Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lengvoji atletika turi savo rekordų rekordininkus. Viena jų – dabar Šiauliuose gyvenanti daugiakovininkė Nijolė Kvietkauskaitė.
Ji net 32 kartus tapo Lietuvos vasaros ir 15 kartų uždarųjų patalpų čempione (1967-1982 m.) bei 45 kartus gerino vasaros ir 18 – uždarųjų patalpų Lietuvos rekordus.
Įžymioji lengvaatletė, kuriai sausio 1 d. sukanka 75-eri, iki šios dienos turi išlaikiusi visus savo treniruočių dienoraščius ir yra aprašiusi pasirodymus varžybose.
Kažkiek pykteli, kai Lietuvos sporto enciklopedijoje randa netikslius savo duomenis ir pabrėžia, kad negi sudarytojai negalėjo jai paskambinti ir pasiklausti tikslių faktų.
„Penkiakovė buvo mano pati mėgstamiausia, patiko visos rungtys. Tik ji nebuvo pastovi, nuolat keitėsi. Galop iš viso jos nebeliko, atsirado septynkovė. Tačiau dar spėjau ir joje pagerinti Lietuvos rekordą. Tų rekordų niekada nesivaikiau, didelis stimulas tobulėti man buvo patirti pralaimėjimai per SSRS čempionatus.
Vis nuteikdavau save: gerai, šiemet tau pralaimėjau, bet daugiau pasitreniruosiu ir kitąmet tave nugalėsiu“, – šypteli daugkartinė šalies čempionė ir rekordininkė.
Nijolė Ukmergėje treniravosi pas buvusį sprinterį Juozą Augutavičių ir ilgai ieškojo savo rungties. Šokinėjo į aukštį, stumdė rutulį. Treniravosi nemažai metų, bet nieko gero nepasiekė. Kaip dabar pati sako, buvo tuščia vieta, net nebuvo patekusi į Lietuvos jaunių rinktinę, nors ir buvo tapusi Lietuvos jaunių vicečempione.
„Tada vasarą mes nesportuodavome, treniruotis pradėdavome nuo rudens, kai prasidėdavo mokslo metai. Sporto mokykloje treniruotes lankiau triskart per savaitę. Bet, jeigu pasitaikydavo įdomesnis kino filmas, treniruotę nustumdavau į šoną eidavau į kino teatrą. Kai nesisekė atskirose rungtyse, su treneriu nusprendėme, kad reikia visą dėmesį skirti ne vienai rungčiai, o penkioms iš karto.
Jeigu būčiau turėjusi sąlygas, gal netgi būčiau pasirinkusi šiuolaikinę penkiakovę. Kai studijavau Kūno kultūros institute, prisiliečiau prie fechtavimosi, mokėjau plaukti – viskas patiko“, – dabar sako Nijolė.
Ji gimė Kaune, tačiau tėvams persikėlus gyventi į Ukmergės rajoną, čia pradėjo lankyti trečią klasę ir baigė vidurinę mokyklą. Atstovavo rajono krepšinio rinktinei, lankė lengvosios atletikos pratybas. Kai 1964-aisiais įstojo į Kūno kultūros institutą, buvo įvykdžiusi vos antrąjį atskyrį.
„Labiau mėgau tas sporto šakas, kur viską galėdavau padaryti pati savo jėgomis. Tai ir nulėmė mano galutinį apsisprendimą – lengvąją atletiką, kurioje, ką pati padarai, tą ir turi“,- pripažįsta Nijolė.
Atėjo 75-asis gimtadienis. Ar tai daug, ar mažai?
Sunku pasakyti. Tarkime, man neatrodo, kad jau tiek. Tačiau, kai kur nors reikia parašyti savo metus, tai ranka nekyla – daug man tų metų. Dar ne taip seniai sapnuodavau, kad šoku į aukštį, koja siekiu futbolo vartus, bėgu per barjerus. Dabar sportiški sapnai jau baigėsi.
Turiu nugaros problemų, 2015-aisiais Klaipėdos universitetinėje ligoninėje man buvo atlikta operacija, dabar stuburas suveržtas keturiais varžtais. Nė karto nebuvau buvusi ligoninėje, ji man buvo savotiška atrakcija, viskas nepaprastai įdomu. Toje ligoninėje dirbo mano sesuo Janina, ji daug ką aprodė.
Kai dar dirbau, į darbą stengiausi vaikščioti pėsčiomis, tačiau pradėjo skaudėti Achilo sasugyslę ir buvau priversta mažiau judėti.
Daugiakovės varžybose Lietuvoje karaliavote net 15 metų (1967-1982 m.), kaip pavyko taip ilgai išsilaikyti, išvengti traumų, gal KKI dėstytojas ir treneris Zenonas Šveikauskas jus smarkiai saugojo, neforsavo pasirengimo?
Būtent institute prasidėjo mano tikroji lengvaatletės karjera. Iš pradžių stokojau laimės, tačiau netrukus ją prisijaukinau.
Penkiolika metų per varžybas pasiekdavau sporto meistrės normos rezultatus.
Visą laiką priklausiau „Žalgirio“ sporto draugijai, tačiau per savo karjerą nė sykio nebuvau aprengta firminiu jų treniruočių kostiumu.
Silpniausia mano rungtis buvo šuoliai į tolį, kur gaudavau mažiausiai taškų. Per SSRS čempionatus penkiakovėje po trijų rungčių (80 m barjerinis bėgimas, rutulys, šuoliai į aukštį) visada būdavau trejetuke.
Tačiau viską prarasdavau kitą dieną šuolių į tolį sektoriuje, varžovės nuo manęs imdavo ir nutoldavo.
Treneris manimi tikrai nuoširdžiai rūpinosi, nevertė treniruotis dideliais krūviais, netgi stabdydavo, kai verždavausi daugiau treniruotis.
Daug dirbdavau savarankiškai. Lietuvoje mažai būdavo daugiakovės varžybų ir tai trukdė dar labiau tobulėti.
Mano karjeroje netrūko traumų. Dabar daugiakovininkus rengia keli specialistai, o mano aktyvaus sportavimo metais manimi rūpinosi tik vienintelis treneris.
Keistas paradoksas: kai baigiau sportuoti ir Šiauliuose pradėjau dirbti, nė vieno sykio neturėjau nedarbingumo lapelio, dėl ligos darbe nepraleidau nė vienos dienos.
Be lengvosios atletikos, Šiauliuose pradėjau domėtis ir tinkliniu, netgi žaidžiau miesto veteranių komandoje.
Kaip jūs atsidūrėte Šiauliuose, kur ir dabar gyvenate?
Iš Kauno į Šiaulius atvažiavau 1974-aisiais ir dar aštuonerius metus aktyviai sportavau.
Kaune tuo metu buvo prastos treniruočių sąlygos, o Šiauliuose 1973 –aisiais buvo pastatytas vienintelis Baltijos šalyse lengvosios atletikos maniežas, kuris mane ir paviliojo.
Tačiau Šiauliuose neturėjau trenerio, viską teko daryti pačiai. Tuomečiame Leningrade per SSRS žiemos čempionatą, berods, 1976-aisiais pavyko laimėti bronzos medalį trikovėje, bet į pasaulio čempionatą neišvykau. Išvažiavo kita.
Per SSRS čempionatus penkiakovės varžybose stadionuose užimdavau ketvirtą-šeštą vietas, atstovavau SSRS profsąjungų rinktinei.
Kuris rekordas jums suteikė daugiausiai džiaugsmo, kurį labiausiai vertinote?
Vertinau visus rekordus, kurių daugumą pagerinau ne Lietuvoje – Odesoje, Rygoje, Sočyje, kitur.
Itin daug džiaugsmo suteikė 1968–aisiais Sočyje per SSRS daugiakovių čempionatą pirmą sykį įvykdytas sporto meistrės normatyvas.
Savęs neišnaudojau 800 m distancijoje, nors vienu metu buvau pasiekusi netgi trečią rezultatą tarp SSRS septynkovininkių.
Labai silpnai bėgdavau pirmąjį ratą. Šiai rungčiai reikėjo skirti didesnį dėmesį, tada ir septynkovėje būčiau surinkusi daugiau taškų.
1968-aisiais baigėte Kūno kultūros institutą, tačiau trenerės duonos nepanorote valgyti, kodėl?
Norėjau profesionaliai sportuoti, be to, pradėti trenerės darbą nuo mažiukų vaikų buvo neįdomu.
Buvote pakviesta į SSRS rinktinę ir 1969 bei 1971 metais dalyvavote mačuose su VDR ir VFR komandomis. Kaip sekėsi?
1969–aisiais Heidelberge per mačą su VFR daugiakovininkėmis buvau trečia.
Sportas nėra ilgaamžis, ateina laikas, kada reikia su juo atsisveikinti. Kaip jautėtės tą akimirką?
Karjerą baigiau 1982-aisiais, kai man buvo 36-eri. Per Lietuvos čempionatą po daugelio metų pertraukos pralaimėjau Valdai Ruškytei ir nusprendžiau, kad jau laikas atsisveikinti su didžiuoju sportu.
Žengusi tokį žingsnį, jaučiausi prastai, tačiau save guodžiau, kiek gi viskas gali tęstis, reikia kada nors sustoti.
Neturėjau vilčių įvykdyti tarptautinės klasės sporto meistro normatyvo. Anksčiau buvo tokios sąlygos: kas trejus metus patekdavo į pasaulio geriausiųjų daugiakovininkių 25-uką, tam būdavo suteikiamas šis vardas.
Dvejus metus buvau tarp tų geriausiųjų, o vieno karto pritrūkau.
Vėliau mane prikalbino dalyvauti PDG varžybose, tačiau 1983-ųjų rudenį jau pradėjau dirbti.
Net 32 metus dirbote Šiaulių profesinėje buitininkų mokykloje metodininke.
Darbo karjerą pradėjau 1983-iaisiais ir baigiau 2014-aisiais. Sekėsi gerai, su malonumu eidavau į darbą.
Profesinėje buitininkų mokykloje buvo labai patrauklios specialybės, buvo daug norinčiųjų įstoti.
Buvau principinga kūno kultūros dėstytoja, be gailesčio rašydavau dvejetus, mokinių netgi neatestuodavo.
Šią profesinę mokyklą baigė net keturios įžymiosios dviratininkės Ritos Razmaitės seserys. Čia mokėsi ir pati Rita, tačiau kai atėjau į čia dirbti, ji jau buvo bebaigianti studijas.
Turėjau lengvosios atletikos būrelį. Per Lietuvos profesinių mokyklų spartakiadas visada mano auklėtiniai tapdavo čempionais.
Kaip dabar bėga jūsų dienos?
Daug skaitau, knygos – didelė mano aistra, ypač mėgstu skaityti įžymių žmonių biografijas, kremtu ir detektyvus, meilės romanus.
Turiu sukaupusi daugiau nei 2 tūkst. knygų biblioteką. Tačiau dabar knygas jau sunku įpirkti, be to, jų jau neturiu ir kur dėti.
Kai nebuvo paskelbtas karantinas, vaikščiojau į bibliotekas, o dabar dar po kartą ar du skaitau savąsias, kurios labiausiai patinka.
Gaunu 500 eurų pensiją, kaip vienam žmogui, tai užtenka. Vasaras dažniausiai leidžiu sename tėvų name Kaune, o į Šiaulius grįžtu tik susimokėti už butą.
Neturiu kompiuterio ir juo nemoku dirbti. Šiauliuose, ko gero, esu vienintelė moteris juo nesinaudojanti.
Tačiau į informacines technologijas nespjaunu, kai dirbau profesinėje buitininkų mokykloje, lankiau kompiuterių kursus.
Vienas pagrindinių mano darbo tikslų buvo – atitraukti jaunimą nuo kompiuterio, kad jie prie jo nesėdėtų ištisas dienas.
Žiemą priaugu svorio, o vasarą numetu. Kaune reikia prižiūrėti tėvų namą ir sodą, tenka daug pajudėti: reikia žolę nusipjauti, turiu daržiuką, gėlių pasiauginu.
