Valdas Malinauskas
Dvi savaites Vilniuje viešėjo Šveicarijos graikų-romėnų imtynių komanda. Svečių treneris ukrainietis Andrejus Malcevas papasakojo apie Alpių šalies imtynių fenomeną – švingeną (vok. Schwingen).
Pakalbėkime apie tradicines imtynes.
Švingeną? Tai šimtametės tradicijos, siekiančios tryliktą amžių. Tuo viskas pasakyta. Varžybos vyksta didžiausio Šveicarijos sporto renginio – Alpių festivalio (ESAF) – metu.
Tikriausiai tai įtraukiantis sportas naudingas ir olimpinių imtynių reklamai?
Iki 1980-1990 metų tradicinės ir olimpinės imtynės glaustai bendradarbiavo. Vykdavo bendros treniruotės be ypatingos takoskyros – varžybose dalyvaudavo vieni pas kitus ir nebuvo problemų. Vėliau kažkas išsireguliavo vos ne trisdešimčiai metų. Tik neseniai santykiai vėl tapo rimti – mūsų klube treniruojasi TOP-10 švingeno meistrų.
Įvairiuose šaltiniuose rašoma, jog švingeno imtynininkai yra medkirčiai, mėsininkai, dailidė ir įvairūs amatininkai. Nejaugi jiems iššūkio negali mesti treniruoti olimpinių imtynių atletai?
Minėtų profesijų atstovams švingenas yra hobis. Tradiciškai tai aukšti, raumeningi ir stambūs kaimo grynuoliai. Buvo, kad vienas toks atvyko į varžybas ir visiems pareiškė, kad jam labai reikalinga karvė. Išvartė savo varžovus ir kaip prizą atsiėmė gyvulį bei iškeliavo namo. Taigi, yra tokių unikumų. Vis dėlto, pajėgiausi atletai reguliariai aria salėse. Be abejo, stebiu šias varžybas, ypač mažuosius Alpių kovotojus, tačiau, prisipažinsiu, pervilioti į imtynes mažai galimybių. Tik šiaip ne taip vieną pavyko įtempti į salę.
Kodėl?
Švingeno varžybos gerai finansuojamos. Kiekvienas festivalio dalyvis gauna prizą. Pastaruosius 15 metų varžybas, kurios vyksta kartą per trejus metus, televizija transliuoja tiesiogiai. Švingenas gauna milžiniškas pajamas iš reklamos, nes visi pagrindiniai bankai, prekybos centrai bei ūkinės technikos pardavėjai kovoja dėl reklamos laiko. Geriausiais švingeno imtynininkais rūpinasi kariuomenė. Pamačiusi tradicijų mastą, šį neolimpinį sportą ryžosi globoti šalies olimpinis komitetas. Vienu žodžiu, susikaupia išties solidus biudžetas, kurio dalis panaudojama organizaciniams kaštams dengti, dalis atitenka sportininkams ir, žinoma, organizacijos plėtotei. Stipriausias vyras tampa daugelio firmų reklaminių veidu, o „Švingeno karaliaus“ titulas, kaip ir olimpinio čempiono, atitenka visiems laikams. Viliojant į graikų-romėnų imtynių treniruotes kol kas jiems neturiu jokių panašių pasiūlymų.
Kokius prizus gauna nugalėtojas?
Apie finansus šveicarai nemėgsta kalbėti, tai tabu. Jei, tarkim, paklaustum, kiek uždirbi, būsi tiesiog nesuprastas ir įgysi įžūlaus chamo šlovę. Todėl apie piniginę išraišką žinau minimaliai. Daugiau žinoma apie nacionalinius prizus – jaučius, karves, arklius, kitus gyvūnus, ūkininkų produkciją bei padargus, baldus ir panašiai. Pavyzdžiui, jaučio kaina siekia 14 tūkstančių eurų. Prizų tikrai visiems pakanka. Kaip vyksta apdovanojimas? Stovi didelė palapinė su prizais. Apskritai, šioje palapinėje yra dovanų už beveik milijoną eurų. Nugalėtojas turi privilegiją – jis renkasi prizus pirmas. Po to dovanas renkasi vicečempionas ir taip toliau.
Nugalėtojai savo gyvus prizus pakrauna į priekabas ir gabena į ūkį?
Ne visai. Tradiciškai, nugalėtojas išsirenka bulių, nes tai jėgos simbolis. Bet sau nepasilieka, iškart po varžybų sudera su ūkininkais, kurie trofėjų nuperka.
Ar gali būti raktai nuo buto arba bent automobilio?
Na ne, butai Šveicarijoje vis dėlto šiek tiek kainuoja. Automobilio nemačiau, tačiau pastebėjau, kaip vienas dalyvis išvažiavo su valtimi ir varikliu priekaboje.
Papasakok trumpai apie Alpių festivalio metu rengiamas švingeno varžybas.
Festivalis organizuojamas kartą per tris metus, todėl bilietai į juos išgraibstomi iš anksto ir kainuoja nežmoniškus pinigus. Veiksmas vyksta po atviru dangumi vaizdingose vietose. Renginyje vyrauja nepakartojama atmosfera. Žiūrovai atsipalaidavę gurkšnoja vynelį, su metriniais peiliais pasipjausto dešrų, sūrio ir įvairios mėsytės. Groja nacionalinės melodijos, tautiniais kostiumais pasidabinę muzikantai pučia Alpių ragą. Bene daugiausia emocijų sukelia ūkininkų dvikovos su miestiečiais. Ūkininkai tradiciškai kilę iš kaimo vietovių Alpių slėniuose ir dažniausiai yra švingeno klubo nariai. Jie dėvi tamsias kelnes ir spalvotus marškinius, dažniausiai žydrus ir juos vadina „Sennenschwinger“.
Atletai, lankantys imtynių klubus su švingeno skyriais miesteliuose, yra vadinami „Turnerschwinger“. Jie kovoja apsirėdę baltais marškiniais. Kiekvienas dalyvis su skirtingais varžovais grumiasi šešis kartus.
Ir dar vienas niuansas – švingeno turnyre leidžiama dalyvauti tik Šveicarijos pasų savininkams. Sąlygos tokios pačios, kaip ir olimpinių imtynių rungčių atletams. Tačiau kovoti atvyksta šveicarai iš tolėliau – keistuoliai, kurių gausiai gyvena Kanadoje, Naujosios Zelandijos ir dar kai kuriose šalyse.
Aišku, kad tokiam kiekiui žiūrovų pritrūksta viešbučių, todėl yra įrengiami palapinių miesteliai ir kempingai, kuriose linksmybės tęsiasi po varžybų iki gilaus vakaro.
Kokią reikšmę švingenas turi Šveicarijos sporto gyvenime?
Švingenas tai kaip sumo Japonijoje. Sumo yra Japonijos identitetas, švingenas – šveicarų. Gal kitas pavyzdys dar aiškiau iliustruos šių imtynių reikšmę – paskutiniame festivalyje, vykusiame Cuge, buvo įrengta mobili arena, kurioje švingeną stebėjo apie 60 tūkstančių žiūrovų. Šveicarai tikina, kad tai didžiausias pasaulyje mobilus stadionas. Ir jis įrengiamas tik trims varžybų dienoms. Dar 150 tūkstančių imtynių mėgėjų veiksmą stebėjo didžiuliuose monitoriuose arenos prieigose. Įdomu, kad nepaisant didelio susidomėjimo ir žiūrovų antplūdžio, tvarką varžybose prižiūrėjo vos 6 policininkai. Matant tokį vaizdą, darosi akivaizdu, kad švingenas užkoduotas šveicarų genuose.
Kas šioje imtynių disciplinoje turi pranašumą, klasikai, laisvūnai ar, tarkim, dziudo meistrai?
Nesvarbu, kokio esi stiliaus imtynininkas. Nusistovėjusios taisyklės ir dvikovos technika niekam nesuteikia ypatingo pranašumo. Švingenas kiek primena imtynes už diržų, privalai būti įsikibęs viena ranka už diržo, o kita už specialių šortų klešnių. Kas turi pranašumą? Tas kas drūtesnis, nes yra tik viena – absoliuti – svorio kategorija. Be 100 kilogramų ten daryti nėra ko. Kitaip būsi sugniuždytas ant gausiai pjuvenomis paminkštintos arenos. Varžovui neprireiks nė tam skirtų 12-os minučių. Beje, šios taisyklės nesikeičia šimtmečiais, tai labai konservatyvus sportas.
