
Aš noriu šiuo įrašu padėkoti. Visų pirma – sau. Savo kūnui, kad jis atlaikė šį procesą be didelių traumų ir beprotiškai sustiprėjo (prieš 3 metus prisitraukimas man buvo neįveikiamas, dabar padaryt galiu 15 apšilimui kaip niekur nieko!). Savo galvai ir protui, kuris dabar moka išlikti daugiau mažiau šaltas net ir pačiose emociškai karščiausiose situacijose bei suprasti aplinkos kritiką visai kitaip.
Bet svarbiausią indėlį šiam augimui turėjo trenerė. Nu sakykit ką norit, be adekvataus ir protingo trenerio joks sportininkas toli neis. Planavimas, periodizacija, taktika, vadybiniai sugebėjimai, tuo pačiu papildomas psichologo ir dar kiek specialybių etatas. Nesuvokiu, kaip mano trenerė sugeba žongliruoti tiek dalykų greta visų kitų ir dar būti geriausia mama. Tai, kad aš neturėjau rimtesnės traumos su tokiu kiekiu treniruočių, svorio mėtymų ir kitų niuansų – yra didele dalimi jos nuopelnas.
Jeigu nebūčiau turėjus savo šeimos ir artimiausių žmonių, būčiau išprotėjusi šitame kelyje. Nežinau, kaip neišprotėjo ir mano sužadėtinis, kuris mane šiais metais daugiau matė per telefono ekraną, nei realybėje, o man grįžus namo turėdavo susilaikyti nuo bambėjimo, kad visų durų vyrius gadinu savo padžiautais kimono ir smirdančiomis kelių apsaugomis.
Esu beprotiškai dėkinga visatai už sesę, kuri vis pakalbindavo net ir po pačių „šūdiniausių“ varžybų ir mažu pakamantinėjimu leisdavo pasijausti, kad ji viską supranta (kaip ji nesupras, kai man olimpinės atrankos varžybose tenka kovoti su sportininkėmis, su kuriomis kovodavo mano sesė, kuri baigė savo profesionalią karjerą prieš nei daug, nei mažai – 13 metų).
Ir beprotiškai dėkinga už tėtį, kuris trumpomis nuotolinėmis žinutėmis, nesvarbu kokia būdavo varžybų baigtis, siųsdavo palaikymą.
Visada jaučiau, kad mano aplinka mane mylės vienodai, nesvarbu kokio rango čempione aš būsiu ar nebūsiu. Jeigu turite sportininkų aplinkoje – patikėkite, labai svarbu, kad jie tai suprastų.
Palaikykite tuos penkiasdešimt sportininkų, kurie gins mūsų šalies vardą Paryžiuje, bet nepamirškite ir tų, kurie liko labai šalia žaidynių ir jas žiūrės per televizorių. Didelės dalies jų laukia dar keturi metai maratono ir kelias į Los Andželą.“
