Birutė Pakėnaitė
Teresė Nekrošaitė visą gyvenimą kopė į stačius kalnus ir nuo jų leidosi, bet net tada, kai žemė slysdavo iš po kojų, ji laikėsi svarbiausios taisyklės: būti sąžininga sau ir kitiems.
Tuomet viena geriausių buvusios SSRS ieties metikių turėjo užgniaužti svajonę nuvykti į olimpines žaidynes, vėliau, jau pati kaip trenerė išugdžiusi ne vieną olimpietį, ėmėsi darbo ir su negalią turinčiais lengvaatlečiais, nes jautė, kad turi, ką jiems duoti. Visus savo sportininkus ji vadina vaikais, nes jiems yra ne vien trenerė, bet ir motina, virėja, ugdytoja bei įkvėpėja.
Sudaryti treniruočių planą, pamokyti taisyklingai atlikti pratimus ir tinkamai laikyti įrankį – ietį ar diską, – T. Nekrošaitei, matyt, lengviausia darbo dalis.
Pati sudėtingiausia – sudominti ir įtikinti. Ne priversti sportininkus daryti tai, ką liepia, o paliesti jų smegenis ir širdis taip, kad išnyktų menkiausia abejonė, ar verta, nes galbūt – per sunku, o gal ir kūnas priešinasi.
„Tikėjimą skleidžia ne vien Bažnyčia. Kiekvienas treneris turi įkvėpti tikėjimo savo auklėtiniams, nes tik tuomet, kai sportininkai tiki savimi ir savo treneriu, gali pasiekti rezultatų“, – neabejoja 63 metų T. Nekrošaitė.
Įtikinti palyginti paprasta, kai rezultatai akivaizdžiai gerėja, bet neretai tobulėjimo kelias yra klaidus ir apaugęs brūzgynais. Juo einant labiausiai reikia kantrybės, nes tik jos šarvai saugo nuo klystkelių ir pagundų.
T. Nekrošaitei ne vienerius metus atrodė, kad ji išties yra kantri. Bet, pasirodo, kantrybės klodai yra begaliniai.
„Net pačiai sunku patikėti, bet, pradėjusi dirbti su negalią turinčiais lengvaatlečiais, išmokau būti kantresnė. Supratau ir tai, kad negalia nėra kliūtis siekti svajonių, kad, jei labai nori, neįmanoma gali tapti įmanoma“, – teigė buvusi ieties metikė, daugiau kaip tris dešimtmečius jau pati treniruojanti lengvaatlečius.
Su savo auklėtiniais T. Nekrošaitė dalyvavo ne vienose olimpinėse žaidynėse, galėjo vykti ir į 2024 m. Paryžiaus, bet likus kiek daugiau nei metams iki jų ryžtingai atsisakė dirbti su Liveta Jasiūnaite ir susitelkė į darbą su jaunimu bei negalią turinčiais metikais.
Rutulio stūmikas Ramūnas Verbavičius ir ieties metikas Osvaldas Kucavičius į Paryžių neišvyko, tačiau savo pirmosiose paralimpinėse žaidynėse Paryžiuje T. Nekrošaitė dalyvavo su disko metike Oksana Dobrovolskaja.
Tai buvo nauja patirtis žinomos trenerės karjeroje, nors tų patirčių – ir skausmingų, ir itin smagių – T. Nekrošaitės gyvenime buvo tiek, kad jas sunku suskaičiuoti.
Pykčio niekada nejautė
Visos savo gyvenimo istorijos Teresė viešai niekada nepasakojo. Galbūt ir šiek tiek gėdijosi, bet labiausiai dėl to, kad vengė gailesčio ir įtarumo, kuris dažnai lydi augusius vaikų namuose.
Būtent juose T. Nekrošaitė praleido visą savo vaikystę. Į kūdikių namus ji pateko vos gimusi, o šiek tiek ūgtelėjusi buvo perkelta į vaikų namus Viešvilėje Jurbarko rajone, kur gyveno su trimis broliais ir seserimi. Vyriausioji Teresės sesuo gyveno pas močiutę, mamos mamą, su kuria visi vaikai irgi bendravo. Tačiau pagyvenusi moteris neįstengė viena rūpintis visais vaikais.
„Mes šešiese labai artimai bendravome visą gyvenimą, o su kitais – mama susilaukė ir daugiau vaikų – ryšys ne toks stiprus, nors irgi nesipykstame. Niekada nepasakojau savo istorijos, nes nenorėjau, kad manęs kas nors gailėtųsi. Augau vaikų namuose, bet nesijaučiau nelaiminga“, – pasakojo T. Nekrošaitė.
Su biologine motina Teresė susipažino, kai buvo aštuntokė. Nors jaudinosi, susitikimas nebuvo draskantis širdis, nes viena kitos nepažinojo. Nei T. Nekrošaitė, nei jos broliai bei seserys motinai nejautė pykčio – kad ir mažai ją pažinodami, mama rūpinosi, o, kai ši mirė, gražiai ją palaidojo.
Tikroji mama, kuri, kiek įstengė, visiems vaikams dalijo meilę ir šilumą buvo močiutė Apolonija Jonaitienė. Jos ūkelyje Kazimieravos kaime Kauno rajone visi susitikdavo per bulviakasius, padėjo prižiūrėti daržus, kiaules ir karvę, drauge švęsdavo šventes.
Teresės vaikystė, nors ir ne tėvų namuose, buvo graži ir šviesi, o savo likimo vėliau garsia lengvaatlete tapusi moteris niekada nekeiksnojo: „Kai dabar pagalvoju, ačiū Dievui, kad buvo tie vaikų namai, kuriuose buvome ir pamaitinti, ir švariai, tvarkingai gyvenome.
Žinoma, kad visi pasvajodavome gyventi su tėvais, mums gal ir trūko šilumos, meilės, suaugusio žmogaus, kuriam galėtume pasiguosti, bet laikėmės vienas kito. Su broliais ir seserimis esame labai stipri šeima. Visi gerai mokėmės, siekėme tikslų, sukūrėme šeimas ir gražiai gyvename.“
Subūrė rankinio komandą
T. Nekrošaitės talentas sportui ėmė skleistis ankstyvoje paauglystėje. Judrūs buvo ir Teresės broliai bei seserys, bet T. Nekrošaitei sportas buvo išskirtinai svarbus.
Dar pradinukė rašinėliuose rašydavo, kad nori būti sportininkė, kol kartą mokytoja liepė pasirinkti tikrą profesiją. „Tuomet jau parašiau, kad būsiu darželio auklėtoja. Vaikų namuose, nors pati buvau jų auklėtinė, nuolat dirbau su vaikais. Jei tik kuri auklėtoja susirgdavo, mane paimdavo iš mokyklos, kad padėčiau prižiūrėti mažuosius.
Greitai pajutau, kad šis darbas man patinka ir sekasi, kad susidoroju, o vaikai manęs klauso, tad ėmiau mąstyti apie pedagogikos studijas. Juolab kad nuo penkiolikos, su Švietimo komiteto leidimu, vasaromis vaikų namuose jau dirbau oficialiai“, – pasakojo T. Nekrošaitė.
Tačiau likimas dėl Teresės ateities turėjo savų planų. Viešvilės vaikų namų jaunieji sportininkai nuolat dalyvaudavo lengvosios atletikos ir krepšinio tarpmokyklinėse varžybose. Vėliau valdininkai nusprendė, kad Jurbarko rajone vietoj krepšinio bus žaidžiamas rankinis. Šiais laikais, vargu, ar tai būtų įmanoma, bet tuomet 14-metė aštuntokė T. Nekrošaitė vaikų namuose pati subūrė rankininkių komandą ir tapo jos trenere.
„Mes net laimėjome „Žalgirio“ draugijos rengtą aštuntokų rankinio turnyrą Jurbarke. Visas sportas man buvo nepaprastai įdomus, tad domėjausi ir rankinio taisyklėmis, kūriau taktiką, o kūno kultūros mokytoja pasakė, kad esu gabi ir galiu prižiūrėti komandą, tad per rungtynes ir pati žaidžiau, ir vadovavau“, – pasakojo T. Nekrošaitė.
Sportuoti jai itin patiko, tad dalyvaudavo visur, kur tik vaikų namų auklėtinius kviesdavo varžytis: ir bėgdavo krosą, ir mesdavo ietį, ir žaidė rankinį bei stalo tenisą, o prisitraukimų prie skersinio, kaip dabar mena, padarydavo daugiau už berniukus – 16.
Teresė net ryžosi parašyti laišką tuometei Panevėžio internatinei sporto mokyklai, nes troško į ją patekti. Tačiau paauglė iš Jurbarko krašto mokyklai netiko, nes buvo neaišku, kurioje sporto šakoje ji labiausiai galėtų atsiskleisti.
Viešvilėje baigusi aštuonmetę mokyklą, mokytis toliau T. Nekrošaitė išvyko į Jurbarką. Pro mokyklos langus matydama stadioną ir jame nuolat sportuojančius vaikus, Teresė nusprendė, kad irgi nori ten būti.
„O ką tu moki?“ – naujokės paklausė treneris Leonas Leškys. „Viską!“ – nesikuklino Teresė. „Na, gerai, ateik. Gal ir man užkibs auksinė žuvelė“, – nusijuokė treneris ir ėmė ieškoti lengvosios atletikos rungties, kuri labiausiai tiktų T. Nekrošaitei. Ji išbandė barjerinį bėgimą, ieties ir disko metimą, rutulio stūmimą.
Paauglės talentas ieties metimui atsiskleidė per vienas varžybas, kurias Teresė nesunkiai laimėjo, numetusi ietį 40 metrų.
„Toks rezultatas anais laikai jau reiškė, kad galiu gauti antrą atskyrį, kuris pradedančiajai metikei buvo didelis įvertinimas. Tačiau Jurbarke nebuvo ieties metimo trenerių, tad mane išsiuntė treniruotis į Smalininkus pas Violetą Kokarskają. Ten ir prasidėjo tikroji mano kaip lengvaatletės karjera.
Kai būdama abiturientė laimėjau Lietuvos moksleivių čempionatą ietį numesdama 43 metrus, mane jau pastebėjo visi garsūs šalies treneriai ir ėmė vilioti pas save į Vilnių ir Kauną.
Pasirinkau Birutę Kalėdienę, į tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą Kaune įstojau turėdama antrą atskyrį, o jau po metų buvau antra SSRS jaunimo varžybose ir su 50 metrų rezultatu tapau kandidatė į sąjungos sporto meistrus“, – prisiminė T. Nekrošaitė.
SSRS sporto meistro vardui gauti reikėjo ietį mesti 54 metrus. Jau po antrojo kurso Teresė metė trimis daugiau ir buvo penkta tarp visos SSRS ieties metikių.
Atkakliai siekė svajonės
Kai 1981 m. gavo sporto meistro vardą, dvidešimtmetei Teresei atsivėrė visi keliai. Perspektyvią sportininkę ėmė remti Kauno radijo gamykla ir ši ėmė važinėti į tuomečių SSRS profsąjungų rinktinės stovyklas.
Tos profsąjungos anuomet buvo „Žalgirio“, „Nemuno“, „Dinamo“ sporto draugijos. Teresė priklausė „Žalgiriui“.
Dar po poros metų – olimpiniais 1984-aisiais, kai pradėjo ietį stabiliai mesti apie 60 metrų, T. Nekrošaitė buvo pakviesta į SSRS treniruočių stovyklą. Tačiau joje buvo tik kartą, o vėliau, kad ir kokia gera ieties metikė buvo, sąjungos rinktinės trenerių lietuvė nedomino.
Nors Teresei vis buvo žadama, kad tuoj tuoj gaus SSRS rinktinės aprangą, vis atsirasdavo priežasčių tos aprangos lietuvei neduoti.
T. Nekrošaitė tiksliai nežino, kas įvyko – į akis jai niekas nieko tiesiai nepasakė, – bet spėja, kad rinktinei netiko, nes buvo griežtai nusistačiusi prieš draudžiamų preparatų vartojimą.
„Aš jų net pavadinimų nežinojau, – šyptelėjo buvusi ieties metikė. – Dopingas man buvo nesuprantamas, nes visą laiką švariai žiūrėjau į sportą.
Pamenu, SSRS rinktinės gydytojas pasikvietė mane ir paprašė iškloti, kokie preparatai man tinka. O aš atšoviau, kad be vitaminų, kurių irgi nenorėjau gerti, ir toliau nesirengiu nieko vartoti“, – teigė T. Nekrošaitė, dukart laimėjusi SSRS taurės varžybas ir kartą iškovojusi sąjungos čempionato bronzą.
1984 m. Los Andželo olimpines žaidynes SSRS boikotavo ir į jas nevyko. O prieš 1988 m. Seulo žaidynes atrankoje T. Nekrošaitės rezultatas – apie 64 metus – tarp sąjungos metikių buvo trečias ir lietuvė vėl nepateko į rinktinę.
Kad ir kaip smarkiai to troško, sportininkės karjeros gražiausiais metais į olimpines žaidynes Teresė taip ir neišvyko, todėl labai tikėjosi, kad trečiasis kartas iš tiesų nemeluos. Tačiau atkurtos nepriklausomybės pradžia ieties metikei buvo ypač sunki: 1991 m. gruodį ji nedvejodama pasitraukė iš tuomet dar su SSRS sietos „Žalgirio“ draugijos, o tuo pačiu neteko ir stipendijos.
Iš pradžių kapanojosi sunkiai, bet paskui tapo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės nare ir kvėpuoti tapo lengviau. Vis dėlto grėsė, kad ir į 1992 m. Barselonos žaidynes Teresė neišvyks, nors laisvai įvykdė olimpinį A normatyvą, ietį mesdama 62 metrus.
Tuo metu šalies lengvosios atletikos federaciją draskė nesutarimai, o Teresė visada siekė, kad sprendimai būtų teisingi ir skraidrūs, todėl kartais į ją pačią buvo žiūrima įtariai. Jai buvo aiškiai pasakyta, kad olimpinio normatyvo norint išvykti į žaidynes nepakanka, ietį būtina mesti bent 66 metrus.
Svajonės siekusi užsispyrusi sportininkė įsiuto taip, kad 1992 m. atvirajame Vokietijos lengvosios atletikos čempionate pasiekė asmeninį karjeros rekordą ir tie 67 m 68 cm garantavo jai kelialapį į Barseloną.
Ant kojų – tarsi plytos
Olimpinė Barselona tiesiog pribloškė ne vieną Lietuvos rinktinės sportininką. Iki tol užguiti ir per padidinamąjį stiklą stebimi buvusios SSRS atletai iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos mėgavosi laisve ir jautėsi sutrikdyti šurmulio, kurį kėlė tarsi bičių avilys dūzgiančios minios žmonių arenose ir stadionuose.
Teresę irgi draskė įvairūs jausmai, tačiau ne jie, kaip tvirtina buvusi ieties metikė, vis dėlto lėmė gerokai už tais pat metais pasiektą asmeninį rekordą žemesnį Teresės rezultatą (58,28 m) Barselonoje ir 18-ąją vietą. Net ir su tokiu, beje, finale ji būtų patekusi į aštuntuką, bet į finalą, deja, nepateko.
Daug labiau už jaudulį Barselonoje T. Nekrošaitę pykdė sportiniai batai. Neseniai atkurtos nepriklausomos Lietuvos tautinis olimpinis komitetas dėjo visas pastangas grįžti į olimpinę šeimą, bet leidimas dalyvauti žaidynėse lietuviams sportininkams duotas palyginti vėlai, tad buvo itin sunku greitai rasti rėmėjų. Juolab aprangos gamintojai jau buvo sudarę sutartis su kitų šalių olimpiniais komitetais ir federacijomis, tad neskubėjo remti ir lietuvių.
Kai galiausiai nuspręsta, kurio gamintojo aprangą vilkės ir batus avės lengvaatlečiai, bent jau ieties metikei skirti startukais vadinami specialūs batai buvo kieti lyg akmuo ir nesilankstančiu padu, mat tas gamintojas tada dar tik tobulino tokių batų technologijas.
„Buvome įpratę avėti kito gamintojo batus – lengvučius tarsi čežutes, pritaikytus kojai. O per Barselonos žaidynes turėjau avėti plytas, kurias gavau kelios dienos iki varžybų. Nors, kai dabar pagalvoju, ir su tomis plytomis galėjau geriau mesti, bet nepavyko“, – pasakojo T. Nekrošaitė.
Ji dar tikėjosi atsigriebti per 1996 m. Atlantos olimpines žaidynes, bet traumos ne tik sustabdė – galiausiai ir užbaigė – Teresės karjerą: 1994 m. per varžybas Pietų Afrikos Respublikoje ji susižeidė Achilo sausgyslę ir dėl to, matyt, įsijungęs kompensacinis organizmo mechanizmas persidavė į petį, kurį per varžybas Latvijoje sužalojo taip, kad peties sąnario susgyslė net atšoko nuo kaulo.
„Po tos traumos jau negalėjau mesti ieties, nes petys vis tarsi iškrisdavo, tad nusprendžiau nesikankinti ir pasukau į treniravimą“, – teigė T. Nekrošaitė.
Per sportininkės karjerą Teresė 10 kartų tapo Lietuvos ieties metimo čempione, 2 kartus laimėjo Baltijos šalių taurę.
Neatsisako prašoma pagalbos
1995 m. pradėjusi dirbti Kauno lengvosios atletikos mokyklos „Viltis“ trenere karjerą ką tik baigusi ieties metikė svajojo suburti talentingą jaunimą ir kantriai jo ieškojo. „Mano vizija buvo išugdyti geriausius Lietuvos ieties metikus“, – prisipažino T. Nekrošaitė.
Užsispyrusiai trenerei tai sekėsi. Treniruoti Ritą Ramanauskaitę – trejų olimpinių žaidynių (1996 m. Atlantos, 2000 m. Sidnėjaus, 2004 m. Atėnų) dalyvę, aštuoniskart Lietuvos čempionę – Teresė pradėjo pati dar sportuodama, 1991-aisiais.
Penkiskart šalies čempionu vėliau tapęs Tomas Intas dar 1999 m. tapo Europos jaunimo ieties metimo čempionu.
Indrė Jakubaitytė dalyvavo 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse, o Liveta Jasiūnaitė, kol T. Nekrošaitė dar buvo jos trenerė, – 2020 m. Tokijo žaidynėse pateko į finalą ir užėmė 7-ąją vietą. Prieš tai, 2018-aisiais, T. Nekrošaitės treniruojama L. Jasiūnaitė Europos čempionate iškovojo bronzą.
„Po 2022 m. pasaulio čempionato Los Andžele žinojau, kad netrukus su Liveta skirsiuosi, nes mes tiesiog neradome bendros kalbos, – neslėpė Teresė. – Dar dirbau su Liveta, kai pas mane atėjo O. Kucavičius. Jis kaip tik buvo likęs be trenerio, tad paprašė padėti, o aš niekada neatstumiu, jei tik sportininkas sutinka manęs klausyti ir rimtai dirbti. Paskui prisidėjo ir O. Dobrovolskaja bei R. Verbavičius. Taip ir įnikau į darbus su negalią turinčiais lengvaatlečiais.“
Stovyklose tapdavo virėja
Auklėtinių, nesvarbu, jie yra visiškai sveiki, beveik nemato ar sėdi vežimėlyje, T. Nekrošaitė reikalauja visiško atsidavimo darbui. Priverčia juos kvėpuoti vien lengvąja atletika ir mintimis apie rezultatus. Tai dėl trenerės O. Dobrovolskaja atsisakė papildomo uždarbio masažo salone, o R. Verbavičius patikėjo, kad būtina stiprinti ir kitus, ne vien viršutinės kūno dalies, raumenis.
Savo sportininkams reikli trenerė ir pati į darbą įdeda visą širdį – ne vien dalija nurodymus. Jaunus sportininkus ji globoja tarsi motina, patikrinanti net jų pažymius mokykloje ar rezultatus universitete. Retomis laisvalaikio akimirkomis T. Nekrošaitė sukasi virtuvėje, rūpindamasi, kad auklėtinių bent jau pietūs būtų kokybiški.
„Pamušdavau mėsytės, suprieskoniuodavau, nupirkau visiems keptuvėles į bendrabutį, kad greitai galėtų pasikepti. Į stovyklas vežuosi išmaniuosius puodus ir dirbu virėja. Man svarbu, kad maistas būtų kokybiškas ir skanus.
O jei tėvai man patiki moksleivius, tai turiu ir jų mokslus prižiūrėti. Kai viskas sužiūrėta ir prižiūrėta, tada visi gali visiškai atsiduoti per treniruotes ir varžybas“, – įsitikinusi T. Nekrošaitė.
Nori nustebinti trenerę
Nė vienam savo aulėtiniui trenerė nedaro nuolaidų. Rasti bendrą kalbą su turinčiaisiais negalią Teresei nebuvo sunku. Juolab kad jie visi – ir regėjimo negalią turintys O. Dobrovolskaja bei O. Kucavičius, ir vežimėliu judantis R. Verbavičius – kaip įmanydami stengiasi kuo mažiau apkrauti trenerę papildomais rūpesčiais.
„Negalią turintys sportininkai leido suprasti, kas yra tikrasis dėkingumas, tikrasis atsidavimas žmogui, kuris nori jiems padėti siekti rezultatų. Kartais atrodo, kad galėčiau jiems padėti daugiau, bet jie visą laiką siekia viską daryti patys, kad tik man nreikėtų.
Tarkime, jei su Ramūnu sutariame treniruotės laiką, tai jis atvyksta pusvalandžiu anksčiau, kad viską pats susitemptų, susidėliotų, susiklijuotų, susiveržtų ir lauktų manęs.
Turintieji negalią į viską reaguoja daug jautriau ir supratingiau. Jie nori parodyti viską, ką gali ir daug daugiau nei aš iš jų tikiuosi“, – tvirtino T. Nekrošaitė.
Jaučiasi tvirta komanda
Darbas su negalią turinčiais lengvaatlečiais ne vieną olimpietį išugdžiusiai patyrusiai trenerei nepaprastai įdomus. „Aš – iš tų žmonių, kurie visą laiką kuria, ieško, domisi. Man labai svarbu, kad gerėtų kiekvieno sportininko rezultatai.
O jei rezultatai labai stipriai ir negerės, tikrai žinau, kad didės kiekvieno jų supratimas apie sportą, kūno sandarą, raumenyną, apie tai, kaip vienas sąnarys kitam sąnariui duoda impulsus atlikti perdavimą, kaip nuo pradžios iki pat pabaigos elgiasi raumenys, kad atiktų judesį“, – teigė T. Nekrošaitė.
Osvaldui, Oksanai ir Ramūnui trenerė aiškiai pasakė, kad reikės itin sunkiai dirbti, o pokyčiai nebus staigūs.
Kai po Tokijo žaidynių T. Nekrošaitė treniruotis priėmė disko metikę O. Dobrovolskają, lengvaatletės kūno sandara trenerei nepatiko. Tačiau specialistė buvo tikra, kad fizinio rengimo treniruotės ir sunkus darbas treniruoklių salėje turės didelės reikšmės diskininkės rezultatams.
„Pas mane bent trejus metus sportininkai dirba tam, kad tvirtai atsistotų ant kojų ir pajustų savo raumenyną. Oksana dirbo labai uoliai. Daugiausia – fiziniam pasirengimui, bet tuo pačiu gerinome ir disko metimo techniką.
Tam, kad diskas pakiltų, visas kūnas – dubuo, kojos, nugara – turi būti tvirtas. Oksana sąžiningai vykdė visus nurodymus, atsisakė papildomų veiklų ir susitelkė vien į sportą, o dabar jau akivaizdžiai matau, kaip ji pasikeitė, sutvirtėjo“, – pasakojo T. Nekrošaitė.
O. Kucavičius, padedamas trenerės, ilgai vadavosi iš alkūnės traumos gniaužtų. Fiziniai traumos padariniai išnyko gerokai anksčiau nei psichologiniai.
„Nors rankos Osvaldui jau seniai neskauda, skausmas ilgai išlieka galvoje ir neišeina judesio atlikti iki galo. Dabar jau pagaliau Osvaldas išsivaduoja, tad rezultatai turėtų pradėti gerėti. Kaip ir Oksanos, kuri pradeda save jausti. Bet dar šiek tiek užtruks, kol ji atiduos save visą ir per varžybas pradės sproginėti“, – teigė T. Nekrošaitė.
R. Verbavičius į Teresės rankas pateko vėliausiai. Dirbdama su juo T. Nekrošaitė toliau mokėsi, nes Osvaldas ir Oksana gali valdyti visą kūną, o Ramūnas – tik pusę.
39 metų R. Verbavičius sportavo nuo pat jaunystės. Sportuodamas patyrė ir sunkią traumą, kurios pasekmė – neįgaliojo vežimėlis. Tačiau sporto jis neapleido.
„Ramūnas labai stengiasi, labai daug dirba savarankiškai – net per daug, nes kartais reikia jį stabdyti, raminti, mat, jei jaučia, kad krenta jėga, ima nerimauti. Turiu vis aiškinti, kad jis yra lengvaatletis, o ne sunkiaatletis ir čia reikalinga sprogstamoji jėga, kad rutulį staigiai išstumtum.
Pavyzdžiui, rankomis sukant vežimėlio ratus, pumpuojami raumenys, bet tie raumenys tampa kaip maratonininko. Todėl pagaliau, su kompensacija, Ramūnas nusipirko vežimėlį su baterija prie vairalazdės, tad nereikia rankomis tų ratų sukti.
Dabar jau jis pats laikosi tvirčiau ir turėtų pradėti kilti į kalną, nes anksčiau Ramūnas rutulį stumdavo tik per jėgą, nors dirbti turi kūnas“, – aiškino T. Nekrošaitė, su kiekvienu negalią turinčiu auklėtiniu dirbanti individualiai ir drauge su jais nuolat ieškanti geriausių sprendimų tam, kad rezultatai gerėtų.
Tačiau per treniruočių stovyklas visi T. Nekrošaitės sportininkai – ir sveikieji, ir turintieji negalią – gyvena ir sportuoja drauge. Drauge leidžia ir laisvalaikį, ir pramogauja, ir padeda vieni kitiems.
„Esame tikra komanda“, – patikino garsi trenerė.
Vėl sieks būti geriausi
Darbas su negalią turinčiais sportininkais T. Nekrošaitei – dar viena gyvenimo mokykla, kurioje ji jau ne mokytoja, o mokinė, atidžiai klausanti savo auklėtinių, įdėmiai stebinti, kaip keičiasi jų kūnas ir rezultatai.
„Visi sportininkai – Oksana, Ramūnas ir Osvaldas nėra išimtis – nori pasiekti viršūnę. Būti geriausi tarp tų, kurie turi negalią.
Tam, kad jie galėtų to siekti, privalo manimi net fanatiškai tikėti ir pasitikėti. Man ir pačiai nepaprastai įdomu stebėti, kaip gerėja jų rezultatai – centimetras po centimetro.
Visiems sakau, kad jie privalo būti geriausi pasaulyje, o ne savo kieme. Būti geriausiam Lietuvoje tarp trijų milijonų nėra jau taip sunku, daug sunkiau tapti geriausiu tarp pasaulio ieties ar disko metikų, bet visi mes to siekiame“, – tvirtino T. Nekrošaitė.
Būti geriausi savo negalios klasėje Teresės auklėtiniai sieks ir per pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionatą rugsėjį Indijoje. Nes jie tai gali. Nes tuo tiki T. Nekrošaitė. Nes jie savo trenere visiškai pasitiki.
