Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Šie metai Alytaus dziudo imtynių šeimai nusėti jubiliejais ir sukaktimis: miesto dziudo federacijai – 50 metų, treneriui Zeniui Vencevičiui sukako 65-eri, dziudo sporto klubui „Alytis“ – 30 metų, o prieš 30 metų Dauguose buvo pradėta rengti dziudo tarptautinė stovykla.
„Taip, sutapo – metus tikrai galime vadinti jubiliejiniais. Tačiau visus mūsų planus pakoregavo virusai, karantinai. XXX tarptautinė dziudo stovykla Dauguose vyks rugpjūčio 3-8 dienomis. Kiti jubiliejai bus nukeliami į metų pabaigą, lapkričio-gruodžio mėnesiams“, – sako alytiškių dziudo treneris ir sporto klubo „Alytis“ prezidentas Zenius Vencevičius.
Alytaus dziudo neįsivaizduojamas be jūsų, prisiminkite, kada susidomėjote šia sporto šaka?
Įstojęs į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti geografiją ir kūno kultūrą, mąsčiau, kad gimnastika, futbolas man jau per vėlu, o boksui, lengvajai atletikai trūksta antropometrinių duomenų.
Nusprendžiau, kad pagal charakterį, kūno tvirtumą, kovines savybes, antropometriją, į dziudo tikrai tiksiu. 1979 metais, baigęs institutą, pradėjau dirbti kūno kultūros mokytoju ir dziudo treneriu.
Jūs buvote dziudo imtynininkas, kokį pavyko pasiekti meistriškumą?
Patekau į labai silpną grupę, buvo prastos rengimo programos, todėl aukštų sportinių rezultatų ir nepasiekiau.
Darbas vyko „ripkos“ lygyje. Pagal sveikatą, fizines, kovines savybes, darbštumą, užsispyrimą galėjau pakelti Lietuvos ar SSRS rinktinių treniruočių krūvius.
Man tai būtų buvę vienas juokas. Pavyko tapti Lietuvos studentų sambo vicečempionu.
Tikriausiai, būtų sunku suskaičiuoti visus apdovanojimus, kuriuos pelnė jūsų auklėtiniai. Kurias pergales labiausiai vertinate?
Visus auklėtinių apdovanojimus tikrai sunku suskaičiuoti. Nemėgau pūstis, didžiuotis, todėl ir neskaičiavau. O gaila.
Per pasaulio ir Europos dziudo, sambo, alyš bei kuraš čempionatus, įvairių amžiaus grupių taurės varžybas auklėtiniai yra iškovoję per 130, o Lietuvos čempionatuose – daugiau kaip 1000 medalių.
Labiausiai nustebino ir mane įkvėpė Aldas Baranauskas, kuris 1992 metais Jeruzalėje tapo Europos jaunimo dziudo čempionu. Aldas man atvėrė tikėjimo vartus.
Laimėjęs Europos jaunimo čempionatą, Aldas atvėrė visiems mūsų treneriams tikėjimo vartus, kad ir mūsų dziudo imtynininkai gali tapti Europos čempionais, daug pasiekti per gero lygio tarptautinius turnyrus. Anksčiau netikėjau, kad galiu išugdyti Europos čempioną.
Porą metų treniravau Marių Paškevičių, kuris tapo pasaulio ir dukart Europos bronziniu prizininku.
Dabar jau šviesaus atminimo Alius Bračiulis 2002–aisiais per Europos jaunimo olimpinį festivalį Paryžiuje iškovojo aukso medalį, o 2006-aisiais Dominykoje tapo pasaulio jaunimo vicečempionu.
Rokas Nenartavičius per 2013 metų Europos jaunių čempionatą Bare (Juodkalnija) pelnė bronzos, o 2014 metais Taline (Estija) – sidabro medalius.
Saulius Gadišauskas 2002 metais Baku (Azerbaidžanas) tapo bronziniu prizininku. Visi medaliai džiugino, visus sunku ir išvardinti.
Daug džiaugsmo suteikė, pirmą kartą iškovojus Lietuvos sambo federacijos taurę, kurią vėliau pelnėme dar du kartus. 2016, 2017 ir 2018 metais laimėjome Lietuvos dziudo federacijos taures.
Kurie metai Alytaus dziudo entuziastams buvo patys sėkmingiausi, o kurie kėlė daug nerimo, tapo išgyvenimo metais?
Sėkmingiausia gal buvo 2002 metai: Alius Bračiulis Paryžiuje tapo Europos jaunimo olimpinio festivalio čempionu, o Justinas Gramba – bronziniu prizininku, Saulius Gadišauskas per Europos jaunimo čempionatą (U-23) Baku laimėjo bronzą.
Didžiausia tragedija man – kad visus sportininkus reikėjo atiduoti į Kauną ar Vilnių. Labai pasitikėjau tais treneriais ir nesikišau į tų sportininkų rengimą.
Tai buvo mano gyvenimo klaida. Skaudžiausia, kad sportinė karjera pasibaigdavo, pasiekus Kauną ar Vilnių.
Rengiant sportininkus, nebuvo tęstinumo. Kaip vienas treneris išsireiškė, kad jis nespėja jų perlaužti. Perlaužti sportininko, kaip ir žmogaus – negalima, reikia pataikyti į jo prigimtį.
Puoselėjate gražias tradicijas, garsėja jūsų dziudo klubo rengiamas tradicinis tarptautinis turnyras pirmajam Lietuvos kariuomenės karininkui, žuvusiam už Lietuvos nepriklausomybę Antanui Juozapavičiui atminti. Kokias dar organizuojate varžybas?
Antano .Juozapavičiaus atminimo turnyras ir tarptautinė Daugų stovykla – mūsų reprezentaciniai renginiai. Tradiciškai organizuoju „Pirmos varžybos“, „Tikiu Sensei“ turnyrus, mokinių atostogų metu – treniruočių stovyklas.
„Alytis“ – vienas stipriausių Lietuvos dziudo klubų Lietuvoje, ar viskuo esate patenkinti ir kokios problemos labiausiai kamuoja?
Pradėjęs dirbti treneriu, supratau, kad vienam nėra galimybių parengti Europos ir pasaulio čempionatų prizininkų.
1990 metais įkūriau klubą „Alytis“. Pradėjau rūpintis baze. 1991–aisiais Kijeve nupirkau daugiau kaip 1000 kvadratinių metrų tatamio.
Puoselėjau dziudo salę, ją specializavau, pirkau treniruoklius. Pats sukūriau ne vieną treniruoklį, kviečiau patyrusius trenerius.
Skatinau savo auklėtinius rinktis trenerio kelią. Gabius auklėtinius įtikinau trenerio diplomo siekti neakivaizdiniu būdu. Kuriems reikėjo, – padėjau finansiškai.
Buvo didelė trenerių kaita. Visas problemas stengiausi išspręsti pats, nesiskundžiant, neverkšlenant. Visada galvojau, kad savivaldybei sunku.
Sporto rūmų dziudo salėje, supuvus kilimams, patiesėm klubo „Alytis“ tatamį.
Supuvo dziudo salės grindys, miesto dziudo federacija finansavo medžiagas remontui.
Atidariau arba padėjau atidaryti bei pagerinti 14-a dziudo salių Alytuje ar aplinkiniuose rajonuose, joms irgi padėjau tatamiais.
Gerai, kad treneriai kuria savo klubus. Tačiau jie nesupranta, jog reikia bendradarbiauti ir dirbti kartu.
Daugumą Lietuvos trenerių veža noras aplenkti kolegą iš pavydo, gobšumo, arogancijos. Aš manau, kad visi turim dirbti kaip kumštis, be pavydo gaidelių.
Ankstesniais metais treniravotės Sporto rūmuose, tačiau dabar iš ten esate iškeldinti ir treniruojatės buvusios senosios Sporto mokyklos patalpose. Ar jus tenkina pratybų sąlygos?
Sporto rūmuose įkūrėme pačią geriausią dziudo salę Lietuvoje. Ją būtų galima specializuoti ir ji taptų viena geriausių salių Europoje.
Tam yra galimybės, tik reikia, kad valdžia to norėtų, kad valdininkai eitų į valdžią ne dėl savo interesų.
Norėtųsi, kad jie visose srityse turėtų tolimąją viziją. Reikėtų, kad sporto procesai demokratiškėtų, kad išaugtume iš homo sovietikus mąstymo rėmų, kad būtų pasitikima treneriais, nebūtų ribojamos jų iniciatyvos.
Kaip jums prieš 30 metų kilo idėja Dauguose surengti tarptautinę dziudo treniruočių stovyklą, kuri dabar garsėja ne tik Europoje?
Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir tobulai išdirbtai sportininkų rengimo sistemai, mums patiems ją reikėjo kurti.
Nemokėdamas tinginiauti, išugdžiau daug Lietuvos čempionų. Juos nuvežus į Europos jaunimo taurės varžybas ir jiems pralaimėjus visas kovas, supratau, kad į tokio rango varžybas negalima vežti neparengto sportininko.
Tada ir kilo mintis organizuoti tarptautines dziudo stovyklas Dauguose, nes dziudo sporte meistriškumas keliamas stovyklose.
Reikalinga sportininkų kokybė ir įvairovė. Į Daugus kviečiame sportininkus iš viso pasaulio ir geriausius trenerius.
Daugų stovykloje meistriškumą kėlė daug Europos ir pasaulio medalininkų.
Atvyksta sportininkai iš Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Moldovos, Rumunijos, Azerbaidžano, Rusijos, Sakartvelo, Belgijos, Japonijos, Slovėnijos, Anglijos, Airijos, Serbijos.
Šioje treniruočių stovykloje pratyboms vadovavo prityrę Japonijos, Lenkijos, Azerbaidžano treneriai, išugdę daug pasaulio ir olimpinių čempionų.
Stovyklą padeda finansuoti Alytaus miesto ir rajono savivaldybės, miesto dziudo federacija, bendrovė „Astra“ ir kitos įmonės. Gaila, bet iš Sporto rėmimo fondo finansavimo nesame gavę.
Ar galite teigti, kad Alytuje dziudo – viena populiariausių sporto šakų, nusileidžia gal tik krepšiniui, tad ar miesto savivaldybė jums skiria pakankamą dėmesį?
Taip, dziudo – viena populiariausių sporto šakų Alytuje. Mieste buvo neblogai išdirbta sporto šakų finansavimo sistema.
Buvo išvesta formulė, atsižvelgiant į meistriškumą ir masiškumą. Treneriams buvo motyvacija, jausmas, kad tuos pinigus uždirbai.
Tai nebuvo dideli pinigai, rengiant didelio meistriškumo sportininkus, bet buvo tvirti pinigai.
Dabar yra sporto šakų, kur treneriai neskatinami dirbti. Kam dirbti, patiems ugdyti komandą, jeigu ji bus nupirkta. Toks darbas – nieko vertas, veda į tuštumą. Skiriami pinigai egzistavimui.
Aukšto meistriškumo sportininkų rengimui finansavimas neišspręstas. Svarbiau iš užsienio atvykę sportininkai, kuriems atlyginimai mokami iš savivaldybės lėšų.
Sudarykite geriausių Alytaus visų laikų dziudo sportininkų penketuką?
Marius Paškevičius, Alius Bračiulis, Aldas Baranauskas, Rokas Nenartavičius ir Saulius Gadišauskas.
Ar gyvenant ir dirbant Alytuje įmanoma parengti olimpietį ir ko reikia, kad jį išugdyti?
Galima ir Alytuje išugdyti olimpietį, gal netgi medalininką, tik tam turi būti sukurta visa tos sporto šakos infrastruktūra.
Pirmiausiai reikalinga gera bazė, kurią mes turime. Reikalingas darbštus, vieningas, vienminčių trenerių kolektyvas, kuris turėtų būti atnaujinamas. Turėtų būti išspręstas pakankamas finansavimas.
Kokią norėtumėte įgyvendinti pačią didžiausią savo svajonę?
Aišku, svajonėse – olimpinių žaidynių medalis, neblogai būtų pakartoti ir iškovotus pasaulinio lygio medalius.
Visų svajonių įgyvendinti neįmanoma. Malonu, kad ne kartą pavyko priversti atsistoti Europą ir pasaulį prieš kylančią Lietuvos trispalvę, skambantį himną.
Tada supranti, kad tavo darbas gali būti prasmingas, kilnus, patriotiškas, keliantis tautos dvasią.
Dziudo atidavėte visą savo gyvenimą, ar dar turite jėgų ir motyvacijos dirbti toliau, ar įžvelgiate mokinį, kuris netolimoje ateityje jus galėtų pakeisti?
Dirbu dar tik 41 metus, dar 5 metus sportavau ir studijavau institute. Viskam savas laikas.
Reikia susitaikyti, kad turime pasitikėti jaunimu, o mes turime palaipsniui tapti konsultantais, patarėjais, vyresniaisiais draugais.
Alytaus dziudo vyr. trenerio vairą jau yra kam perduoti, tik turi atsirasti etatai.
