Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Šiemetinė liepos 17–oji buvusiam ilgamečiam Lietuvos sambo imtynių federacijos generaliniam sekretoriui Virginijui Gečui – neeilinė diena: sukanka 70 metų.
Su sambo imtynėmis jubiliatas susijęs nuo pat jaunystės – pats aktyviai sportavo, dirbo treneriu ir net 17 metų – Lietuvos sambo imtynių federacijos generaliniu sekretoriumi.
Ir tik nuo 2017 metų balandžio 31 dienos, federacijos vairą perdavus Eduardui Rudui, V. Gečas gali pailsėti nuo sambo rūpesčių.
„Buvo be galo sunku skirtis su mėgstamu darbu. Visą laiką septintą-aštuntą valandą ryto jau būdavau darbo kabinete. Dar norėjosi kokius trejus-ketverius metelius padirbėti, jėgų ir noro turėjau daug, tačiau gyvenimas padiktavo kitką. Visą laiką mane supo geri žmonės, kurie daug padėjo, ir juos dabar gerbiu“, – sako jubiliatas.
Dabar Virginijus nuo pavasario iki rudens ramiai dienas leidžia savo sodyboje. Turi 20 arų žemės, namą, vasarnamį, pirtį, du šiltadaržius.
Kaip pats sako, pats sau yra šeimininkas ir gyvena nuo pensijos iki pensijos. Pinigais nesiskundžia, kiek gauna pensijos – tiek užtenka.
Sodyboje jubiliatas ir pasimankština, įvairiais pratimais stiprina nugaros raumenis, pilvo presą. Taip pat turi savo vietas, kur auga voveraitės, jų prisirenka pilnus krepšius ir mielai pavaišina savo draugus.
Iki šios dienos jam rūpi ir sambo imtynės: seka Lietuvos sportininkų pasiekimus, džiaugiasi pergalėmis ir išgyvena nesėkmes.
Didelis jubiliato džiaugsmas – vaikai: dukra Aurelija, kuriai dabar 47-eri ir kuri aštuonerius metus lankė plaukimo pratybas, dabar gyvena Nydrlanduose ir Eindhoveno ligoninėje dirba vyriausiąja medicinos seserimi, o sūnus Rolandas yra vokiečių bendrovės „Legra“ Ignalinos durpyno direktoriaus pavaduotojas ir komercijos direktorius.
Virginijus dukart per metus nuvažiuoja į Nyderlandus aplankyti savo dukros, kurios septynerių metukų sūnus ir jubiliato anūkas Marius Gečas jau lanko dziudo treniruotes, o 19-metė jo anūkė Germantė Gečaitė Ignalinoje – kiokušin pratybas ir per Lietuvos čempionatus pelno medalių, nori studijuoti Lietuvos sporto universitete.
Didelis skausmas jubiliato gyvenime – prieš trejus metus rugsėjo mėnesį žmonos Galinos netektis.
„Liūdna man dabar, labai trūksta žmonos. Tačiau kažkaip reikia gyventi, juk nelįsi gyvas į žemę“, – atsidūsta Virginijus.
Kada jūsų gyvenime atsirado sambo imtynės?, – paklausiau V. Gečo.
Esu tikras žemaitis. Gimiau Plungės rajone, Žadvainių kaime, tačiau nuo šešerių augau Šilalės rajone, Keberkščiuose, kur mokytojais dirbo mano tėvai. Sportinė karjera prasidėjo, atvykus mokytis į Tauragės politechnikumą. Žaidžiau rankinį, futbolą, krepšinį. Puikiai prisimenu Tauragėje vykusias zonines rankinio varžybas, kai per rungtynes su Skaudvilės komanda, treniruojama garsiojo Marcelino Zelbos, pelniau 9 įvarčius.
Tauragės imtynių treneris Donatas Simaitis, matydamas mano jėgą ir stiprias rankas, 1968-aisiais mane, 18-metį, pakvietė lankyti sambo pratybas. Pirmaisiais metais per Lietuvos čempionatus savo svorio kategorijoje pelniau tris bronzos medalius. Kai patekau į „Nemuno“ draugijos rinktinę ir dalyvaudavau SSRS profsąjungų pirmenybėse, ypač gerų pamokų gavau iš rinktinės vyr. trenerio, Kauno rajono trenerio Antano Bubnelio. 1971-aisiais įvykdžiau sambo imtynių sporto meistro normą. Dalyvaudavau ir Lietuvos dziudo čempionatuose.
Ar tiesa, kad jums skirtingose svorio kategorijose tuomet teko varžytis ir su dabartiniu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu?
Taip, teko. 1972 metais vieneriais metais už mane jaunesnis brolis, dviračių sporto meistras Kęstutis Gečas prikalbino mane atvažiuoti gyventi į Vilnių. Mano treneriais tapo Viktoras Kairys ir Pranciškus Eigminas, kurie daug padėjo ne tik ant kilimo, bet ir gyvenime. Pradėjau atstovauti atstovavau „Žalgirio“ draugijai sambo ir dziudo varžybose. 1973-aisiais, be kitų turnyrų, dalyvavau ir atvirose „Daugavos“ dziudo taurės varžybose Rygoje.
Ten jėgas bandė ir trejais metais už mane jaunesnis Vladimiras Putinas, atstovavęs tuomečiam Leningradui (dabar – Sankt Peterburgas). Jis varžėsi 60 kg svorio kategorijoje, o aš – 65 kg. Tarp 47 dalyvių užėmiau gana aukštą 5-6-ą vietą. Su V. Putinu vienoje svorio kategorijoje per tas varžybas ėmėsi Petras Jukonis. Jie abu pateko į finalą ir V. Putinas buvo nugalėtas paskutinėmis sekundėmis – varžybų teisėjas į virš pakėlė biržiečio ranką.
Beje, gana įdomi mano atvykimo į Vilnių istorija. Kai 1972 metų gegužės 14 d. Kaune prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš tarybinį režimą, apsipylė benzinu ir susidegino Romas Kalanta, patekau į saugumiečių rankas. Tada Šilalės r. „Medvėgalio“ restorane šventėme vienos merginos gimtadienį ir aš pakėliau tostą „Už laisvą Lietuvą“. Prie gretimo staliuko sėdėjo keli Šilalės rajono partiniai darbuotojai, kurie pasipiktino tokiu mano elgesiu ir iškvietė miliciją, patekau į areštinę. Byla buvo perduota į Tauragę, buvau tampomas saugumiečių. Mane išmetė iš komjaunimo, politechnikumo, kur studijavau paskutiniajame kurse. Gyvenimas virto pragaru, iš kurio ištraukė brolis, prikalbinęs atvažiuoti gyventi į Vilnių.
Kaip susiklostė jūsų gyvenimas, baigus aktyvųjį sportą?
Nuo sporto nenutolau. Nuo 1975 metų dirbau Vilniaus vaikų ir jaunių sporto mokykloje ir buvau miesto sambo imtynių vyr. treneris, nuo 1984 metų – „Žalgirio“ draugijoje skyriaus vedėju, nuo 1986 – tuomečiame Sporto komitete aptarnavimo valdyboje ir buvau atsakingas už sambo, dziudo, laisvųjų ir klasikinių imtynių, meninės gimnastikos ir sunkiosios atletikos varžybų aptarnavimą. 1987-aisiais man buvo suteiktas LTSR trenerio vardas.
2001-aisiais buvau išrinktas Lietuvos sambo imtynių federacijos generaliniu sekretoriumi ir tose pareigose dirbau 17 metų. Savo sportinę karjerą pratęsiau, dalyvaudamas senjorų čempionatuose. Tapau daugkartiniu Lietuvos senjorų čempionu. 2005-aisiais per Europos senjorų sambo čempionatą Šiauliuose savo svorio kategorijoje laimėjau aukso medalį.
Paskutinysis mano pasirodymas varžybose buvo 2011-aisiais – dalyvavau pasaulio senjorų čempionate ir iki 74 kg svorio kategorijoje pelniau bronzą. Toliau galynėtis ant kilimo neleido nugaros trauma, prieš trejus metus gydytojai uždraudė netgi žaisti krepšinį. „Olifėjos“ komanda mane netgi vadino „Auksine rankele“, pavykdavo pataikyti tritaškių.
Kaip dabar vertinate savo nueitą sportinį kelią?
Sporto dėka išvažinėjau visą Sovietų sąjungą, pamačiau daug Europos šalių, pabuvojau Japonijoje. Sportuodamas ir dirbdamas sportinį darbą buvau laimingas. Sambo buvo mano gyvenimas. Labai vertinu ilgamečio Lietuvos sambo federacijos prezidento Pranciškaus Eigmino nuveiktus darbus, saugau jo šviesų atminimą – 2006-aisiais sausio 4 dieną jo netekome ir dabar rengiame jo atminimo varžybas.
