Rita Bertulytė, „Olimpinė panorama“
Žingsniuodamas saulėtomis Dominikos gatvėmis Marius Žiūkas rengėsi naujam sezonui, per kurį bandys įvykdyti olimpinį normatyvą ir pasiekti ketvirtąsias savo olimpines žaidynes.
Viduržiemį M.Žiūkas jau buvo įpratęs leisti Australijoje, treniruodamasis su pajėgiausiais sportinio ėjimo atstovais iš viso pasaulio Žaliajame žemyne lietuvis praleido keturis sausio mėnesius – tiek, kiek jų buvo po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Tačiau koronavirusas, privertęs atidėti net pačias olimpines žaidynes, sujaukė ir šią ėjiko rutiną.
„Australai labai griežtai žiūri į viruso suvaldymą ir visiškai neįsileidžia užsieniečių arba jiems atvykus taikomos drakoniškos priemonės. Tad teko praleisti Australiją, bet noras pabėgti nuo lietuviškos žiemos niekur nedingo“, – sako M.Žiūkas.
Šaltis ir sniegas – ne pats geriausias ėjikų draugas, o treniruotis uždarose patalpose turint omenyje susiklosčiusią epidemiologinę situaciją Lietuvoje irgi nebuvo didelio noro. Tad drauge su kolegomis Brigita Virbalyte-Dimšiene ir Tadu Šuškevičiumi, su kuriais keliaudavo į Australiją, šįkart patraukė priešinga kryptimi.
„Australija mums būdavo labai gerai – gaudavome naudos iš bendradarbiavimo su sporto mokslininkais ir labai praversdavo bendros treniruotės su pajėgiais ėjikais iš viso pasaulio. Būdavo kitas stimulas stengtis ir rezultatai grįžus iš Australijos būdavo tikrai labai neblogi“, – pasakoja 35-erių lengvaatletis, kaskart iš naujo save pranokti bandantis 20 km ėjimo rungtyje.
Prieš apsispręsdami keliauti į Dominiką ėjikai domėjosi, kas vyksta šioje Karibų jūros valstybėje. Gruodžio pradžioje, pasak M.Žiūko, teigiamų viruso atvejų per dieną skaičius ir Lietuvoje, ir Dominikoje buvo panašūs, skirtumas tas, kad Karibų jūros valstybėje gyventojų gerokai daugiau nei mūsų šalyje – bemaž 11 mln.
„Ta situacija visai kitaip atrodo nei Lietuvoje: nėra perdėto rūpesčio, vien šnekų apie koronavirusą, nes oras šiltas, žmonės dažnai būna lauke, patalpos gerai vėdinasi ir gal dėl to padėtis atrodo palankesnė“, – jau iš Dominikos „Olimpinei panoramai“ pasakojo ėjikas.
Į Dominiką atvykusi sausio pradžioje, šioje šalyje trijulė iš Lietuvos treniravosi keturias savaites. O kompaniją jiems palaikė dar viena sportinio ėjimo atstovė iš Čekijos, prisijungusi prie lietuvių antrąją stovyklos savaitę.
Reitingas ar normatyvas?
Nors M.Žiūkas dar neturi įvykdęs olimpinio normatyvo, 2019-ųjų pabaigoje jis jautėsi gana ramus – olimpinėje 20 km distancijoje varžosi 60 ėjikų, o jis pasauliniame reitinge tuo metu užėmė 37 vietą. Taigi bilietas į Tokiją jam buvo lyg ir paruoštas.
Trejų olimpinių žaidynių dalyvis teigia nejaučiantis didelio jaudulio ir šiandien, nors į reitingą žiūrėjo senokai: „Jaudulio didelio nėra, tiesiog koncentruojuosi į treniruotes. Stengiuosi kuo geriau pasiruošti, kad galbūt ir olimpinis normatyvas paklustų arba gerai sudalyvavęs varžybose pelnyčiau nemažai taškų ir galėčiau patekti pagal reitingą.“
Vis dėlto pasauliniame reitinge per pandeminius metus 35-erių Lietuvos sportinio ėjimo meistras krito – sausio 20-osios duomenimis, jis buvo jau 49-tas. Pirmosios varžybos, kuriose M.Žiūkas planuoja dalyvauti ir kuriose bus galima vykdyti olimpinį normatyvą, – kovo pabaigoje Slovakijoje. Planai planais, bet siaučiant pasaulinei pandemijai dėl jų niekas negali būti tikras.
„Kadangi mūsų varžybos vyksta lauke, trasa ilga, dalyviai išsiskirsto, nėra susibūrimo, tai manome, kad jos turėtų įvykti. Esame nusiteikę dalyvauti. Praėjusiais metais varžybų buvo labai nedaug, reikia grįžti į varžybų ritmą“, – sako ėjikas.
Po varžybų Slovakijoje balandžio viduryje ėjikai planuoja startus Čekijoje ir galbūt Portugalijoje, o gegužės antroje pusėje – Čekijoje vyksiančiame Europos sportinio ėjimo komandiniame čempionate. Be to, birželio pradžioje numatytas Lietuvos čempionatas Alytuje. „Tai pagrindinės varžybos, kuriose būtų galima demonstruoti aukštus rezultatus ir siekti patekti į Tokiją“, – apibendrina pašnekovas.
Tiesa, planams tikrumo galbūt pridės prasidėjusi vakcinacija. Tokijo olimpinių ir paralimpinių žaidynių rinktinių kandidatai, jų treneriai ir aptarnaujantis personalas įtraukti į prioritetinių grupių asmenų skiepijimo COVID-19 ligos vakcina sąrašą.
„Mes tarpusavyje irgi kalbamės: tikrai nemanytume, kad sportininkams turi būti suteiktas prioritetas skiepytis, jeigu ne olimpinės žaidynės. Tiek sportininkams, tiek aptarnaujančiam personalui iki olimpinių žaidynių teks nemažai skraidyti, būti įvairiose šalyse, todėl rizika stipriai padidėja. O žinant, kad valstybė tiek investuoja į žaidynių kandidatus, jų pasiruošimą, paskui sportininkui iškristi mėnesiui dėl ligos, manau, būtų neracionalu, palyginti su tuo, kiek vakcinų mums reikėtų panaudoti. Nemanytume, kad tai didelė privilegija. Bet jeigu ne olimpinės žaidynės, apie prioritetinį skiepijimą jokios kalbos tikrai nebūtų“, – sprendimu greičiau paskiepyti olimpiečius džiaugiasi M.Žiūkas.
Pliusas ar minusas?
Praėję metai sportininkų vertinami nevienareikšmiškai. Nepaisant to, kad bemaž visiems nutrūko treniruočių procesas ir žlugo varžybų planai, kai kurie laimėjo laiko besivydami olimpinę svajonę. Vyriausias Lietuvos ėjikas sako, kad atidėtos olimpinės žaidynės jam labiau su minuso ženklu: „Nesu pats jauniausias sportininkas, tad papildomi metai neprideda jaunatviškų jėgų, o reitingas pernai buvo palankus. Bet mes, sportininkai, stengiamės nesijaudinti dėl tų dalykų, kurių negalime pakeisti. Koncentruojamės ir dirbame.“
Prisimindamas praėjusius metus M.Žiūkas atviras – motyvacijos stipriai dirbti stigo. Ir kurgi nestigs žinant, kad rimtų varžybų artimiausioje ateityje nenusimato. „Mano viso sezono tarptautinės varžybos apsiribojo išvykimu į Latviją“, – prasitaria. Negana to, ir ten varžėsi ne įprastoje 20 km rungtyje, o perpus trumpesnėje distancijoje.
Kita vertus, nelygu, iš kurios pusės į praėjusius metus pažvelgsi. „2020-uosius išnaudojau kūnui atsigauti ir jam neišsunkti iki paskutiniųjų. Taip, aš treniravausi viso karantino metu, buvo varžybų, bet tie krūviai ne tokie alinantys ir treniruočių stovyklų buvo mažiau. Įspūdingų rezultatų nepasiekiau, bet ir nebuvo taip, kad tinginiaučiau“, – sako Marius, kuriam neįprasti metai pasitarnavo kaip atokvėpis nuo intensyvių treniruočių.
Profesiniai iššūkiai
Užtat profesinėje veikloje pernai M.Žiūkui atokvėpio nebuvo. Atvirkščiai: pristabdęs spartų sportinį žingsnį, jis pasiraitojo marškinių rankoves ir daugiau nei pusmetį ėjo Seimo kanclerio pareigas.
„Pasiūlymą priėmiau tik todėl, kad žaidynės atidėtos, rimtų startų nenusimatė ir galėjau pabandyti iššūkį įveikti ir profesinėje srityje. Profesinės veiklos profilio pakeitimas irgi neleido labai stipriai koncentruotis į treniruotes, vykti į ilgesnes stovyklas. Gerai man tie metai išėjo: nors praradau varžybų, bet profesinėje veikloje galėjau pabandyti save realizuoti užimdamas kitą poziciją. Tų metų nevertinu prastai, nes jie buvo įdomūs ir iššūkių pilni“, – sako vėl į savo pareigas grįžęs Seimo kanceliarijos Finansų skyriaus vedėjas.
Kanclerio pareigos, pasak M.Žiūko, buvo įdomios ir nelengvos, ypač Seimo kadencijų kaitos laikotarpiu. „Taip pat pandemija, iššūkiai dėl nuotolinio Seimo darbo. Iššūkių buvo daug, bet manau, kad visai neblogai susidorojau su patikėtu darbu“, – pasidžiaugia ėjikas.
Ateitis
Po Tokijo olimpinių žaidynių sportinio ėjimo bendruomenės laukia pokyčiai. Tarptautinis olimpinis komitetas išbraukė iš olimpinės programos 50 km ėjimo rungtį. Ir nors tai ne M.Žiūko rungtis, dėl tokio sprendimo lengvaatletis apgailestauja.
„Tai praradimas lengvajai atletikai kaip sporto šakai, nes tai ištvermės rungčių karalienė. Maratonas – irgi ištvermė, bet maratoną bėga dvi valandas, moterys – pustrečios, o 50 km ėjimo varžybos trunka beveik keturias valandas. Čia atsiskleidžia tikrasis ištvermės grožis. Tie, kuriems patinka ištvermės sportas, supranta, kad 50 km – tai visai kitas pasirengimas, kiti niuansai, palyginti su 20 km rungtimi. Visiškai kitokia mityba. Ir sporto mokslininkams dėl to labai gaila, nes jiems šios rungties atstovai patys įdomiausi kaip moksliniai objektai tiriant žmogaus galimybes, mitybos niuansus“, – apie tai, kad ši žinia nuliūdino visą sportinio ėjimo bendruomenę, prasitaria M.Žiūkas.
Ar jį asmeniškai tokios olimpinės programos korekcijos paliestų? Galbūt. Galbūt dalis ėjikų, dabar besispecializuojančių 50 km ėjimo rungtyje, nutartų persikvalifikuoti į 20 km nuotolį, tad konkurencija tarp sportininkų padidėtų.
„Bet koncentruojiesi į save. Jeigu pats būsi gerai pasirengęs ir gerai sudalyvausi, tai ir bus gerai. Koncentruotis į varžovus niekada nebuvo mano būdas“, – nesiblaško sportininkas.
Ar jis save dar regi žaidynėse po Tokijo? „Daug kas priklausys ir nuo to, kaip susiklostys šis sezonas: ar pavyks patekti į olimpines žaidynes, koks pasirodymas būtų Tokijuje, kokia motyvacija. Nesu iš tų žmonių, kurie greitai ir karštai priima esminius savo gyvenimo sprendimus. Tas sprendimas subręstų gal tik vėlyvą rudenį, kai pamatyčiau, kaip kūnas atsigavo po eilinio sezono, kaip motyvacija, ar vis dar tikiu savimi ir tuo, kad galiu progresuoti“, – vardija 35-erių ėjikas, kuris prieš priimdamas svarbų sprendimą turės sau užduoti daug klausimų. Bet dar ne šiandien. Šiandien jo tikslas – ketvirtosios olimpinės žaidynės
