Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Rugsėjo 6 d. buvusiam Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiajam treneriui Kęstučiui Jezepčikui sukanka 55-eri.
Jo karjera įspūdinga: Lietuvos sportinio ėjimo septyniskart Lietuvos čempionas ir 50 km nuotolio rekordininkas, šalies rinktinės vyriausiasis treneris dvejose olimpinėse žaidynėse, sporto organizatorius, jo iniciatyva šiemet 28 kartą vyks tarptautinis Druskininkų sportinio ėjimo festivalis.
Lietuvos lengvaatlečiams besirengiant Tokijo olimpinėms žaidynėms, K. Jezepčikas tikisi, kad mūsų šalies lengvaatlečių olimpinėje komandoje bus 15 lengvosios atletikos atstovų.
Gimėte ir augote Krokšlyje Varėnos rajone, ar pagalvojote, kad savo gyvenimą susiesite su sportu?, – paklausiau K. Jezepčiko.
Viskas prasidėjo nuo to, kad mūsų šeimoje sportas buvo labai populiarus. Dauguma mano vyresniųjų brolių žaisdavo futbolą, nes kaime kitos sporto šakos nebuvo kultivuojamos.
Brolis Jonas tuo metu mokėsi Kūno kultūros institute, o aš – antroje klasėje, ir jis į namus grįždavo su įvairiomis sporto idėjomis.
Stebėdavome įvairias sporto transliacijas, daugiausia – futbolo. Lankant penktą klasę, brolis subūrė penkis kaimo berniukus ir mes pradėjome lengvosios atletikos pratybas.
Jis mums palikdavo treniruočių planus, o grįžęs savaitgaliais patikrindavo kaip treniruojamės. Tad pradžia buvo daugiau savarankiška.
Vėliau brolis atliko praktiką Panevėžio internatinėje sporto mokykloje ir jam kilo mintis, kad reikėtų man pabandyti ten tęsti mokslus, nes labai mėgau sportuoti.
1978-aisiais kaime gyvenau tik su tėčiu, nes mama, man besimokant antroje klasėje, mirė.
Brolio paskatintas, kaip bėgikas važiavau stoti į internatinę sporto mokyklą. Patekau į trenerio Vido Datenio grupę, Panevėžyje praleidau septynerius metus.
Sportinis ėjimas mano karjeroje atsirado gal po metų, kai vyko Aukštaitijos taurės varžybos.
Pabandžiau tą rungtį, man neblogai sekėsi, berods, tapau prizininku. Kuo toliau, tuo labiau man pavykdavo sėkmingai rungtyniauti ėjimo takelyje.
Panevėžyje nebuvo ypatingai akcentuojami rezultatai, nes talentingi vaikai, surinkti iš Lietuvos, buvo dar jauni.
Esu dėkingas savo treneriui, kad jis neskubėjo manęs specializuoti sportiniame ėjime.
Fiziškai nebuvau išskirtinis, todėl treneris nemažai dėmesio skyrė fiziniam parengimui.
Baigus internatinę sporto mokyklą, įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą ir treniravausi pas žinomą Lietuvos sportinio ėjimo meistrą Alvidą Baltaduonį.
Kada pajutote, kad galite tapti didelio meistriškumo ėjikas?
Bebaigiant mokyklą ir įstojus į VPI. Per pirmąsias varžybas pasiekiau gerą rezultatą ir 1983-iaisiais buvau pakviestas į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą Kirgizijoje.
1991-aisiais pasiekėte Lietuvos 50 km nuotolio rekordą, kuris gyvavo ilgokai. Ar daug prakaito teko išlieti, kol pakluso 3 val. 51 min. 39 sek. rekordinis rezultatas?
Rekordas gyvavo iki 2007-ųjų. Kai 1986 metais sugrįžau iš karinės tarnybos, rezultatai visąlaik gerėjo, per Lietuvos čempionatus nuolat laimėdavau 50 km nuotolio varžybas.
Neblogai sekėsi ir kitose distancijoje, ypatingai gerus rezultatus pasiekiau 1990-aisiais.
Pradėjau svajoti apie dalyvavimo galimybes Barselonos olimpinėse žaidynėse.
Tačiau dėl ligos nepavyko įvykdyti tuomečio beprotiško normatyvo. 1990-aisiais per tradicines varžybos Čekijoje, kur buvo susirinkę vieni pajėgiausių Europos ėjikų, užėmiau antrą vietą ir pasiekiau Lietuvos rekordą.
Jam brendau, nuolat gerėjo rezultatai ir, esant puikiai sportinei formai, pavyko pasiekti rekordą Padebraduose (Čekija).
Ar aktyvaus sportavimo laikais 1984-1993 m. Lietuvoje buvo didelė konkurencija, buvo sunku tapti dukart Lietuvos čempionu 30 km distancijoje ir penkiskart – 50 km nuotolyje, kas buvo pagrindiniai jūsų varžovai?
Tuo laikotarpiu buvo patyrusių, vyresniųjų sportininkų grupė. Iš jaunimo – tik aš, broliai Sigitas ir Arvydas Vainauskai, dar vėliau – Rytis Arbačiauskas, Viktoras Meškauskas.
Tie, kas patekdavo į Sovietų Sąjungos ar Lietuvos rinktines, vykdavo į daug treniruočių stovyklų.
Iki 1991-ųjų tarptautinės klasės sporto meistrų normas įvykdė 10-14 ėjikų,
Didelė konkurencija skatino siekti aukštesnių rezultatų. Tuo metu atėjo ir labai geras jaunimas, kuris jau buvo kviečiamas į Lietuvos rinktinę.
Didžiulėmis grupėmis vykdavome stovyklauti Vidurinėje Azijoje, Kirgizijoje, Druskininkuose, Birštone, Alžyre. Kelionės į Vengriją, Slovakiją, Liuksemburgą buvo stimulas sportuoti.
Pagrindiniai mano varžovai buvo Kęstutis Stasiūnas, Valdemaras Marčiauskas, Andrejus Ivanovas, Kęstutis Grigaliūnas, Valdas Kazlauskas, Valdas Kučinskas, broliai Algirdas ir Sigitas Vainauskai, Antanas Urbonavičius, Viktoras Meškauskas, Rytis Arbačiauskas, Robertas Kaselis, Kastytis Pavilonis. Mūsų buvo tikrai daug.
Kada atsidūrėte Druskininkuose?
Druskininkuose stovyklaudavau, berods, nuo 1984-ųjų. Tame gražiame kurorte stipriausieji ėjikai praleisdavo daug laiko.
Druskininkuose gyveno ir du mano broliai, pas kuriuos dažnai svečiuodavausi.
Baigus VPI, Druskininkuose man buvo pasiūlytas darbas. Kai atvykau, dar aktyviai sportavau.
Kokią savo pergalę įvardytume pačią svariausią?
Kai Čekijoje pagerinau Lietuvos rekordą. Taip pat labai įsiminė, kai 1993- iaisiais pirmą kartą su broliais Sigitu ir Arvydu Vainauskais, Ryčiu Arbačiausku važiavome į pasaulio sportinio ėjimo čempionatą Meksikoje jau kaip nepriklausomos Lietuvos atstovai.
Komandinėje įskaitoje užėmėme aštuntą vietą. Buvo nepakartojamas jausmas atstovauti nepriklausomai Lietuvai.
Kodėl nutrūko jūsų karjera?
1992–aisiais jau turėjau šeimą, reikėjo ją išlaikyti, dirbti.
Kadangi nepatekau į Barselonos olimpines žaidynes, reikėjo kažką rinktis. Pasirinkau darbą, manydamas, kad karjerą nutrauksiu laikinai. Pasirodo tas buvo visam laikui.
Neeilinis jūsų karjeros laiptelis – Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiojo trenerio postas. Ko gero, visiems buvo netikėta, nes gyvenote Druskininkuose, o viskas virė Vilniuje ir Kaune. Ar pavyko tvirtai paimti rinktinės vadeles į savo rankas?
Nesakyčiau, kad buvo netikėta. Tai įvyko po 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių.
Gavau Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidento Eimanto Skrabulio pasiūlymą, o galutinai dėl tos pozicijos apsisprendžiau prasidėjus naujam olimpiniam ciklui.
Darbas buvo įdomus, reikėjo perprasti visą lengvosios atletikos ūkį, kurį maniau, kad žinau. Dirbti nebuvo lengva.
Ypač po tokio charizmatiško trenerio ir daug padariusio Lietuvos lengvajai šviesaus atminimo Alekso Stanislovaičio.
Bet su iššūkiais sekėsi tvarkytis gerai, tik Lietuva labai norėjo medalių. Aštuonerius metus – du olimpinius ciklus – buvau rinktinės vyriausiasis treneris.
Tuo metu medalis per Londono olimpines žaidynes jau buvo pelnytas, bet mes apie jį sužinojome tik prabėgus dar penkeriems metams. Austra Skujytė buvo penkta, bet bronzos medalis jai buvo įteiktas daug vėliau.
O Virgilijaus Aleknos karjera jau ėjo į pabaigą ir mes tuo metu akcentavome, kad turime sportininkų, galinčių patekti į dvyliktukus.
Airinė Palšytė, Andrius Gudžius, kurie dabar Lietuvai veža medalius, buvo dar pakankamai jauni. Buvo daugiau jaunimo, kuris dabar yra atskirų sporto rungčių lyderiai.
Kaip šalies rinktinės vyr. treneris dalyvavau Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse bei pasaulio ir Europos čempionatuose Berlyne, Tegu, Maskvoje, Pekine.
Dirbdamas rinktinės treneriu, neapleidote darbo ir su Druskininkų ėjikais, pavyko išugdyti Rio de Žaneiro olimpietį Marių Šavelskį, kokias matote jo galimybes patekti ir į Tokiją?
Marius po Rio baigė karjerą ir dabar dirba Druskininkų sporto centre sporto organizatoriumi.
Bet yra kitas potencialus kandidatas, mano auklėtinis, buvęs ėjikas, o dabar maratonininkas Ignas Brasevičius.
Kaip sekasi darbas Druskininkų sporto centre?
Ten dirbu nuo 1994 -ųjų. Per ta laiką išleidau jau ne viena kartą. Visos patirtys buvo įdomios.
Ankščiau vaikus motyvavo kelionės į užsienį, o dabar jau kiti stimulai. Visada malonu sutikti savo auklėtinius.
Jau dabar kai kurių grupių auklėtiniai atveda savo atžalas. Vyksta nenutrūkstamas procesas.
Kuris gyvenimo dešimtmetis jums buvo pats sėkmingiausias, suteikė daugiausiai džiaugsmo?
Visi dešimtmečiai buvo savaip įsiminti. Reikšmingiausi – 1990 –ieji, kada susipažinau su žmona Daiva, sukūriau šeimą ir susilaukėme vaikų.
Užaugo dukros Eglė ir Ieva bei sūnus Domas. Jie visi tam tikru laikotarpiu trumpiau ar ilgiau lankė sportinį ėjimą. Šiai dienai visa šeima palaiko fizinį aktyvumą ir draugauja su sportu.
Jūsų iniciatyva Druskininkuose populiarios tapo tarptautinės sportinio ėjimo varžybos. Kaip joms rengiatės šiemet?
Šiais metais tarptautinės varžybos vyks jau 28 kartą, kartu bus išdalinti ir Lietuvos sportinio ėjimo čempionato medaliai.
Varžybų istorija jau ilga. Rungtyniauta įvairiose trasose, o pastaraisiais metais kovos vyksta sertifikuotoje trasoje – prie Druskininkų sporto centro.
Varžybose dalyvauja ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio šalių ėjikai olimpiečiai.
Jūsų gyvenime atsirado ir golfas, ar jį aktyviai žaidžiate?
Baigęs aktyvią sportinio ėjimo karjerą, kurį laiką žaisdavau krepšinį. Po penkerių metų atsirado tenisas, o dar po dešimties – golfas. Jį aktyviai žaidžiu jau vienuolika metų.
Kaip buvęs Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris, kokį mūsų lengvaatlečių būrį pranašaujate per Tokijo olimpines žaidynes?
Kiekvieni metai įneša korekcijas, bet, manyčiau, Lietuvai atstovaus 15 lengvaatlečių, nors dabar galėčiau išvardinti 17 potencialių atletų, kurie galėtų įvykdyti normatyvus.
Bet situacija keičiasi kasmet, ypač pandemijos atveju. Vis dėlto mano prognozė tokia: jei tik įvyks olimpinės žaidynės, turime 15 plius, plius du lengvaatlečius.
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
OLYMPUS DIGITAL CAMERA
