Marytė Marcinkevičiūtė
Alytiškiai puikiai pažįsta šį trenerį, kuris savo mokiniams skiepija ne tik meilę sportui, bet ir gėriui, švelnumui, stengiasi, kad jaunimas nebūtų piktas, įžūlus, o visas jėgas ir energiją skirtų geriems ir doriems darbams.
Tai – dziudo ir sambo treneris Zenius Vencevičius, kuris gegužės 21 dieną sutiko savo 70 metų jubiliejų. Jis ir toliau aktyvus, turi nemažai svajonių ir nori jas įgyvendinti.
„Noriu auginti, auklėti sportininkus, juk auklėjimo sistemoje niekas didesnės įtakos vaikui neturi kaip treneris. Dabar ieškau dziudo salės, kurioje galėčiau ugdyti jaunuosius savo auklėtinius“, – sako Z. Vencevičius, kurį šiemet Nacionalinė dziudo asociacija apdovanojo už viso gyvenimo nuopelnus.
Per savo karjerą alytiškis treniravo daugiau kaip 8 tūkst. dziudo ir sambo sportininkų, su jais aplankė apie 50 šalių, kur jo auklėtiniai dalyvavo įvairiose varžybose ir pelnė apdovanojimų.
Atėję į pratybas mokiniai su treneriu sveikinasi pagal dziudo tradicijas, nusilenkę ir sudėję ant krūtines rankas.
Laisvalaikiu Z. Vencevičius dainuoja neseniai savo sukurtame ansamblyje, rytais mėgsta plaukioti Dailidės ežerėliuose, mina dviračių pedalus.
„Stengiuosi gyventi sveikai, nenoriu anksti susenti, nes sporto klube „Alytis“, kurį įkūriau 1990-aisiais, laukia daug darbų“, – sako į aštuntą dešimtį įkopęs garsusis Alytaus dziudo treneris.
Iš kur semiatės energijos, nes daugumai tiek metų sulaukusiems žmonėms jau norisi ramybės?
Energija ateina iš prigimties. Mano tėtė buvo visų aplinkinių kaimų galiūnas, darbe jo niekas nėra aplenkęs. Kokius darbus bedirbo – ar su kastuvu, šakėmis, dalgiu, vežant šieną. Dirbo fiziškai sunkius darbus.
Kaip pasakojo mamytė, buvusio kolūkio laukuose išsirikiuodavo kokie 26 vyrai su dalgiais, bet nė vienas nenorėdavo stoti pirmas, nes neatsilaikys prieš Bolių (toks tėtės vardas), reikės vietą užleisti.
Tarybų – okupantų – valdžios jis nemėgo, darbuose turėjo visus aplenkti, už visus padaryti geriau ir daugiau. Ir taip kasdien, nuolat.
Mes visi septyni jo vaikai gavome to „lenktyninio“ kraujo ir mus sunku aplenkti.
Gimėte ir augote Alytaus rajone Laukinčių kaime, prie savo namų esančiame stadione kiekvieną vasarą kaimo vaikams rengdavote varžytuves, ar jau tada, septintokui, įsiplieskė svajonė būti treneriu?
Tėtė labai saugojo kiekvieną žemės lopinėlį, nes reikėjo pamaitinti dešimt burnų, todėl nežinau, kaip jis man leido pievoje įsirengti lengvosios atletikos – šuolių į tolį, aukštį, su kartimi sektorius.
Ietį nusidrožiau, rutulys buvo akmuo, diską nusipirkau. Treneriu būti nesvajojau, nes man atrodė, kad tai kažkas dieviško, mistiško, nepasiekiamo.
Jūsų ta svajonė išsipildė, 1979-aisiais po studijų Vilniaus pedagoginiame universitete, kur studijavote fizinį lavinimą ir geografiją, sugrįžote į gimtąjį Alytų. Studijų metais būtent ir susidomėjote sambo bei dziudo imtynėmis, o kokie buvo pirmieji trenerio žingsniai?
Studijuodamas papuoliau į fizkultūrininkų grupę. Jei būčiau patekęs į Jurijaus Kuricino grupę, būčiau laisvai atlaikęs netgi SSRS rinktinės sportininkų krūvius.
Buvau geležinis žmogus, kaimo darbų ištreniruotas.
Į grupes nepriimdavau vaikų, jei tėvai neateidavo į mano susirinkimą.
Jiems pasakydavau, kad nepriimsiu jų atžalų, jei sužinosiu, kad jų kojines, apatines kelnaites skalbia mama.
Tokius darbus vaikas turi atlikti pats. Norėdavau žinoti, kaip vaikai elgiasi namuose.
Tėvų prašydavau, kad jie man praneštų, jei vaikai namie pradėtų neklausyti, atsikalbinėti.
Sportininkus skatindavau darbu. Per savaitę treniruotis keturis–šešis kartus reikia užsidirbti.
Jei mokinys tinginiauja, pasodinu ant suolelio. Pavyzdingus sambo ar dziudo imtynininkus daug girdavau: „kietas“, „tave reikia nufilmuoti ir visiems parodyti“, „fantastika laiko dvasioje“ ir pan.
Dziudo moralės kodeksą, kuris buvo 8 punktų, papildžiau dar dviem – darbštumu ir tikėjimu.
Kertiniai pricipai, kuriuos stengiuosi įskiepyti savo auklėtiniams – tai pagarba, tikėjimas, drausmė ir sunkus darbas. Sukūriau savo filosofiją.
Uoliai kibote į darbus, tikriausiai dabar sunku ir suskaičiuoti, kiek per Lietuvos vaikų, jaunučių ir jaunių dziudo bei sambo čempionatus jūsų auklėtiniai pelnė medalių, gal netgi arti tūkstančio, kiek pasaulio, Europos jaunių ir jaunimo čempionatuose jų iškovota?
Lietuvos dziudo ir sambo čempionatuose alytiškiai tikrai iškovojo daug medalių, juos visus sunku ir suskaičiuoti, o Europos ir pasaulio įvairių amžiaus grupių čempionatuose, taurės varžybose – gerokai per 100.
Labiausiai mane džiugina ne sporto pasiekimai, rezultatai, o tai, kokiais puikiais žmonėmis tapo mano mokiniai, kuriuos vadino savo vaikais.
Pastebėjau, kad kuo mažiau jiems padėjau, tuo dabar iš jų daugiau gaunu pagarbos, nuoširdumo, pagalbos.
Mano auklėtinis, mano pasididžiavimas Darius Gudačiauskas prie visų sportininkų mane pavadino „Mūsų Viešpačiu“. Tai kaip galiu nemylėti savo sportininkų.
Ką Alytaus jaunimas labiau mėgo: dziudo ar sambo?
Tai labai labai įdomios ir giminingos sporto šakos. Tik dziudo – olimpinė sporto šaka, o sambo ne.
Alytaus jaunimui patrauklus ir sambo, ir dziudo. Sovietmečiu dauguma sportininkų savo karjeras pradėjo nuo sambo, o vėliau perėjo į dziudo.
Vyresnės kartos mano kolegos treneriai į dziudo atėjo iš sambo. Kai dziudo tapo olimpine sporto šaka, tuometis Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas visą dėmesį sutelkė šiai sporto šakai.
1990-aisiais įkūrėte sporto klubą „Alytis“, iš Kijevo parsivežėte tatamio ir pradėjote aktyvią savo veiklą. Kaip dabar gyvuoja klubas?
Iškovojus Lietuvos nepriklausomybę ir tapus savarankiškais, reikėjo patiems kurti didelio meistriškumo sportininkų rengimo sistemą.
Ėmiausi iniciatyvos ją kurti ir 1990 -aisiais įkūriau klubą „Alytis“ – vieną seniausių dziudo klubų Lietuvoje.
Skatinau savo auklėtinius rinktis trenerio kelią. Gabius auklėtinius įtikinau trenerio diplomo siekti neakivaizdiniu būdu. Kuriems reikėjo, padėjau finansiškai.
Kai įkūriau klubą, supratau, jog pirmiausia turiu susitvarkytI sporto bazę. 1991 metais parūpinau beveik 2 tūkst. kvadratinių metrų tatamio, nupirkau treniruoklių, inventoriaus, kimono.
Atsirado puiki galimybė surengti tarptautinį taurės turnyrą pirmajam Lietuvos kariuomenės karininkui, žuvusiam už Lietuvos nepriklausomybę Antanui Juozapavičiui atminti, o Dauguose – treniruočių stovyklą.
Vėliau tatamio nusipirkau Lenkijoje, jo gavau ir iš KKSD, stengiausi, kad jo mums netrūktų ir klubo veikla būtų normali.
Tačiau dabar viskas sunaikinta, tatamį esame priversti skolintis iš Marijampolės. Skaudu. Tai biudžetinių administratorių darbas.
Tačiau sporto klubas „Alytis“ gyvas. Rengiame varžybas, treniruočių stovyklas.
Jau 1992 metais Jeruzalėje Europos jaunimo dziudo čempionu tapo Aldas Baranauskas, kurį ugdėte nuo pat mažens. Kiek metų prireikė, kol jūsų auklėtinis pasiekė tą įspūdingą pergalę?
Su Aldu dirbau 12 metų. Daug padėjo jo tėvukas, dabar jau šviesaus atminimo Stasys Baranauskas.
Laimėjęs Europos jaunimo čempionatą, Aldas man pasakė: „Treneri, jūs atvėrėte mums tikėjimo vartus“. Ir tai buvo tiesa.
1994-aisiais Ukmergės dziudo treneriai paprašė jūsų priimti treniruoti labai talentingą Marių Paškevičių, kurį priėmėte, klubo lėšomis išlaikėte ir treniravote, rūpinotės kaip tėvas sūnumi. Ar sportininkas pateisino jūsų lūkesčius, ką dabar jis veikia?
Labai gerbiu Mariaus pirmąjį trenerį Rimą Lenartavičių, kuris pasakė, kad jo žinios ugdyti tokį gabų sportininką baigėsi ir pasiūlė tą daryti man.
Sutikau ir tą misiją atlikau porą metų. Treniravomės po du kartus per dieną, turėjome puikius partnerius Aldą Baranauską ir Gediminą Baublį.
Kone dvimetrinis (198 cm) Marius lankė Alytaus 5-ąją vidurinę mokyklą, kurią ir baigė.
Jis pateisino mano lūkesčius, darbas nenuėjo veltui. Sportininkui baigus vidurinę mokyklą, jo tėvai dėkojo man už sūnaus auklėjimą.
Dabar Marius gyvena Kaune ir dirba treneriu. Jis visur ir visiems yra autoritetas. Beje, man yra padėkojusios ir sportininkų žmonos už gerus vyrus.
Kai jums sukako 50 metų, savo mokiniams esate pasakęs, kad, negi man leisite numirti, neparengus olimpiečio medalininko. Ar ta svajonė išsipildė?
Marius Paškevičius dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse – 2000-aisiais Sidnėjuje ir 2012-aisiais Londone, o 1997–aisiais tapo Europos jaunimo vicečempionu. Tačiau tada Marių jau treniravo kaunietis Petras Vinciūnas.
Norint paruošti olimpinį medalininką, reikia vienybės tarp visų Lietuvos trenerių, o pirmiausiai – to paties miesto.
Blogiausia, kai tarp trenerių įsivelia „profesoriai“, šiaip viską žinantys.
Prašydavau sportininkų, kad jie po treniruočių patys atneštų savo kimono. Tada norėdavau pasikalbėti, sužinoti priežastis, kodėl jie mesdavo sportą.
Analizuodavau situacijas, pirmiausiai ieškodavau savo klaidų, kur buvau neteisus, jas užsirašydavau. Gana įdomus mano klaidų sąrašas.
Garsėja jūsų organizuojama tarptautinė treniruočių stovykla Dauguose, kur iš pradžių pratyboms vadovauti kviesdavote geriausius Lietuvos trenerius, o vėliau – ir iš užsienio. Stovyklos puošmena buvo dziudo gimtinės japonų treneriai, kurie į Daugus pradėjo važinėti nuo 2010-ųjų ir atvykdavo kelerius metus. Kaip gimė idėja tas stovyklas organizuoti?
Subyrėjus Sovietų sąjungai, reikėjo kurti lietuviškas sporto programas, kad į Europos ir pasaulio čempionatus nevežtume nepasiruošusių sportininkų.
Sugalvojau rengti tarptautinį Antano Juozapavičiaus atminimo turnyrą ir tarptautinę vasaros stovyklą Dauguose.
Pirmiausia kviečiau geriausius trenerius iš Lietuvos, o paskui ir iš viso pasaulio: iš Japonijos – Suzuki Yoshiyuki, kuris išugdė Atėnų ir Pekino olimpinę čempionę Alumi Tanimoto, belgą Krisą Bastenseną ir kitus.
Pastaraisiais metais treniruotėms vadovauja vienas geriausių pasaulio trenerių K. Bastensenas, kuris išugdė pasaulio čempioną Matthiasą Casse ir kuris į Daugus atvyks ir šiemet.
Mūsų stovykloje pabuvojo sportininkai iš Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Moldovos, Rumunijos, Azerbaidžano, Rusijos, Sakartvelo, Belgijos, Japonijos, Slovėnijos, Anglijos, Airijos, Serbijos, kitų šalių.
Per visą stovyklų istoriją Dauguose treniravosi sportininkai iš 18 šalių, meistriškumą kėlė daug Europos ir pasaulio įvairaus amžiaus grupių čempionatų medalininkų.
Šioje tarptautinėje treniruočių stovyklavę yra dalyvavę ir visi geriausieji Lietuvos dziudo imtynininkai.
Esu sulaukęs daug malonių žodžių, kad tai gražus pavyzdys, kaip sportininkai gali bendrauti ir bendradarbiauti be sienų, kad tokio draugiškumo, susitelkimo mums galėtų pavydėti ne vienos sporto šakos atstovai.
Stovykla labai padėdavo geriau pasirengti svarbiausiems metų išbandymams – olimpiniams festivaliams, pasaulio ir Europos jaunių bei suaugusiųjų čempionatams.
Ar dar galioja jūsų pasakyti žodžiai, jog trenerio profesija yra pati geriausia ir įdomiausia, o darbas – pati didžiausias pasaulio vertybė?
Taip, trenerio profesija – pati įdomiausia ir labai kilni. Juk kartelę treneriai užsikelia patys.
Yra pasakyta, kad nutapyti žmogų, koks jis yra – tai menas, o nutapyti tokį, kokį tu nori – jau didelis menas.
Taigi mes, treneriai, turime šansą tapti didžiais menininkais – turime šansą priversti visą pasaulį atsistoti prieš kylančią Lietuvos trispalvę, skambantį himną. Tai kilnu, tauru ir šventa.
Dziudo – japoniška sporto šaka, paremta gera filosofija, ar turite laiko dar labiau į ją įsigilinti?
Dzigaro Kano, kuris 1882-aisiais Tokijuje įkūrė specializuotą dziudo mokyklą, sakydavo, kad „dziu joku goo sei suru“ – švelnumas nugali jėgą bei pyktį. Tai – pagrindinė dziudo filosofija.
Negaliu žiūrėti į tas sporto šakas, kur liejasi kraujas, kur galima spardyti veidą, spjaudytis, daužyti raketes.
Kodėl futbolo aistruoliai dažnai elgiasi kaip išprotėją chuliganai? Viskas prasideda nuo sporto šakos dvasios, vidinės moralės, trenerio vertybių. Šitie dalykai man ypač rūpi, noriu apie tai kalbėti Lietuvos mastu.
Sudarykite geriausių Alytaus visų laikų dziudo sportininkų penketuką?
Sudarysiu daugiau: Marius Paškevičius, Aldas Baranauskas, Alius Bračiulis, Rokas Nenartavičius, Saulius Gadišauskas, Marius Labalaukis, Justinas Gramba.
Pagarba, drausmė ir sunkus darbas, juos stengiatės įskiepyti savo mokiniams, ar pavyksta?
Jei išgirstu, kai sportininkas sako „sunku“, „nusikaliau“ ar kažką panašaus, stabdau treniruotę ir išaiškinu, kad nuostata „sunku“ yra tinginių filosofija.
Nenoriu tokių žodžių girdėti. Noriu padėkoti visiems sportininkams, tėveliams, rėmėjams, kurie mums padėjo ir visada tikėjo mumis.
