Valdas Malinauskas
Trečiadienį nusipelnęs Lietuvos imtynių treneris Ruslanas Vartanovas švenčia 50-ies metų jubiliejų. Spalvingoje imtynininko biografijoje tampriai persipynusios sportininko ir trenerio patirtys.
Pirmas didysis startas – istorinis 1992 metų Europos čempionatas ir šešta vieta Kopenhagoje. Tai buvo pirmas Europos čempionatas po Nepriklausomybės atgavimo ir geriausias komandos rezultatas.
Po keturių metų Budapešte vėl šešta vieta ir kelialapis į 1996 metų olimpines žaidynes.
Iš viso Europos čempionatuose mūsų šalies garbę gynė aštuonis kartus, o pasaulio čempionatų arenose kovojo keturis sykius. Tačiau, reziumuodamas savo sportinę karjerą, jubiliatas tyliai kelis kartus iškošė žodį „nedatempiau“.
„Nedatempiau. Gal kažką užimtos sąlyginai aukštos vietos Europos čempionatuose bei patekimas į olimpines žaidynes ir tenkina, tačiau aš jaučiu nusivylimą. Medalio juk nėra. Ar galėjau iškovoti? Na, jei turnyruose įveikdavau elitinius imtynininkus, reiškia ant Europos arba pasaulio čempionato pjedestalo galėjau stovėti ir aš. Pavyzdžiui, pergalė prie Europos, pasaulio ir olimpinių žaidynių prizininką Andrejų Kalašnikovą juk ne už gražias akis atiteko. Nedatempiau”, – su vos pastebima nusivylimo gaidele atsiduso Ruslanas.
Ruslanas, žinoma, kuklinasi. Penkiolika kartų šalies čempionato laurus skynusiam jubiliatui Lietuvoje kone du dešimtmečius niekas negalėjo prilygti ant imtynių kilimo. Paskutinius čempionatus Ruslanas laimėjo atsisveikinęs su aktyviuoju sportu ir jau pasinėręs į trenerio darbą. Už laimėjimus jis daugiausia dėkingas treneriui Eduardui Fainšteinui.
„Treneris Eduardas Fainšteinas mane lydėjo visą sportinį kelią. Mūsų bendravimas neapsiribojo arimu ant kilimo. Jis suformavo mane tokiu, koks esu dabar. Esu jam dėkingas už paramą, pagalbą ir vertingus patarimus, – pagarbiai apie mokytoją atsiliepė Ruslanas. – Būtų nepilnas vaizdas, jei nepaminėčiau puikių trenerių Viktoro Ivankino, Edvardo Balcevičiaus ir Gari Nikolajonoko.
R. Vartanovas teigė, kad kovingumo mokėsi stebėdamas elitinių imtynininkų grumtynes, tačiau jų kovų analizė buvo ribota – tais laikais vaizdo įrašai nebuvo paplitę ir juos sunku buvo gauti.
„Pirmais metais po Nepriklausomybės atkūrimo dažnai vykdome į treniruočių stovyklas Gomelyje. Ten stumdžiausi su Vladimiru Kopytovu ir Igoriu Petrenka. Šie elitiniai pasaulinio lygio imtynininkai ir buvo mano „youtubas“, iš kurio sėmiausi patirties ir įvairių gudrybių“, – su nostalgija ir dėkingumu savo treniruočių partnerius prisimena Ruslanas.
Trenerio darbo pasirinkimas buvo dėsningas. Ruslanas galėjo ir norėjo dalintis sukaupta patirtimi, todėl apgynęs tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete bakalauro diplomą nėrė į naujus vandenis. Nardyti nebuvo sudėtinga. Į salę sugūžėjo talentingiausia Lietuvos imtynininkų karta. Ne pavieniai asmenys, o visa karta – Aleksandras Kazakevičius, Laimutis ir Svajūnas Adomaičiai, broliai Valdemaras ir Edgaras Venckaičiai, Aleksejus Školinas ir Aleksejus Djakonovas ir dar grupė neeilinių jaunųjų atletų. Visos šios komandos laivą valdė iš Baltarusijos pasikviestas treneris Grigorijus Kozovskis.
„Grigorijus Abramovičius buvo tikras šio laivo kapitonas. Dievas mus pamalonino ir suteikė galimybę, kuria, aš galvoju, mes pasinaudojome. Tai tikrai didysis treneris ir specialistas. Net nesinori sakyti žodžio „buvo“, nes, net ir jam išėjus, jaučiu jo skvarbų žvilgsnį“, – emocijoms leido lietis Ruslanas.
Treniruojant G. Kozovskiui šalies klasikai į Lietuvą vis veždavo visų spalvų įvairių čempionatų medalius ir iš žmonių sąmonės buvo trinamas mitas, jog ar tai fiziologiškai, ar genetiškai lietuviai nesutverti imtynėms.
„Smagu yra jaustis šio proceso dalimi. Auklėtinių medaliai man yra savotiška kompensacija už šeštąsias vietas Europoje. Taip susiklostė gyvenimas, kad varžybose teko sekunduoti ir pripažintiems meistrams Mindaugui Ežerskiui bei Mindaugui Mizgaičiui , – imtynininkais didžiuojasi treneris. – Bet darbas neužbaigtas, turiu aukštų tikslų, kovosiu toliau“.
Pokalbyje Ruslanas nevengė kalbėti apie kovą.
„Man kova nėra tik grumtynės ant kilimo su varžovu. Manau, daug sunkesnė yra kova su savimi”, – filosofiškai svarsto Ruslanas. Paklaustas, dažniau laimi ar pralaimi, atsakė lakoniškai: „Mėginu siekti taikaus rezultato”.
Trumpai apie R. Vartanovo pasiekimus:
Europos čempionatų dalyvis (1992; 1994; 1995; 1996; 1997; 1998; 2000; 2001);
Pasaulio čempionatų dalyvis (1994; 1995; 1998; 1999);
Olimpinių žaidynių dalyvis (1996);
Lietuvos imtynių čempionas (15 kartų).
imtynes.lt
