Buvęs ilgametis Lietuvos turizmo tarybos Ekonomikos skyriaus viršininkas, Lietuvos banko skyriaus viršininko pavaduotojas Jonas Kęstutis Valiūnas, kuriam dabar 84-eri, kiekvieną dieną po pietų apie pusantros valandos ant kilimėlio mankštinasi.
Dar neatsitiko taip, kad kurią nors dieną jis patingėtų ir nesportuotų. Dėl to ir atrodo sportiškai, sakydamas, pažiūrėkite, argi aš turiu nereikalingo svorio.
Jonas Kęstutis sveria apie 68 kg, vos keturiais kilogramais daugiau nei jaunystėje, kuomet aktyviai sportavo.
Vakarais jis nesitraukia nuo televizoriaus ir stebi visas pasaulio futbolo čempionato rungtynes.
Prieš einant miegoti, J. K. Valiūnas masažuoja savo kūną ratukiniais masažuokliais, kurie stiprina visą organizmą. Ir taip – kasdien, toks jo įprastas ritualas.
„Visą gyvenimą sportavus, man mankšta – kaip duona kasdieninė. Kineziterapeutė sudarė pratimų kompleksą ir be poilsio dienų septyniskart tiesiu ant grindų kilimėlį.
Reguliarūs fiziniai pratimai ir mankšta stiprina mano imunitetą, esu atsparus infekcinėmis ligomis, jaučiuosi daug žvalesnis ir energingesnis“, – džiaugiasi aktyvios gyvensenos puoselėtojas.
Su sportu J. K. Valiūnas susidraugavo dar Prienų vidurinėje mokykloje.
Įvykdė stalo teniso, gimnastikos, lengvosios atletikos bėgimo tuometinius atskyrius, sporto nenutraukė ir studijuodamas Vilniaus universitete.
Lankė bokso pratybas pas puikų trenerį, 1957 metų Lietuvos čempioną Liudviką Miškinį.
„Po vienos treniruočių, pakeliui į universiteto bendrabučius, mane užkalbino sambo treneris Pranciškus Eigminas, sakydamas, kad žinai, Jonai, tau boksas neypatingai tinka, geriau ateik pas mus į savigynos imtynes: esi neaukšto ūgio, vikrus, tavo svorio atletų trūksta mūsų sekcijoje.
Patikėjau, ką sakė Pranciškus, ir po kažkurio laiko pradėjau lankyti jo vadovaujamas pratybas.
Nors treniruodavomės vakarais mažoje Universiteto salėje, patiems ant pečių reikėdavo susinešti kilimus, juos pakloti, o po treniruotės vėl išnešti į jiems skirtą vietą. Tačiau mane imponavo didžiulis trenerio entuziazmas, jo begalinė meilė ir atsidavimas sambo imtynėms, ir ta bacila užsikrėčiau, sambo liko ilgesniam laikui“, – prisimena J. K. Valiūnas.
Jis įvykdė sporto meistro normą, tapo sąjunginės ir tarptautinės kategorijos teisėju, vienu metu treniravo sambo imtynininkus, du dešimtmečius buvo Lietuvos sambo federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas.
Dar viena jo veikla buvo turizmas. Kelis kartus pabuvojo Tolimuose Rytuose, plaukiojo Amūru, Jenisiejumi, Dniepru. Keliavo po Europą, nukako iki Indijos, Vietnamo.
Jaunystėje pamiltas sambo ir dabar vilniečio širdyje, kaip pats priduria, liko visam gyvenimui. Jis buvo atėjęs pasižiūrėti tradicinio penkioliktojo savo trenerio dr. P. Eigmino memorialinio sambo turnyro, susitiko daug savo bičiulių.
Susipažino ir su 22 metus Krokuvoje gyvenančiu ukrainiečiu, buvusiu sambo kovotoju Oleksandru Gorbatiuku, kuris dabar yra Lenkijos sambo federacijos prezidentas.
Lenkijoje jis turi savo kabinetą ir po traumų atstatinėja stuburą. Pažintis mūsų fizinio aktyvumo puoselėtojui buvo labai naudinga, nes svečias jam skyrė keletą minučių ir parodė pratimų, kuriuos reikės daryti namie.
Mat prieš trejus metus J. K. Valiūnui prireikė stuburo operacijos, po kurios jis priverstas vaikščioti su lazdele.
„Prieš penkerius-šešerius metus dar aktyviai rytais bėgiojau, nors ir gyvenu bėgiojimui netinkamame Naujininkų mikrorajone. Bėgiodavau mažai transporto apkrautoje Kaminkelio gatvėje, jaučiau didžiulį malonumą.
Amžius tikrai ne kliūtis fiziniam aktyvumui. Judėjimas lavina, stiprina. Negalima „sugriūti“, reikia kiekvieną dieną mankštintis, negalvoti apie savo metus“, – sako 84-erių J. K. Valiūnas.
Sportas.info
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
