Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Legendinis Lietuvos rinktinės žaidėjas ir buvęs šalies nacionalinės rankinio komandos vyr. treneris Gintaras Savukynas, dabar treniruojantis Čempionų lygoje žaidžiančią Zaporožės „Motor“ (Ukraina), labai patenkintas trenerio darbu ir įsitikinęs, kad savo sporto šakai gali duoti dar daugiau, nei iki šiol.
„Ir tai ne tik apie treniruojamų komandų pergales. Perteikti patirtį, išugdyti sportininkus dorais žmonėmis, mokančiais kovoti, nenuleisti rankų sunkiausiais momentais, kelti sau maksimalius tikslus, nuolat judėti pirmyn ir siekti naujų aukštumų gal netgi svarbiau nei pasiekti pergalę aikštėje. Gyvenimas yra daug daugiau nei tik sporto arena“, – teigia vasario 18 d. 50 metų jubiliejų švenčiantis G. Savukynas.
G. Savukynas, savo karjerą pradėjęs Alytuje ir ją sėkmingai tęsdamas Kauno „Grante“ bei užsienio klubuose, atstovaudamas Lietuvos nacionalinei rinktinei bei dirbdamas treneriu, gyvena ne vien jaunystėje pamėgtu rankiniu.
Mėgsta teatrą, lankosi muziejuose, viskam yra žingeidus, mėgsta ambicingus iššūkius. „Ir nors dabar laisvadienių turime ne tiek ir daug, tačiau yra vietų, kur galima pailsėti ir turiningai praleisti laisvalaikį“, – džiaugiasi G. Savukynas.
Kokie jausmai užplūsta, sulaukus 50 metų jubiliejaus?
Jausmai geri. Esu labai patenkintas, būdamas rankinyje. Anksčiau – kaip žaidėjas, dabar – kaip treneris.
Šiame sporte atsiradas būdamas devynerių ir, berods, buvo tik vienerių metų pertrauka, kai save norėjau išbandyti futbole, tačiau vėl sugrįžau į rankinį, kuriame likau iki šiol.
Nuosekliai praėjau visus karjeros laiptelius: nuo pradžios Alytaus sporto mokykloje iki profesionalaus sportininko, nuo vaikų trenerio, kai pats rinkausi pirmąją grupę Kaune dar 1997 metais, iki darbo Lietuvos rinktinėje bei profesionaliame Čempionų lygos klube.
Žaisdamas ir dirbdamas įvairiose šalyse, dažniausiai savo gimtadienį tekdavo švęsti ne namuose Lietuvoje.
Esu gimęs vasarį, o kaip tik šiuo laikotarpiu – pats rankinio sezono įkarštis, todėl šis gimtadienis yra ne išimtis.
Praėjusiais metais spalio mėnesį su jūsų vadovaujamos Zaporožės „Motor“ komandos 14 žaidėjų užsikrėtėte koronavirusu ir buvote saviizoliacijoje, kokia dabar jūsų savijauta, ar nejaučiate jokių simptomų?
Taip, beveik visas mūsų kolektyvas spalio mėnesį buvo išguldytas viruso, tačiau pakankamai sėkmingai susitvarkėme su liga ir grįžome į darbinį režimą, ką liudija ir metų pabaigos rezultatai Čempionų lygoje. Šiuo metu savijauta puiki.
Savo jubiliejų sutinkate, lydimas dviejų įspūdingų karjerų: sportininko, Lietuvos rinktinės kapitono, įvairių užsienio klubų žaidėjo bei trenerio, vedusio į pergales Kauno „Granitą“, Panevėžio „VikingMalt“ (2004-2006m.), taip pat penkerius metus vadovavusį Lietuvos nacionalinei rinktinei, o pastaraisiais metais – įvairiems užsienio klubams. Kitaip tariant, visas gyvenimas – rankinio aikštelėje. Ar esate laimingas, pasirinkęs tokį gyvenimo kelią?
Be užuolankų ir abejonių sakau, kad taip. Jeigu reikėtų, dar kartą daryčiau tą patį. Sportas yra sudėtingas ir sunkus kelias, tačiau tai yra tai, kas „veža“.
Sportas mano gyvenime nuo pat vaikystės buvo ta veikla, kurioje aš jaučiuosi geriausiai. Visiškai nesvarbu, kokia tai buvo sporto šaka.
Vaikystėje praktiškai visas laisvalaikis praėjo gatvėje su kamuoliu, ledo ritulio lazda ar ant slidžių, rogučių.
Išimtys būdavo tik valandos, kai per TV rodydavo futbolo, krepšinio, rankinio ar ledo ritulio pasaulio čempionatus bei olimpines žaidynes.
Po tokių peržiūrų visi kieme susirinkdavo „Maradonos“, „Kempesai“, „Saboniai“, „San Epifanijai“ ir t.t.
Mama sunkiai prisišaukdavo namo pavalgyti. Pasakojo, kad valgant ant kamuolio buvau kojas užkėlęs, o pavalgęs – kamuolį į rankas ir vėl lauk.
Rankinis mano gyvenime atsirado pakankamai anksti, tai buvo išskirtinė veikla tarp visų kitų.
Kartą eidamas į rankinio treniruotę, jos taip ir nepasiekiau, nes kiemo „chebrytė“ žaidė futbolą ir aš nusprendžiau, kad dar spėsiu ir su ja pažaisti.
Kitą dieną treneriui teko atsiskaitinėti už praleidimą, bet kai jis išgirdo, kad vietoje rankinio žaidžiau futbolą, – jokių priekaištų nesulaukiau.
Ilgainiui prasidėjo pirmosios pergalės ir tai man tapo neoficialiai privaloma, atsirado atsakomybė prieš komandą.
Vėliau – Lietuvos pirmenybės, pirmosios išvykos, jaunimo rinktinės, svajonės apie patekimą į geriausią šalies vyrų komandą, dar vėliau – į vyrų rinktinę, paskui sekė profesionalus etapas ir taip viskas užsitęsė iki dabar.
Su Lietuvos rinktine į mūsų šalies rankinio istoriją įrašėte nepamirštamus pasiekimus: 1997 metais per pasaulio čempionatą Japonijoje užėmėte 10-ą vietą, o 1998 metais Europos čempionate Italijoje buvote devinti. Kaip dabar vertinate tą proveržį į pasaulio elitą?
Vertinant šiuos pasiekimus, jausmai dvejopi. Žinoma, visada smagu prisiminti mūsų kartos rinktinės dalyvavimą tarp stipriausių pasaulio komandų.
Tačiau šiek tiek liūdna, kad per beveik ketvirtį amžiaus jaunesnių kartų rankininkams kol kas nepavyksta pakartoti tų rezultatų ir vėl žaisti su aukščiausio lygio varžovais aukščiasio lygio turnyre.
Beje, 2017 metais nedidelė grupelė tų įvykių dalyvių, įskaitant ir mūsų trenerį Valdemarą Novickį, buvome susirinkę draugėn ir paminėjome dalyvavimo 1997 pasaulio čempionate Japonijoje 20-metį.
Ar esate optimistas, kad vieną gražią dieną saulė išlįs iš debesų ir Lietuvos rinktinė vėl prasibraus į pasaulio bei Europos čempionatus. Ko trūksta Lietuvos rankininkams?
Per praėjusį „tuščią“ laikotarpį mūsų šalies rinktinė ne kartą buvo labai arti tikslo, tačiau vis pritrūkdavo paskutiniojo žingsnelio prasibrauti į stipriausiųjų gretas.
Šiuo metu per pasaulio ir Europos rankinio čempionatus yra padidintas komandų skaičius, o su juo ir patekimo galimybės.
Tačiau sakoma, kad istorija kartojasi. Viliuosi, kad Lietuvos rankinio valanda vėl išmuš.
Linkiu ir tikiu, kad mūsų vyrų bei moterų rinktinės neužilgo vėl ten sugrįš ir pradžiugins save bei visus Lietuvos sporto gerbėjus.
Praėjote puikius rankinio universitetus: ilgus metus atstovavote Kauno „Granitui“, po to – Gdansko „Wybrzeze“ (Lenkija) Kriastiansando HC KIF (NOrvegija), Islandijos „UMFA Afturelding“ (su šia komanda laimėjote visus įmanomus titulus Islandijoje, 2000–aisiais buvote išrinktas geriausiu Islandijos lygos atakuojančiuoju žaidėju), Šveicarijos „TW Zoffingen“, Islandijos „HC Grotta/KR“ klubams. Kur buvo smagiausia žaisti, gavote geriausių pamokų, lydėjo didžiausia sėkmė?
Visose šalyse ir klubuose įgavau tam tikros patirties. Kažkur daugiau gyvenimiškos, kažkur žaidybinės.
Tačiau rankinį gerai suprasti ir žaisti išmokau, be abejonės, Kauno „Granite“.
Man labai pasisekė su treneriais, kurie karjerai padarė didžiausią įtaką, tikėjo manimi ir išmokė ne tik žaisti rankinį, bet ir susiformuoti kaip asmenybei.
Tai – mano pirmasis treneris Petras Mažutis Alytuje, šviesaus atminimo mūsų rankinio asmenybė Aloyzas Linksmutis Samuolis Šiaulių sporto mokykloje, Lietuvos jaunimo ir vyrų rinktinės treneris Albertas Mazeliauskas, be kurio įžvalgumo ir įtakos gal net nebūčiau likęs rankinyje, kai buvau apsisprendimo kryžkelėje, baigęs vidurinę mokyklą, legendiniai Kauno „Granito“ ir Lietuvos vyrų rinktinės treneriai Antanas Skarbalius, Modestas Prakapas bei, žinoma, Valdemaras Novickis, kuris padarė didelę įtaką mano trenerio karjeroje.
Esu nuoširdžiai dėkingas visiems paminėtiems treneriams bei visiems tiems treneriams, kurie trumpiau ar ilgiau buvo mano sportinės karjeros kelyje ir perteikė savo profesines žinias bei gyvenimišką patirtį.
Visada smagiausia buvo žaisti Lietuvos rinktinėje. Tuo metu jos branduolį sudarė granitiečiai – buvome labai stipriai susigyvenę dar žaisdami klube, kartu praėję ugnį ir vandenį.
Kai po 1998 metų Europos čempionato daugelis išvykome atstovauti užsienio klubams, sugrįžę į rinktinę, mes kaifuodavome nuo galimybės vėl žaisti kartu ir bendrauti, dalintis naujo gyvenimo etapo įspūdžiais.
Geras karjeros etapas buvo Islandijos „Afturelding“ klube, kuriame su savo bendražygiu Gintu Galkausku praleidome tris sezonus ir pasiekėme gražių pergalių.
Nedidelio Mosfelsbairo miestelio bendruomenė mus nuo pat pradžių priėmė labai šiltai ir svetingai, susidarė puikus kolektyvas, mus supo itin rūpestingi žmonės ir jiems stengėmės atsidėkoti savo žaidimu.
2019 metų vasarą buvome susitikę paminėti tų 1999 metų pergalių, kurios, deja, kol kas taip ir lieka naujųjų kartų rankininkų siekiu.
Sėkmė!? Tai – dalis žaidimo. Greičiausiai, jei nelydėtų sėkmė, nebūčiau tiek toli nuėjęs ir nebūčiau jums įdomus.
Sėkmė – turėti sveiką šeimą, artimuosius, draugus, sėkmė – būti pakviestam į jaunimo rinktinę, sėkmė – varžytis pasaulio ar Europos čempionatuose su stipriausiais, sėkmė – išbėgti į aikštelę Čempionų lygos varžybose, sėkmė – stoti prie nacionalinės rinktinės ar profesionalaus klubo vairo.
Sėkmė, tai neatsiejama gyvenimo, karjeros, pasiekimų dalis.
Sugrįžkime prie jūsų gimtojo Alytaus, kur prasidėjo jūsų karjera. Kaip dabar ją prisimenate? Kaip atėjote į rankinį, kas buvo pirmasis treneris, ar dažnai lankotės gimtinėje?
Rankinis prasidėjo, lankant trečią klasę, kai į mokyklą atėjo mano minėtas treneris Petras Mažutis ir pakvietė ateiti berniukus į treniruotę sporto mokykloje.
Į pirmąją treniruotę mūsų susirinko gal 40 ar 50, bet ilgainiui ta grupė sumažėjo, o aš, pasirodo, su šiuo sportu likau visam gyvenimui.
Gimtinėje praktiškai būnu kaskart, kai grįžtu į Lietuvą. Ten gyvena mano mama, sesuo, žmonos Jūratės artimieji.
Su vyrukais iš savo pirmosios komandos puoselėjame vieną tradiciją: kiekvieną vasarą vieną savaitgalį susitinkame, pakviečiame trenerį ir šauniai leidžiame laiką, dalindamiesi prisiminimais ir šiandienos džiaugsmais bei rūpesčiais.
Ši komanda, beje, irgi buvo sėkminga, laimėjome ne vieną apdovanojimą Lietuvos čempionatuose.
Į kuriuos rankininkus jaunystėje stengėtės lygiuotis, kuriuo žavėjote ir norėjote būti panašus į jį?
Tuomečiais Kauno „Granito“ vyrais. Tokios pavardės kaip Novickis, Valuckas, Dumbliauskas, Kaučikas, Mikulėnas kiekvienam to meto jaunajam rankininkui buvo idealai.
To laikmečio vyrai buvo kietas riešutas bet kuriam varžovui labai stipriame SSRS čempionate bei Europos taurės varžybose ir, be abejonės, mes norėjome būti panašūs į juos.
Man pasisekė su kai kuriais iš tos kartos vyrų žaisti Šiaulių „Tauro“, Kauno „Granito“ komandose bei šalies rinktinėje.
Ar visą laiką rungtyniavote įžaidėjo pozicijoje, ar galite teigti, kad tai – viena sunkiausių vietų rankinyje? Ar šios pozicijos abėcėlės išmokote Alytuje?
Ne. Įžaidėjo pozicijoje atsiradau daug vėliau. Kadangi nebuvau fiziškai labai stiprus, tačiau ypač judrus ir pakankamai greitas, todėl pradėjau žaisti kairiajame krašte.
Įžaidėjo pozicijoje pradėjau žaisti, jau būdamas Kauno „Granite“. Šioje komandoje, iki galutinai įsitvirtinant aikštės viduryje, teko parungtyniauti praktiškai visose pozicijose, išskyrus vartininko.
Kadangi turėjau „žaidėjo kraujo“, treneriai Antanas Skarbalius ir Valdemaras Novickis drąsiai statė į visas pozicijas, kur tik reikėjo pagelbėti komandai puolime.
Gynyba tikrai nebuvo mano stipriausioji pusė.
Įžaidėjo pozicija, drįsčiau teigti, yra viena svarbiausių bet kuriame komandiniame sporte, kadangi ten žaidžiantiems sportininkams reikia turėti ypatingų organizacinių, o ne tik fizinių savybių.
Tai – vadovaujanti pozicija aikštėje, kurios žaidėjai kokybiškai ir savalaikiai turi organizuoti, suvaldyti ir „sutvarkyti“ komandos veiksmus.
2005-aisiais nutrūko jūsų žaidėjo karjera, kodėl?
Karjerą turėjau baigti dėl traumų. 2004 metų pradžioje, atstovaujant Lietuvos rinktinei, nutrūko kairės rankos riešo raištis.
Po operacijos išsiskyrėme su Islandijos klubu, kuriame turėjau kontraktą ir, grįžęs į Lietuvą, perėmiau Panevėžio „VikingMalt“ komandos vairą.
Tai buvo mano, trenerio, suaugusiųjų komandoje kelio pradžia. Išsigydęs rankos traumą, grįžau į aikštelę žaidžiančiuoju treneriu.
Patirties ir noro žaisti dar buvo, tačiau vėliau patirta menisko trauma privertė trauktis iš aktyvaus sporto ir susikoncentruoti į trenerio darbą.
Iš aikštelės – vėl į aikštelę. Trenerio karjera vėlgi įspūdinga: vadovavote Lietuvos nacionalinei vyrų rinktinei, Islandijos „HC IBV Vestmannaeyjar“, Bresto BGK „Meškova“ (Baltarusija), Norvegijos „Bergsøy IL“, Suomijos „HC Riihimaen Cocks“, o dabar Zaporožės „Motor“ klubams. Kaip galvojate, kokia jūsų karjera sėkmingesnė: žaidėjo ar trenerio?
Esu patenkintas savo sportininko karjera. Žaidžiau geruose klubuose, su puikiais partneriais ir treneriais.
Su Kauno „Granitu“ buvome geriausi Lietuvoje, labai konkurencingi Europos čempionų taurės turnyre.
Islandijoje atstovavau vienam geriausių to meto klubų ir laimėjome titulų, su Lietuvos rinktine pasiekėme Europos ir pasaulio čempionatų finalinius etapus ir pelnėme svarių pergalių.
Pradėjus treniruoti, užtruko laiko persiorientuoti iš sportininko į trenerio vaidmenį.
Tačiau nuo pat pradžių tiek sau, tiek savo treniruojamoms komandoms keliu labai aukštus reikalavimus ir tikslus.
Ne visiems tai prie širdies, tačiau tai yra dalis žaidimo, norint kažką pasiekti.
Trenerio karjera tęsiasi, todėl nenorėčiau dabar vertinti, kur buvo sėkmingiau. Laikas parodys.
Šiandien esu labai patenkintas, kaip klostosi mano trenerio darbas, ir žinau, kad savo sporto šakai galiu duoti dar daugiau, negu iki šiol.
Ir tai ne tik apie treniruojamų komandų pergales. Perteikti patirtį, išugdyti sportininkus dorais žmonėmis, mokančiais kovoti, nenuleisti rankų sunkiausiais momentais, kelti sau maksimalius tikslus, nuolat judėti pirmyn ir siekti naujų aukštumų, mano manymu, gal net svarbiau nei pasiekti pergalę sporto aikštėje.
Gyvenimas yra daug daugiau nei tik sporto arena.
Esate dzūkas, o dzūkai – jautrūs žmonės. Ar esate griežtas treneris?
Dzūkas dzūku, bet darbą reikia padaryti. Jautrus charakteris netrukdo būti treneriu ir siekti užsibrėžtų tikslų.
Sporte privalo būti drausmė, savikontrolė. Todėl tas griežtumas turi vietos sporte, ypač profesionaliame, kur tikslas yra maksimalus rezultatas.
Aš labiau linkęs pasitikėti sportininkų sąmoningumu, tačiau jauni žmonės, tokias sąlygas ar santykius supranta savaip, dažnai taip, kaip jiems patogu.
Tada reikia paaiškinti taip, kad jiems tikrai dašiltų, ko iš jų reikalaujama ir kaip jie turėtų elgtis bei išpildyti keliamas užduotis.
Tikrai nesu be paliovos rėkiantis treneris, tačiau, jeigu matau, kad komandą reikia pažadinti, panaudoju ir pakeltą toną bei retsykiais nenorminį leksikoną (ypač rusų kalboje yra perliukų).
Tiek pergalės, tiek nesėkmės neturi atimti nei per daug laiko, nei emocijų. Viską stengiuosi suvirškinti ir išanalizuoti iki einamos dienos 24 val.
Po to prasideda nauja diena, naujos mintys, naujos idėjos. Reikia judėti pirmyn.
Be abejo, meluosiu, jeigu pasakysiu, kad kitą dieną neanalizuoju praėjusių varžybų pasiekto ar nepasiekto rezultato. Tačiau tai vyksta jau kita galva, su kitomis emocijomis.
Jeigu tektų sudaryti simbolinę visų laikų geriausių Lietuvos rankininkų rinktinę, ką į ją pakviestumėte?
Linija – Gediminas Bučys, kairysis kraštas – Gediminas Mikulėnas, kairysis pusiau kraštas – Romas Dumbliauskas, dešinysis pusiau kraštas – Albertas Mazeliauskas, dešinysis kraštas – Vytautas Milašiūnas, įžaidėjas – Aidenas Malašinskas, gynėjas – Valdemaras Novickis.
O save užmiršote?
Ne. Pats savęs tikrai neįrašyčiau į jokią rinktinę. Tai klausimas žmonėms, kurie užsiima tokių rinktinių sudarymu ir vertina, kas ten turi patekti, o kas nenusipelnė.
Kažkada esate pasakęs, kad brangiausi jūsų žmonės visada buvo drauge su jumis ir, būdamas kartu su šeima, jaučiatės toks ramus ir saugus tarsi būtumėte už kinų sienos. Ar ir dabar šeima būna kartu su jumis? Kaip susiklostė dukros Idos Marijos ir sūnaus Simoro likimai, ar jie irgi žaidė rankinį?
Ukrainoje kol kas darbuojuosi ir gyvenu vienas. Su šeima dažnai bendraujame internetu.
Pandemija ir čia palieka savo negatyvų pėdsaką dėl keliavimo bei karantino sąlygų apribojimų.
Gimtadieniui iš Lietuvos atvyks tik žmona. Abu vaikai turi veiklas ir dėl privalomo karantinavimosi, grįžus namo, šiuo metu negali atvažiuoti.
Viliuosi, kad greitu laiku nurims pandemija ir atsiras galimybė dažniau be apribojimų matytis su artimaisiais ir draugais.
Sūnus Simoras, baigęs studijas, gyvena ir dirba Vilniuje. Labai iniciatyvus, ieškantis naujovių vyras.
Dukra Ida Marija studijuoja Vilniaus universitete ir žaidžia TK „Kaunas“ moterų tinklinio komandoje.
Abu vaikai tikrai turi „sportinio kraujo“. Sūnus nuo pat vaikystės žaidė futbolą, dukra pasirinko tinklinį, kur jai neblogai sekasi.
Jų pasirinkimui visada pritariau ir skatinau, tačiau niekada nepiršau, kad būtinai turi rinktis būtent rankinį.
Nors ir nebūdami rankininkais, jie neblogai išmano šios sporto šakos niuansus, yra mano treniruojamų komandų sirgaliai.
Nuolat stebi varžybas, pateikia klausimų apie komandos ar atskirų žaidėjų pasirodymą, į kuriuos privalau duoti pagrįstus atsakymus.
Kontraktą su „Motor“ pasirašėte dvejiems metams. Kaip bėga dienos Zaporožėje, ar esate saugus, kokios sąlygos jums sudarytos, ar turtingas šis ukrainiečių klubas?
„Motor“ – profesionalus klubas, užtikrinantis tinkamas darbo sąlygas pagrindinei komandai ir rezervui.
Komanda, kuriai atstovauja ir 7 legionieriai žaidėjai iš Lietuvos (1), Baltarusijos (4), Serbijos (1), Ispanijos (1) treniruojasi ir rungtynes žaidžia 5 tūkst. vietų moderniai renovuotoje „Junostj“ arenoje.
Turime rezervinę salę sporto komplekse „Strela“, kuriame yra ir treniruoklių salė, stadionas bei baseinas su pirtimi atsigavimo procedūroms.
Klubas kasmet sudaro sąlygas komandai išvykti stovyklauti ir žaisti draugiškas rungtynes užsienyje vasaros pasirengimo laikotarpiu ir žiemos pertraukos čempionatuose metu, kai vyksta rinktinių varžybos.
Dalyvaujame trijose lygose: Ukrainos čempionate, SEHA lygoje bei Čempionų lygoje, todėl grafikas labai įtemptas ir laisvalaikio lieka ne tiek ir daug.
Prie visos kelionių ir varžybų apimties pastarajame sezone visiems procesams didelę įtaką daro pasaulinė pandemija, kuri palietė ir mūsų komandą bei varžybų grafikus.
Teko atidėti keletą varžybų pernai rudenį, todėl antroji sezono pusė nusimato dar linksmesnė.
Ar neplanuojate sužaisti draugiškų rungtynių Lietuvos rinktinė – Zaporožės „Motor“?
Deja, tokių rungtynių neplanuojame. Šių komandų pasirengimas ir dalyvavimas varžybose vyksta skirtingu metu.
Todėl fiziškai nelabai įsivaizduoju, kokiomis aplinkybėmis pavyktų tai organizuoti.
Jūsų komandoje žaidžia Aidenas Malašinskas, kuris vadinamas lyderiu. Gal dar lietuvaičių norėtume pakviesti į Čempionų lygoje žaidžiančią savo komandą, į kurį žaidėjų krypsta jūsų akys?
Jau nuo ateinančio sezono „Motor“ komanda bus dar lietuviškesnė. Prie mūsų prisijungs ir geriausias praėjusių metų Lietuvos rankininkas bei vienintelis lietuvis Čempionų lygos laimėtojas Jonas Truhanovičius.
Džiaugiuosi Jono sprendimu ir tikiuosi konstruktyvaus, sėkmingo bendradarbiavimo, kuris padės ne tik „Motor“ klubui, bet ir Lietuvos rinktinei.
Kaip ne kaip, du rinktinės lyderiai praleis daug laiko greta, o tai turėtų palengvinti jų žaidybinius santykius bei pagerinti žaidimo kokybę, atvykus į rinktinę.
Koks jūsų laisvalaikis?
Mėgstu teatrą. Zaporožėje yra keletas gero lygio teatrų. Jau pavyko apsilankyti keliuose jų.
Tačiau vėlgi: pandemija buvo ilgam įšaldžiusi ir pramogų verslą, todėl keletą koncertų, spektaklių, į kuriuos jau turėjau bilietus, perkėlė į vėlesnes datas.
Dabar viskas vėl atsidaro ir atsiranda daugiau galimybių mėgstamoms pramogoms.
Mieste yra keletas muziejų. Viename jų kaip tik lankėmės su komanda. Tai – klubo savininko V. Boguslajevo technikos muziejus, kuriame greta ekspozicijų, susijusių su aviacija (Motor yra aviacijos variklių gamykla), galima pamatyti puikią samovarų, motociklų kolekciją bei įspūdingą, vieną iš dešimties geriausių Europoje privačią ginklų kolekciją, kuri lankytojams atveriama tik gavus specialų leidimą.
Taip pat yra retro automobilių muziejus „Fajetonas“, atstatytas Zaporožės kazokų miestelis (Sich) Horticos saloje. Mieste yra keletas parkų.
Laisvadienių turime ne tiek ir daug, tačiau yra vietų, kur galima pailsėti ir turiningai praleisti laisvalaikį.
* * *
Sveikiname!
Nuoširdžiai sveikiname buvusį Lietuvos rankinio rinktinės žaidėją ir Lietuvos nacionalinės rinktinės vyr. trenerį
Gintarą Savukyną
su 50-uoju gimtadieniu. Linkime jam nepaprasto įkvėpimo naujiems darbams pradėti ir energijos juos įgyvendinti.
Linkime puikios sveikatos ir atrasti tai, kas kiekvieną dieną skatintų stiebtis, kilti aukštyn ir sėkmingai pasiekti savo tikslus.
Lietuvos rankinio federacija
* * *
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės!
Vasario 18 d. 50-ąjį gimtadienį švenčiantis
Gintaras Savukynas – neeilinė Lietuvos rankinio ir mūsų klubo „Granitas“ figūra.
Jis buvo didelio meistriškumo žaidėjas, o baigęs rankininko karjerą, tapo neeiliniu treneriu, mėgstančiu ambicingus iššūkius ir pasižyminčiu puikiomis pedagogo savybėmis.
Atstovaudamas mūsų klubui, jis su komandos draugais septyniskart laimėjo Lietuvos čempionatą ir penkiskart – Lietuvos rankinio taurę.
Gintarui visada atviros mūsų klubo durys, jis yra laukiamas. Gražaus jubiliejaus proga savo bičiuliui nesakome, kad laimė lietųsi per kraštus, bet linkime – te bus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės? Turbūt, tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Kauno rankinio klubas „Granitas“
