Viena labiausiai patyrusių Lietuvos rankininkių Simona Kolosovė dar vaikystėje svajojo rungtyniauti Vokietijoje. Įgyvendinusi šią svajonę ir ne vienus metus praleidusi užsienio klubuose, šiandien ji džiaugiasi istoriniais titulais, iškovotais atstovaujant gimtojo Panevėžio komandai.
Praėjęs sezonas S. Kolosovei ir Panevėžio „HC Kova“ komandai tapo istoriniu. Panevėžietės pirmą kartą iškovojo Lietuvos moterų rankinio čempionių titulą ir triumfavo Lietuvos rankinio federacijos (LRF) taurės turnyre. Pati S. Kolosovė, per čempionato sezoną pelniusi 186 įvarčius, buvo pripažinta rezultatyviausia ir naudingiausia čempionato žaidėja.
Vis dėlto šiandien sportinius pasiekimus rankininkė vertina kitaip nei karjeros pradžioje. Gimus dukrai, pasikeitė ne tik jos kasdienybė, bet ir požiūris į pergales bei pralaimėjimus.
LRF rubrikoje „Už aikštelės ribų“ S. Kolosovė pasakoja apie karjerą Vokietijoje ir Šveicarijoje, skaudžiausius išbandymus, motinystę, istorines pergales Panevėžyje ir vis dar neįgyvendintą svajonę su Lietuvos rinktine.
Nuo vaikystės svajonės iki Vokietijos Bundeslygos
Nuo mažens svajojote rungtyniauti užsienyje, ypač Vokietijoje. Kada ši svajonė pradėjo virsti realybe?
Apie Vokietiją svajojau gana anksti. Reali galimybė išvykti atsirado ketvirtame studijų kurse, kai buvusi rinktinės narė Birutė Schaich pasiūlė padėti surasti komandą Vokietijoje.
Didelį postūmį suteikė ir tuometinis Lietuvos moterų rinktinės treneris Bo Miltonas Andersenas. Jo dėka atsirado galimybė išvykti būtent į antrąją Bundeslygą, o ne žemesnį divizioną.
Žinoma, kad svajonė išsipildytų, reikėjo daug dirbti. Dar dvyliktoje klasėje gavau galimybę prisijungti prie Kauno „Žalgirio“, kuris tuo metu buvo stipriausia Lietuvos komanda. Dabar suprantu, kad šis žingsnis labai prisidėjo prie mano tobulėjimo.
Per karjerą rungtyniavote Vokietijoje ir Šveicarijoje. Kurioje šalyje labiausiai patobulėjote kaip žaidėja?
Vienareikšmiškai Vokietijoje, kur praleidau keturis sezonus. Užsienyje įgyta patirtis davė labai daug. Visų pirma, tai buvo didžiulis išėjimas iš komforto zonos. Svetima kalba, nauji žmonės, kitokia aplinka. Be to, kai esi užsienietė, iš tavęs paprastai tikimasi daugiau.
Didžiausią įtaką mano, kaip žaidėjos, tobulėjimui turėjo Berlyno komandoje sutiktos Susann ir Nina Müller. Iš jų daug išmokau, o įgyta patirtis padėjo geriau suprasti žaidimą, taktiką ir priimti sprendimus aikštelėje. Būtent Berlyne labiausiai išaugo tai, ką vadinu savo rankinio IQ.
Koks buvo didžiausias iššūkis pradėjus karjerą Vokietijoje? Ar kada nors suabejojote sprendimu išvykti?
Iššūkių tikrai netrūko. Kai išvykau, visiškai nemokėjau vokiečių kalbos, o angliškai kalbėjau labai silpnai. Kalbos barjeras buvo vienas didžiausių sunkumų.
Didelis buvo ir fizinis krūvis. Turėdavome devynias treniruotes per savaitę, dar rungtynes, o kartu reikėjo ir dirbti.
Žinoma, pasitaikydavo akimirkų, kai labai pasiilgdavau namų, šeimos, draugų, net galimybės kasdien kalbėti gimtąja kalba. Tačiau dėl paties sprendimo išvykti niekada nesigailėjau. Juk tai buvo mano svajonė.
Kuo labiausiai skyrėsi rankinio kultūra Vokietijoje ir Lietuvoje? Ką iš ten įgytos patirties norėtumėte matyti mūsų šalies rankinyje?
Vokietijoje skirtumai labai dideli. Ten sportuodavome du kartus per dieną, kiekvieną savaitę turėdavome po dvi vaizdo analizės sesijas. Pats rankinis Vokietijoje yra labai populiarus. Atrodo, kone kiekvienas miestelis turi savo komandą.
Lietuvoje norėčiau matyti daugiau taktikos, aiškesnę žaidimo filosofiją ir daugiau disciplinos. Taip pat svarbu, kad treneriai gebėtų prisitaikyti prie žaidėjų ir kuo geriau išnaudoti jų stipriąsias savybes.
Vienas įvartis, palikęs skaudžiausią karjeros prisiminimą
Per užsienyje praleistus metus patyrėte daug svarbių rungtynių. Kurias iki šiol prisimenate ryškiausiai?
Vokietijoje turėjome labai gerų sezonų ir kovojome dėl patekimo į pirmąją Bundeslygą. Trečiajame sezone po reguliariojo čempionato užėmėme antrąją vietą ir žaidėme pereinamąsias rungtynes.
Iki patekimo į aukščiausią lygą mums pritrūko vos vieno įvarčio. Nors bendras rezultatas buvo lygus, į pirmąją Bundeslygą nepatekome. Tai buvo labai skaudus smūgis visai komandai.
Ar po tokių nesėkmių buvo akimirkų, kai nebesinorėjo žaisti rankinio?
Tikrai taip, ir ne vieną kartą. Po vienos traumos, kai man buvo maždaug 21–22 metai, buvo kilę minčių net baigti sportinę karjerą. Tačiau tuomet šalia atsirado tinkamų žmonių, kurie padėjo susigrąžinti motyvaciją.
Po skaudaus sezono Berlyne taip pat buvo labai sunku. Kurį laiką net nesinorėjo grįžti į aikštelę. Tas pralaimėjimas buvo ypatingai skaudus ir, manau, liks atmintyje visam gyvenimui.
Motyvacija yra nepastovi. Kartais jos daugiau, kartais mažiau. Todėl tiek gyvenime, tiek sporte labai svarbi disciplina. Be jos neįsivaizduoju didelių pasiekimų.
Motinystė pakeitė požiūrį į pergales ir pralaimėjimus
Po karjeros užsienyje nusprendėte sugrįžti į gimtąjį Panevėžį. Kas lėmė šį sprendimą?
Su vyru norėjome grįžti namo. Sprendimas nebuvo lengvas, ilgai svarstėme, tačiau galiausiai nusprendėme, kad jau laikas.
Tuo metu dar turėjau galiojančią sutartį vienam sezonui, bet vis tiek pasirinkome grįžti į Lietuvą. Gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę, nes netrukus mūsų šeimoje atsirado dukrytė.
Kaip sekėsi sugrįžti į rankinį po gimdymo ir kaip motinystė pakeitė Jūsų požiūrį į sportą?
Sugrįžimas buvo gana sunkus, ypač fiziškai. Reikėjo labai daug dirbti, kad pavyktų kiek įmanoma priartėti prie ankstesnės sportinės formos. Psichologiškai buvo lengviau, nes iš anksto save nuteikiau, kad viskam reikės laiko.
Labai pasikeitė ir mąstymas. Dabar į pralaimėjimus reaguoju kitaip, daug trumpiau dėl jų išgyvenu. Juk namuose visada laukia mažas žmogutis, kuriam visiškai nesvarbu, ar mama laimėjo, ar pralaimėjo rungtynes.
Taip pat kitaip vertinu laiką. Jeigu jau ateinu į treniruotę ar rungtynes, noriu atiduoti visas jėgas. Jei tam skiriu laiką, jis turi būti produktyvus.
Kaip šiandien pavyksta suderinti rankinį ir šeimą? Kas Jums labiausiai padeda?
Dabar mano gyvenimas dar labiau sukasi apie rankinį, nes pradėjau treniruoti ir vaikus.
Didžiausias klausimas yra dukrytės priežiūra, tačiau kol kas viską pavyksta suderinti. Labai daug padeda vyras, o didžiausią ačiū noriu pasakyti mamai, kuri nemažai vakarų praleidžia su anūke.
Vienareikšmiškai didžiausia mano gyvenimo pergalė yra dukros gimimas. Jai gimus, rankinis tapo antraplaniu dalyku, nors jis vis dar be galo svarbus mano gyvenime.
Istorinės pergalės su gimtojo miesto komanda
Praėjusį sezoną su „HC Kova“ pirmą kartą tapote Lietuvos čempionėmis ir iškovojote LRF taurę. Pati buvote pripažinta rezultatyviausia bei naudingiausia čempionato žaidėja. Kuris pasiekimas Jums brangiausias?
Labai svarbūs abu komandiniai titulai. Tai istoriniai pasiekimai ne tik mūsų klubui, bet ir visam Panevėžiui. Man, kaip žaidėjai, jie ypač brangūs dėl to, kad pavyko juos iškovoti atstovaujant gimtojo miesto komandai.
Iš asmeninių apdovanojimų brangiausias yra naudingiausios žaidėjos titulas, nes jį iškovojau pirmą kartą.
Tiek taurės, tiek čempionato laimėjimas buvo labai emocingas. Buvo ir džiaugsmo ašarų. Tik vėliau, jau pasibaigus sezonui, atėjo dar didesnis suvokimas, kokį istorinį sezoną sužaidėme.
Kas labiausiai prisidėjo prie tokios „HC Kova“ sėkmės? Kaip pati vertinate savo rezultatyvumą?
Nors mūsų biudžetas nedidelis, mes mėgaujamės pačiu rankiniu. Komandoje yra nemažai patyrusių žaidėjų, todėl tam tikriems žaidimo dalykams išsiaiškinti reikia mažiau laiko. Žinoma, be trenerių nieko nebūtų pavykę pasiekti.
Niekada per daug negalvoju apie asmeninius pasiekimus. Visada pirmiausia galvoju, kuo galiu padėti komandai laimėti rungtynes.
Praėjusį sezoną pavyko sužaisti visas rungtynes ir pelnyti daug įvarčių, tačiau tai visos komandos nuopelnas. Mano tikslas yra kuo stabiliau sužaisti sezoną ir išvengti traumų. Deja, šį sezoną to padaryti jau nepavyko. Patyriau nosies lūžį, teko atlikti operaciją.
Nuo nedrąsios naujokės iki rinktinės lyderės
Lietuvos rinktinėje debiutavote vos šešiolikos. Kaip per tuos metus pasikeitė Jūsų vaidmuo nacionalinėje komandoje?
Kai debiutavau šešiolikos, buvau tikra tyli pelytė. Daugiausia stebėdavau ir stengdavausi kuo daugiau išmokti iš užsienyje rungtyniaujančių žaidėjų.
Laikui bėgant kartos keitėsi ir atėjo mano laikas būti viena vyriausių komandos žaidėjų.
Kai buvau kapitonė, man buvo svarbu, kad visos žaidėjos komandoje jaustųsi gerai, kad jaunesnės nebijotų kreiptis ir prašyti pagalbos. Jaučiau atsakomybę būti pavyzdžiu jaunajai kartai tiek aikštelėje, tiek už jos ribų.
Kaip vertinate dabartinės Lietuvos moterų rinktinės potencialą? Ko labiausiai trūksta, kad komanda patektų į didžiuosius čempionatus?
Potencialo tikrai turime, tačiau šiandien dar trūksta patirties. Liūdina tai, kad vis mažiau jaunų žaidėjų rimtai žiūri į galimybę siekti karjeros rankinyje. Dalis sportininkių gana anksti nusprendžia baigti sportuoti.
Manau, kad judame gera linkme, tačiau reikia daugiau aukšto lygio rungtynių patirties. Lietuvos čempionato lygis nėra toks aukštas, kad visiškai paruoštų žaidėjas rinktinių atrankos varžyboms.
Kuo daugiau mūsų žaidėjų įgytų patirties stipresnėse užsienio lygose, tuo didesnės būtų rinktinės galimybės. Norėčiau paskatinti jaunimą labiau tikėti savimi ir nebijoti siekti profesionalios karjeros.
Už aikštelės ribų: svarbiausia nebijoti prašyti pagalbos
Apie kokią nematomą profesionalaus sporto pusę, Jūsų nuomone, vis dar kalbama per mažai?
Apie psichologiją. Tai labai svarbus dalykas, apie kurį, džiugu, po truputį kalbama vis daugiau.
Niekada nereikia bijoti kreiptis pagalbos į sporto psichologus, kalbėtis su specialistais. Ne visada su visais sunkumais galime susitvarkyti patys.
Ypač išvykus rungtyniauti į užsienį atsiranda gerokai daugiau psichologinio spaudimo. Ne visi su tuo gali susidoroti, ypač kai tam tikru sezono metu nesiseka. Svarbiausia nebijoti paprašyti profesionalios pagalbos, kai jos reikia.
Kas šiandien Jus labiausiai motyvuoja toliau žaisti? Ar dar turite neįgyvendintų svajonių?
Kol jaučiu, kad galiu būti naudinga savo komandai, tol motyvacijos netrūksta.
Taip pat noriu perduoti patirtį jaunajai kartai. Norėčiau, kad užaugtų gera pamaina, kuri galėtų mane pakeisti, o aš ramia sąžine užbaigčiau sportinę karjerą. Man svarbu, kad Panevėžyje rankinis toliau klestėtų.
Labai džiugina ir tai, kad dukrytė gali matyti mane žaidžiančią. Norėčiau, kad ji šias akimirkas prisimintų pati, o ne tik matytų nuotraukose.
Lietuvoje, kaip žaidėja, jau pasiekiau viską, ką norėjau. Į užsienį rungtyniauti tikrai nebevyksiu. Tačiau vis dar turiu vieną didelę svajonę: su Lietuvos moterų rinktine patekti į Europos arba pasaulio čempionatą.
Tarp dar neįgyvendintų Simonos Kolosovės svajonių – dalyvavimas pasaulio čempionate su Lietuvos rinktine. Dėl kelialapio į pirmenybes mūsų šalies rankininkės toliau kovos spalio 25 d. 16 val. Prienų sporto centre, kur jų lauks susitikimas su Belgijos rinktine.
rankinis.lt
