
Vilenas Arutiunianas, kaip pats teigia, yra jėgas išbandęs keletoje skirtingų sporto šakų, tačiau galiausiai apsistojo ties Lietuvoje dar menkai pažįstamu kapoeiros kovos menu. Ne tik apsistojo, bet 2006 metais įkūrė pirmą šio kovos meno mokyklą Lietuvoje – „Vilnius Kapoeira“.
Sportininkas papasakojo kur ir kaip susipažino su šiuo, iš Brazilijos kilusiu kovos menu bei kaip sekėsi tobulėti iki įkuriant klubą Lietuvoje.
Apie treniruotes sužinojo atsitiktinai
„Kapoeira pradėjau užsiiminėti dar Vokietijoje, daugmaž 2003-2004 metais. Ant pravažiuojančio automobilio pamačiau kapoeiros reklamą ir susidomėjau. Buvau girdėjęs, jog Brazilijoje yra toks kovos menas, pagalvojau, kad būtų įdomu sužinoti apie jį daugiau.
Prieš pradedant užsiiminėti kapoeira, treniravausi karatė, sambo, dziudo ir galvojau, kad aš daug ką moku, daug ką sugebu, bet po pirmos treniruotės supratau, kad mano kūnas absoliučiai nepajėgus net pusės judesių atkartoti.
Po pirmos savaitės treniruočių man pradėjo skaudėti tokius raumenis, kurie net nemaniau, kad man gali skaudėti. Daug bėgiodavau, darydavau prisitraukimus, atsispaudimas – o čia skauda.“
Nepaisant sunkumų nusprendė nemesti
„Po mėnesio treniruočių pradėjau svarstyti apskritai mesti jas, nes pajutau, jog šiame sporte nieko padaryti negaliu. Treneris vokiškai aiškindavo ir grupė jau pažengusių mokinių viską atkartodavo. O aš po mėnesio treniruočių vis tiek negalėjau nieko padaryti, nebent tuos smūgius, kurie man buvo pažįstami iš karatė sistemos.
Tada pagalvojau, kad jei mesiu, sau pripažinsiu, kad tikrai nesugebėjau. Prisiverčiau treniruotes lankyti ir tik vėliau supratau, kad visa problema buvo, jog aš bandžiau kapoeiros struktūrą sistemizuoti pagal karatė sistemą, o nuo jos reikia atsiriboti.“
Kapoeira Lietuvoje
„Į Lietuvą tuo metu laikas nuo laiko atvažiuodavo kapoeira užsiimantys brazilai. Nuėjau į vieną seminarą ir manęs paklausė, kodėl aš nevedu treniruočių. O aš save vis dar laikiau mokiniu. Tarkime karatė arba bet kokioje kitoje sporto šakoje tu negali po 3-4 metų treniruočių būti treneriu.
Kad tokiu taptum, turi praeiti pakankamai laiko, reikia turėti pakankamai žinių. Ir aš brazilams visada atsakydavau, kad nesu pasirengęs, neužaugęs dar iki to lygio, kad galėčiau pats vesti treniruotes. Tai didžiulė atsakomybė.
Grįžęs į Lietuvą iš pradžių vaikščiojau į skirtingus sporto klubus, kuriuose treniruodavausi vienas. Vėliau susiradau bendraminčių, kurie pradėjo užsiiminėti kartu. Dar vėliau, sužinojęs, kad Lietuvoje jau bando kažkas daryti kapoeiros treniruotes, nusprendžiau jose apsilankyti.“
Pasiteisinęs sprendimas
„Atėjau į treniruotę, o ją vedė du jaunuoliai: vienas lietuvis, kitas vokietis. Buvau toks laimingas, galvojau jau tuoj kažką sužinosiu, bet supratau, kad jų lygis nelabai skiriasi nuo mano.
Jie irgi pastebėjo, kad man sekasi geriau nei kitiems ir pasibaigus užsiėmimui susipažinome. Jie paprašė parodyti, ką aš moku – parodžiau. Galiausiai pasiūlė prisijungti prie jų. Apie savaitę laiko svarsčiau, kaip pasielgti, bet galiausiai susitarėme, kad prisijungsiu.
Kurį laiką treniruotes vedėme kartu, po to vienas jų grįžo atgal į Vokietiją ir likome dviese. Po kiek laiko įstojome į vieną brazilų grupę, nes mums reikėjo gauti žinių tiesiai iš meistrų, o ne šiaip savamokslių būrelį vesti. Galiausiai treniruotes pradėjau vesti vienas.“
Sportas.info
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
